Konkursiniai jaunimo rašiniai

     JAV LB Švietimo taryba sumanė paskelbti patriotinių rašinių konkursą diasporoje gyvenantiems lituanistinių mokyklų moksleiviams. Lėšos premijoms buvo gautos iš Raimundo Grigaliūno Fondo. Moksleiviai konkursu susidomėjo ir atsiuntė nemaža puikių straipsnių iš Punsko, Pietryčių Lietuvos ir Karaliaučiaus mokyklų.

     Porą tų rašinių dedame į šio Laiškų lietuviams numerio Jaunimo skyrių. Gal vieną kitą rašinį išspausdinsime ir kituose numeriuose.

Redakcija

Dalia Valinčiūtė

(Punsko pradžios moklyklos VIa mokinė)

     Žlugus XIII-tame amžiuje jotvingių valstybei, šis kraštas ištuštėjo, bet vietomis dar liko po kelis gyventojus. Apie tai byloja miškų bitininkai, kurie turėjo mokėti mokesčius kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. XIV-to amžiaus viduryje dar buvo matomi buvusių gyventojų pėdsakai, vadinami epi-demėmis. Jotvingių buvimas akivaizdus: patvirtina tai ežerų, upių, raistų pavadinimai.

Kauno jėzuitų vidurinės mokyklos VI laidos abiturientai su mokytojais ir mokyklos vadovais po Paskutinio skambučio Mišių prie Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios.     Vytenio Želionio nuotr.

     Sūduva - tai buvo dažnai vadinamas jotvingių kraštas. Šis kraštas priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Sūduvos krašte buvo labai daug miškų, kuriuose buvo bičių, paukščių ir daug laukinių žvėrių. Kunigaikščiai mėgdavo čia atvažiuoti medžioti. Žygimantas Augustas pradėjo prekiauti medžiu, plukdė jį Nemunu į Karaliaučių ir Dancigą.

     Lietuviai su kryžiuočiais dažnai ginčijosi dėl tų miškų, kol pagaliau nusprendė pasidalinti. Pirmasis padalinimas įvyko 1398 metais Salino saloje, bet jis negaliojo. Tik vėliau, kryžiuočiams pralaimėjus Žalgirio mūšį, prie Melno ežero 1422 metais įvyko galutinis padalinimas. Ta riba išsilaikė iki 1945 metų - tai rytinė Rytprūsių siena. Visa Sūduva priklausė Lietuvai. Kryžiuočiai buvo nepatenkinti tokiu padalinimu, todėl tą sieną turėjo patvirtinti dar 1492 ir 1529 metų aktais.

     Dalis tų didžiųjų miškų išliko dar iki šių laikų. Tai dabartiniai Augustavo miškai, o dalis jų buvo okupuota - tai dabartinis Seinų - Punsko kraštas.

     Valakų reforma, XVI-to amžiaus antroje pusėje, plačiu mastu pravesta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, neaplenkė ir mūsų krašto. Jau 1559 metų sąraše yra minimas Seivų dvaras, bet į vakarus nuo Punios ežero nėra nei vieno kaimo. Turbūt čia dar žemė buvo apaugusi miškais. Paminėtos yra tik aštuonios tarnybos miško tankmėje; tai turbūt ir buvo užuomazga tų kaimų, kurie vėliau susikūrė prie Punios ežero. Galėjo tai būti senojo Punsko pradžia, bet šis miestas įsikūrė vėliau. Kaimai prie Punios ežero prasidėjo kurtis šiek tiek vėliau. Iš 1642 metų dokumento žinome, kad Seivų seniūnijoje buvo išskirti 334 valakai žemės, o tai reiškia, kad ten gyveno nedidelis būrelis žmonių.

     Seivų dvaras tapo Seivų seniūnijos centru ir turėjo didelę įtaką Punsko miesto kūrimuisi ir vystymuisi. Netoli dvaro buvo darykla ir dvarelis, kuriam priklausė trys valakai žemės bei pievos prie Šelmentos ir Vingros upės, Bandos ežero. Seniūnijoje buvo du malūnai. Vienas prie Juodosios Šeivos upės, kitas prie Akuotės upės (netoli dabartinių Pristavonių kaimo).

