Irena Zimnickaitė
(Vaitakiemio aštuonmetės mokyklos V kl. mokinė)
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt.
Tą garbę gavome užgimę,
jai ir neturim leist pražūt.
Šie žodžiai išrašyti mūsų mokyklos koridoriaus sienoje. Jie tarsi mūsų krašto gyventojų įsitikinimų išpažinimas. Seinų, Punsko, Suvalkų trikampis istorijos vėjų buvo daug kartų nuniokotas. Kadaise čia gyveno jotvingiai, kurie paliko mums savo kapus ir kai kurių vietovardžių pavadinimus. Vėliau šiose žemėse apsigyveno mūsų proseneliai - lietuviai ir iki šiol mes čia begyvename. Dar neseniai lietuviški buvo ir Vižainio apylinkių kaimai, Vižainio bažnyčioje laikomos lietuviškos pamaldos, bet dabar lietuvių čia nebėra ir lietuviškai nieks nebekalba.
Naujam vyskupui užmaunamas žiedas - santuokos su Bažnyčia simbolis,
Dabar lietuviškai kalbama tik Punsko ir Seinų apylinkėse. Čia žmonės, matyt, stipresni, daugiau pasiryžę ir, savo gimtąją kalbą išsaugojo ir dar vis, kiek sugebėdami, ją puoselėja.
Kai dvidešimtaisiais metais buvo nustatyta siena tarp Lietuvos ir Lenkijos, Punsko - Seinų kraštas atiteko Lenkijai. Kai kurių ūkininkų net ūkiai buvo padalinti pusiau - dalis liko Lietuvoje, kita atiteko Lenkijai. Mūsų seneliai dar prisimena ir pasakoja apie sunkų gyvenimą tarpukario laikotarpiu. Pasienio sargyba (kopai) neleisdavo rengti lietuviškų pasilinksminimų, vakaruškų. Sutemus gaudė jaunimą, mušdavo, o pasitaikydavo, kad ir nušaudavo. Lietuviams buvo baisu ir sunku, bet jie nesėdėjo sudėję rankų, nesileido nutautinami, bet pradėjo ryžtingai kovoti dėl savo brangiosios kalbos, dėl lietuviškų tradicijų. Nors lenkų valdžia draudė, bet mūsų krašte pradėjo veikti Šv. Kazimiero draugija ir kiti rateliai. Kaimuose pradėta rengti vaidinimus, dainuoti per įvairius vakarėlius lietuviškas dainas. Šiuo metu lenkų tautybės žmonių mūsų krašte nebegyveno, žmonės kalbėjo tik lietuviškai, lenkiškai jie ir nemokėjo ir net negalvojo, kad kada reikėtų ta kalba kalbėti.
Užėjus vokiečiams, dalis gyventojų buvo iškeldinta į Lietuvą. Daugelis po karo sugrįžo į savo gimtuosius namus, bet dalis liko Lietuvoje. Jų gyvenvietėse buvo apgyvendinami lenkai.
Lietuvių kaimuose ir Punsko miestelyje gyvena dauguma, bet ir vėl jie nesijautė laisvi, lenkų buvo persekiojami. Lenkų kareiviai dažnai mušdavo vyrus, o kartais net ir senutes moteris, išversdavo merginų kraičio skrynias ir vogė geresnius daiktus. Mokyklose pradėta mokyti tik lenkiškai. Lietuviški pasilinksminimai ir visas kultūrinis gyvenimas buvo draudžiamas kaip ir prieš karą. Bet žmonės nepalūžo, nepasidavė, puoselėjo senas lietuviškas tradicijas. Lietuviškos dainos skambėdavo per šienapjūtę ar rugiapjūtę. Šienpjoviai, nuvarę pradalgį ir sustoję atodūsio, iš visos širdies užtraukdavo “Augin tėvas du sūnelius”. Sekmadienio popietę jaunimas susirinkdavo vieni pas kitus ir dainuodavo, šokdavo ir žaisdavo liaudies žaidimus. Ilgais žiemos vakarais močiutės sekdavo anūkams lietuviškas pasakas, niūniuodavo lopšines, mokydavo melstis gimtąja kalba. Taip ir ėjo gimtoji kalba iš lūpų į lūpas, taip ji ir mūsų laikus pasiekė.
Padėtis šiek tiek pagerėjo po 1953 m. Vietinių šviesuolių, jų užsispyrimo ir pastangų buvo įsteigta Lietuvių Visuomeninė Kultūros Draugija (LV-KD)ir atidaryti Lietuvių kultūros namai Punske. Buvo taip pat grąžintos lietuviškos mokyklos, kurios ir tapo pagrindiniais lietuviškumo židiniais.
Mokytojai mokė vaikus lietuvių kalbos, skaitė lietuvių rašytojų literatūrą, mokė deklamuoti Maironio, Kudirkos, Strazdo eiles, pasakojo apie žiląją senovę. Taip pat mokytojai organizavo kaimuose kultūrinį gyvenimą - rengė vaidinimus, mokė lietuviškų dainų, liaudies šokių. Mano tėvai su malonumu prisimena, kai Vaitakiemy veikė K. Sidario vedamas vyrų choras. Jo atliekamų, skambių dainų visi mielai klausydavosi įvairiuose susirinkimuose. Prie Kultūros namų taip pat veikė lietuviškas choras, jaunimas šoko liaudies šokius, rengė vaidinimus. Daugelis dar ir dabar prisimena pirmuosius suvaidintus kaimo kluonuose vaidinimus: “Gieda gaideliai”, “Dobilėlis penkialapis”, “Genovaitė” ir kitus. Spektaklių rengimo tradicija išliko iki mūsų laikų, dabar irgi kai kurių kaimų jaunimas dar juos su malonumu rengia. Seniau sąlygos buvo daug sunkesnės, bet kiekviename kaime veikė LVKD būrelis ir kiekvienas stengėsi paruošti kažkokią programą ir kažkur su ja pasirodyti. Vaidinimų, šokių, dainų mokė vietiniai žmonės, daugiausia mokytojai, neturintys specialaus išsilavinimo, bet jų atsidavimas visuomeniniam darbui palaikė lietuvybę, skiepijo gražias lietuviškas tradicijas ir papročius.