     1642 metų sąraše yra šie kaimai, priklausę Seivų seniūnijai: Vygrėnai, Slynakiemis, Senasis Punskas, Naujasis Kampuotis, Stulgiai, Šilainė, Dubrauninkai, Senasis Kampuotis, Vidugiriai, Pad-variškės, Didžiuliai, Vilkapėdžiai, Žvikeliai, Raistiniai, Baltieji Seivai, Taurai.

     Šiame sąraše trūksta keturių kaimų, kurie vėliau įsikūrė ir yra minimi XVIII-to amžiaus pabaigoje (Trakiškės, Burokai, Navininkai, Budziskas). Seivų seniūnijoje atsirado dvi žemės valdos ir vėliau atsiskyrė nuo seniūnijos. Tai Paliūnų dvaras ir kaimai, o taip pat ir Pristavonys. Taip susidarė Paliūnų dvaras. Paliūnų kaime buvo smuklė ir gyveno dvidešimt penki žmonės. Po kažkiek laiko atsirado ir Pelelių dvaras su kaimu, kuriame gyveno penkiasdešimt du žmonės, o dvarui priklausė 823 margai žemės.

     Seivų seniūnijoje visi kaimai buvo gerai apgyvendinti, išskyrus Taurų kaimą. To kaimo žemė buvo išnuomota Pelelių ir Vidugirių žmonėms. Kai kurių kaimų pavadinimai pasikeitė, o iš dviejų mažų kaimų įsikūrė vienas didesnis kaimas. Manoma, kad Vaitakiemio kaimas anksčiau buvo Baltieji Seivai, o Stulgiai - tai dabartinis Ožkinių kaimas. Paminėta, kad Naujas Kampuotis - tai Valinčių kaimas. Vietoje Taurusiškių dvaro buvo Taurų kaimas. Seivų seniūnijoje buvo keturiolika smuklių. Vidugiriai, Vaitakiemis, Punskas, Navininkai, Slynakiemis, Paliūnai ir Pristavonys - šiuose kaimuose buvo smuklės, kurios priklausė Seivams.

     Seivų seniūnijoje buvo didelių miškų. Jie buvo tarp Trakiškių, Valinčių ir Kampuočių. Likusieji žemės plotai buvo apgyvendinti žmonių, kurių vis daugėjo.

     Nežinome, kas buvo pirmas girininkas šioje seniūnijoje, bet 1596 metais yra minimas Stanislovas Zalivskis, kilęs iš Mazovijos. Jis buvo Senojo Punsko seniūnas, kuris pastatė dvarą, o 1597 metais netoli to dvaro pastatė ir parapijos bažnyčią, kuria gerai rūpinosi.

     Punsko apylinkės pradėjo vystytis XVI-tame amžiuje. Pirmieji Punsko gyventojai buvo dzūkai (nuo Merkinės ir Punios), kurie įkūrė keletą kaimų: Šaltėnus, Kreivėnus, Buivydžius (dabar Burokai). Buvo įkurtas dar vienas kaimas Punia, prisimindami tą Punią, kuri yra prie Nemuno. Šis pavadinimas ilgus metus keitėsi, o po kažkiek laiko imta vadinti jį Punsku. Sakoma, kad Punios ežeras davė miestui tokį vardą.

     Girininkas Zalivskis labai norėjo, kad Punskas taptų seniūnijos centru ir tada nusprendė, kad sekmadieniais ir švenčių dienomis vyktų turgūs.

     1606 metais Punsko gyventojai jau yra vadinami miestiečiais. Po Stanislavo Zalivskio mirties jo įpėdinis Feliksas Nievarovskis 1612 metais Punską pavadino miestu. Punsko miestas buvo jau prieš 1606 metus ir priklausė Trakų vaivadijai. Punskas buvo nedidelis miestelis netoli Seivų dvaro. Miestas įsikūrė Naujo Punsko vietoje šalia parapijinės bažnyčios, kuri 1597 metais buvo naujai pastatyta. Punske vyko turgūs. Punsko miestas įsikūrė tarp bažnyčios ir dvaro, aplink didelę stačiakampę turgavietę, prie kelio iš Merkinės į Vyžonis (Vižainį). Miestas Magdeburgo teises gavo karaliaus Vladislavo I V-toj o laikais ir buvo patvirtintas 1647 metų dokumentu. Sis dokumentas yra minimas ir karaliaus Stanislavo Augusto 1791 metų gruodžio 24 dieną.

     Žygimantas III Vaza suteikė teises Punskui ir paskyrė šešiasdešimt valakų žemės bei šv. Petro herbą.

     Kai įvyko trečiasis Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimas, Punsko miestelis ir jo apylinkės atiteko Prūsijai. Vienas prūsų valdininkas, A.C. von Holsche, surašinėdamas visas užimtas žemes, apie Punską rašė taip: “Punskas karaliaus miestas, 59 dūmai ir 583 gyventojai. Nedidelė vietovė”.

     Rytų Prūsijoje 1797 metais buvo sudaryta speciali komisija, kuri nusakė miestų ir miestelių ūkinę padėtį. Apie Punską rašė “Yra 4 gatvės, 73 namai, 1 bažnyčia, 60 valakų žemės, 10 salyklų, 10 degtinės varyklų, 10 šulinių, 8 tušti neapgyventi sklypai, 15 kluonų. Gyventojų 299 vyrai ir moterys, tarp jų 60 žydų, 2 dvasiškiai, 1 pirklys, 36 amatininkai, 3 miesto tarnautojai ir 3 policininkai”.

     Pravedus miestų reformą ir paskaičiavus miestų biudžetą, nuspręsta, kad daugelis miestelių neturi galimybių išsilaikyti. 1852 metų gegužės 23 dieną Punskui buvo atimtos miesto teisės ir tada buvo panaikinti turgūs. Tuo metu Punske buvo 76 namai. 1880 metais Punske buvo 760 gyventojų.

Punsko parapijos įkūrimas

     1597 metais Punske buvo pastatyta bažnyčia ir tada įsikūrė parapija, kuriai priklausė Seivų seniūnijos kaimai. Tai buvo labai didelė parapija, kurios riba ėjo Nemunu ir buvo nutolusi nuo Punsko penkiasdešimt kilometrų. Parapijos gyventojai buvo lietuviai, todėl Žygimantas III Vaza nutarė, kad klebonas turi būti lietuvis arba gerai mokantis lietuvių kalbą.

     Punsko parapijos archyve yra saugomi trys karaliaus dokumentai. Jie visi buvo parašyti Varšuvoje maždaug tuo pačiu laiku. Pirmasis dokumentas buvo pasirašytas 1597 metų spalio 27 dieną; antrasis - 1600 metų vasario 23 dieną; o trečiasis -1606 metų kovo 13 dieną. Šie dokumentai buvo karaliaus Žygimanto III Vazos.

     Pirmuoju dokumentu karalius suteikė Punsko bažnyčiai aštuonis lenus žemės Studencoje (Šaltėnų kaimas). Kada klebonas norėjo, galėjo kirsti medžius miške. Šis dokumentas neturi karaliaus antspaudo, bet yra ženklai, kad antspaudas buvęs. Kitas dokumentas atrodo, kad niekada neturėjo antspaudo ir neįrašytas karaliaus vardas. Kai nėra dokumente pasirašyto vardo, tai nežinome, koks turi būti žemės plotas aplink bažnyčią. Klebonas turėjo galimybę pastatyti malūną ir įrengti kūdrą prie upės, įtekančios į Punios ežerą. Seivų girininkijos seniūnas ir jo įpėdiniai turėjo mokėti po penkiasdešimt florenų per metus. Šie pinigai buvo skirti bažnyčios reikalams. Trečiasis dokumentas yra su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu ir karaliaus Žygimanto III Vazos vardu. Karalius su šiuo dokumentu padaugino bažnyčios turtus. Bažnyčiai paskyrė ne aštuonis, o penkiolika lenų žemės su naujai pastatytu dvaru Studencoje. Bažnyčia dar gavo penkiolika margų žemės prie kelio į Vyžonis. Suteikiamos taip pat buvo ir pievos prie Šešupės. Tos pievos buvo vadinamos Vygra. Žemės plotas prie bažnyčios, malūnas ir kūdra prie upės yra bažnyčios nuosavybė. Seniūnai ir toliau turėjo mokėti po penkiasdešimt florenų, kad bažnyčia išsilaikytų. 1612 metais karalius Žygimantas III Vaza Buiviškių (Burokų) kaimui dar priskyrė tris valakus žemės, kad išsilaikytų to kaimo vargonininkas. Antroje XVIII-jo amžiaus pusėje karalius leido Seivų seniūnui Lipnickiui paskirti bažnyčiai dar du žemės valakus. 1699 metais Jonas Bortkevi-čius Šilanskis atidavė bažnyčiai tris valakus žemės Pelelių kaime. Simonas Nurkus, buvęs Punsko parapijos klebonas, aprašė fundacinius dokumentus 1806 metais Punsko parapijos vizitavimo metu (aprašymai saugomi Lomžos diecezijos archyve). Dokumentai aprašyti buvo ir kunigo J. Totoraičio.