Pokario metais gimtąją kalbą padėjo išsaugoti ir lietuviškos pamaldos Punsko bažnyčioje. Močiutė pasakoja, kad dar prieš karą čia veikė stiprus kun. J. Švedo sukurtas ir vėliau vargoninkų vedamas lietuviškas choras. Choristai giedodavo lotyniškai pamaldų metu, bet mokėsi taip pat ir lietuviškų giesmių bei dainų.
Šio choro tradicijos išlikę iki šių dienų. Ir šiandien Punsko bažnytinis choras yra žinomas ir užsienyje.
Pokario metais bažnyčios choristai pirmieji stodavo į LVKD vedamus chorus. Dėl lietuviškų pamaldų mūsų seneliams teko atkakliai kovoti, nes vienu laiku jas norėta Punsko bažnyčioje panaikinti. Bet lietuviai tikri užsispyrėliai ir taip lengvai nenusileidžia, kovoja, kol savo tikslą pasiekia. Dabar laisvai galime melstis savo gimtąja kalba.
Šiandien mūsų krašte veikia keletas mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba. Šios mokyklos, lietuviška gimnazija ir kultūros namai - svarbiausi lietuvių kalbos ugdytojai ir puoselėtojai.
Aš mokausi Vaitakiemio aštuonmetėje mokykloje, tad ir norėčiau plačiau apie ją papasakoti.
Vaitakiemyje mokykla įkurta labai seniai, siekia dar daraktorių laikus. Pradžioje mokykla pastovios vietos neturėjo, mokytojas vaikščiojo po namus, kuriuose rinkdavosi į pamokas vaikai. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, buvo įsteigta tikroji lietuviška mokykla pas vieną kaimo ūkininką. Ši mokykla buvo lietuviška ir išsilaikė iki 1926 m., kol Lenkijos vyriausybė uždarė visas lietuviškas mokyklas. Ir vėl lietuvių kalbos mokėsi tik šeimoje. Po antrojo pasaulinio karo, vėlyvą 1949 m. rudenį, mokykla vėl atidaroma. Joje visi dalykai dėstomi lenkų kalba, bet po dvi pamokas savaitėje leidžiama mokyti lietuvių kalbos. Lietuvių kalba galutinai į mokyklą grąžinama tik 1951/52 mokslo metais. Vėliau lietuvių kalba imta dėstyti ir kiti dalykai. Taip mokykla ir tampa su lietuvių dėstomąja kalba. Mokykla ilgus metus atskiro pastato neturėjo, o būdavo pas ūkininkus. Pagaliau mokykla buvo pradėta statyti. Naujos mokyklos atidarymo iškilmės vyko 1972 m. rudenį. Nauja mokykla didelė, jauki. Joje pakanka vietos ir pamokoms, ir užklasinei veiklai. Ilgus metus kaimo kultūrą ugdė mok. Sidaris. Jo dėka dainavo ir suaugusieji, ir vaikai. Kiti mokytojai mokė šokti tautinius šokius, deklamuoti lietuvių poetų eiles. Žmonės, išmokę dainuoti gražių dainų, dainuodavo jas ir per vestuves ar kitus pasilinksminimus. O atvažiavę svečiai iš Lietuvos stebėjos, kaip jie nebijo užtraukti “Palinko liepa...”, “Kur bėga Šešupė...”
Mokykla ir šiandien yra pagrindinis gimtosios kalbos saugojimo ir ugdymo židinys. Mokykloje iš mokytojų lūpų mes girdime taisyklingą, neužterštą įvairiais barbarizmais lietuvių kalbą ir patys stengiamės ją vartoti. Mokytojai mus nuveda į seniausius Lietuvos laikus, supažindina su visos Lietuvos ir mūsų mažyčio krašto istorija. Ypač didelį darbą atlieka lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji taiso, puoselėja mūsų kalbą, įveda mus į lietuvių literatūros slapčiausias kerteles. Literatūra teikia mums nuostabių išgyvenimo valandų, jos dėka mes turtiname savo žodyną, taisome kalbą. Mokykloje daug lietuviškumo simbolių: herbas, trispalvė, kurią iškeliame tautinių švenčių metu. Klasėse daug dekoracijų apie Lietuvą, tėvynę, mūsų kampelį.
Mokykloje mes ne tik mokomės, bet ir dainuojame, šokame, žaidžiame liaudies žaidimus, rengiame vaidinimus. Įvairių švenčių proga prisimename lietuvių liaudies tradicijas, papročius.
Taip ir žengiame mūsų prosenelių numintais takais ir, kaip ir jie, stengiamės išsaugoti savo gimtąją kalbą. Jei pamirštume savo kalbą, išnyktų ir mūsų tauta. Juk, anot Daukšos, “tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę”.