     Lenkų istoriko J. Visnievskio manymu, Seivų girininkas Stasys Zalivskis pastatė Punsko bažnyčią, kurią pats aprūpino. Karalius vėliau 1597 metais patvirtino apdovanojimą. Antras Zalivskio dokumentas iš 1600 metų liko neįteisintas, nes nėra karaliaus parašo ir antspaudo. Šiuo dokumentu norėjo dar kartą patvirtinti tą apdovanojimą ir nustatyti klebono valdų ribas.

     Zalivskis 1606 metų kovo 1 dieną paruošė dar vieną dokumentą klebonui Mikalojui Ušinskiui, paskirdamas ne aštuonis, o penkiolika valakų žemės Šaltėnuose, kartu su pavaldiniais, nauju dvaru, malūnu, kūdra, smukle, pieva ir žeme tarp smuklės. 1606 metų kovo 13 dieną karalius dar kartą patvirtino visus šiuos dovanojimus. 1606 metų kovo 30 dieną Trakų apskrities teismo vykdytojas Jurgis Hrechorovičius Ivaševskis su Jonu Daugėla ir Baltramiejumi Daugėla Hrechorovičiais, vykdydami karaliaus įsakymą (1606 metų kovo 15 dienos), patvirtino dar kartą visus dovanojimus. Šaltėnų dvaras ir kaimas visam laikui buvo dovanoti klebonui. Naujas Seivų seniūnas Nieviarovskis paliepė nuo pajamų skirti klebonui penkiasdešimt lenkiškų zlotų. Buiviškių kaime (dabar Burokų kaimas) tris valakus žemės skyrė 1612 metais Nieviarovskis vargonininko ir mokytojo užlaikymui.

     Matome - Punsko parapijos kunigai turėjo labai geras sąlygas, nes buvo pajėgūs išlaikyti bažnyčią ir dirbančius prie jos žmones. Prabėgus 176-iems metams, prasidėjo Punsko parapijos kunigams nepalankūs laikai.

     1776 metais P. Triuchnovskis, kuris buvo Pašešupės seniūnas, pagrobė pievas prie Šešupės, kurios priklausė Punsko klebonui nuo 1600 metų. Kai Triuchnovskis mirė, tos pievos pateko į Andriaus Oginskio rankas, kuris buvo Trakų vaivada. Pradžioje Oginskis prižadėjo pievas atiduoti, bet to nepadarė ir 1777 metais paėmė dar keturiasdešimt margų derlingos žemės, kuri buvo netoli bažnyčios. Ta žemė Punsko klebonui buvo dovanota Žygimanto III Vazos. 1800 metais prūsų valdžia paėmė Studencos dvarą ir užmokėjo 1.800 lenkiškų zlotų. Mirus kunigui Chlopickiui 1777 metais, Punske ilgesnį laiką nebuvo pastovaus klebono. Parapiją aptarnaudavo kunigai, kurie nesirūpino bažnyčios reikalais ir kurie buvo skirti tik laikinai. Pagaliau 1785 metais naujas Punsko klebonas Antanas Laurinavičius norėjo atgauti anksčiau neteisingai pagrobtas žemes. Prasidėjo teismai, kurie tęsėsi gana ilgai. 1802 metais Balstogėje priimta rezoliucija nutraukė tuos teismus. Buvo nustatyta, kad pievos prie Šešupės turi priklausyti Pašešupės dvarui, kurie Punsko bažnyčiai turės kasmet mokėti mokesčius.

     Kas buvo pirmasis Punsko klebonas ir kaip atrodė pirmoji Punsko bažnyčia, kuri pastatyta 1597 metais, dabar sunku nustatyti. Iš 1829 metų dokumentų žinome, kad ta bažnyčia sudegė kartu su kitais miestelio pastatais. Sprendžiama, kad gaisrai įvyko 1741 ir 1772 metais. 1772 metais kunigas Jonas Chlopickis parapijiečiams padėjo pastatyti naują medinę bažnyčią. Tos bažnyčios tikslus aprašymas yra Lomžos diecezijos archyve. Vyskupas važinėdavo po visas parapijas, ir tuo metu buvo surašomas visas bažnyčios inventorius, ūkiniai pastatai ir bažnyčia. Aprašyta yra lenkų kalba.

     Ta naujoji bažnyčia neilgai stovėjo, nes 1868 metais miestelyje kilo kitas gaisras, kuris sudegino visą miestelį ir bažnyčią. Išliko tik vienas - kunigų namas. Parapijiečiai liko be maldos namų. Mišios buvo laikomos mažoje koplytėlėje kapinėse. Vėliau buvo nupirktas kluonas, kurį žmonės įsivaizdavo kaip bažnyčią. Klebonu tuo sunkiu laikotarpiu buvo kunigas Juozas Šumavičius. Po jo mirties 1874 metais klebonu tapo kunigas Kazimieras Jonkaitis, kuris iš karto pradėjo statyti naują bažnyčią, nes laikinoje bažnyčioje sąlygos buvo labai blogos: žiemos metu visi maldininkai netilpdavo viduje. Kunigas Kazimieras Jonkaitis 1881 metais pradėjo statyti bažnyčią, o šią dabartinę bažnyčią užbaigė statyti Simonas Norkus 1887 metais, nes kunigas Kazimieras Jonkaitis mirė, neužbaigęs visų darbų.

     Sūduvos kraštas priklausė Vilniaus vyskupijai. Pirmieji Seivų seniūnijos kaimai priklausė Lazdijų parapijai, kuri buvo įkurta 1570 metais. Kai Stasys Zalivskis pastatė Punsko bažnyčią, visi Seivų seniūnijos kaimai sudarė Punsko parapiją.

     Įvykus trečiajam Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimui, Vilniaus vyskupijos ribos labai pasikeitė. Didelė Lietuvos Kunigaikštystės dalis atiteko Rusijai; pietinė ir šiaurinė Sūduvos dalis atiteko Prūsijai. Riba tarp Rusijos ir Prūsijos ėjo linija: Narve, Biebža, Lososna ir Nemunas. Didžiulė Vilniaus vyskupijos dalis atsidūrė prūsų valdose. Prūsų valdija neleido bendrauti toms dviem Vilniaus vyskupijos dalims. Taigi 1798 metais atlikta reorganizacija, susikūrė naujos vyskupijos: Minske (Rusija), Varšuvoje ir Vygruose (Prūsija). Nuo to laiko Punsko parapija priklausė Vygrų vyskupijai.

     Punsko bažnyčioje per metus buvo net šešeri, labai iškilmingai švenčiami atlaidai: Trijų Karalių -sausio 6 dieną, Šv. Jono Krikštytojo - sausio 27 dieną, septintą sekmadienį po Sekminių - Dievo apvaizdos atlaidai, Šv. Petro ir Povilo - birželio 29 dieną, Šv. Marijos Mergelės į dangų ėmimo -rugpjūčio 15 dieną, Šv. Simono ir Judo - spalio 28 dieną.

□□□□□□□□□□□□