Jonas Ivanauskas
(Konkurse premijuotas rašinys)
Būna dienų, kai širdis, lyg skaidri krištolo taurė, prisipildo karčių gyvenimo nuodų. Nejau visuotinis blogis pasiekė apogėjų?.. Pykčio ir žiaurumo apimta motina nužudė savo trimetę dukrytę, gražuolė klasės draugė tapo prostitute, girtas sūnus peiliu smogė tėvui, mokytojas pavogė bendradarbių atlyginimus, gobšus kunigas pasiglemžė našlaičiams siunčiamus pinigus, iš pavydo brolis brolio namus sudegino... Gal užteks! Koks dar kartybės lašas nukris man į širdį? Kur pabėgti, kaip apsisaugoti nuo besiskverbiančių į tave blogio nuodų, kad ir pats netaptum nuodingu lašu, nukritusiu į tėvo, motinos, žmogaus širdį? Gal jūs žinote tokį Eldoradą? Netikiu, todėl atsiverčiu savo dienoraštį ir vasarotais takais grįžtu į vaikystę, kur nuoskauda, pyktis, godumas, puikybė, pavydas drumzlina ašara nusirisdavo per skruostą į sodrią žemę - mano vaikišką širdį, - iš kurios išaugdavo stebuklinga gėlė ir pražysdavo švelnumo, meilingumo, gailestingumo, skaistumo, dosnumo žiedais.
balandžio 17 diena
Šeštadienį šeštoji b klasė važiuos ekskursijon į Kryžių kalną. Už autobusą teks pusdienį padirbėti. Tokią džiugią naujieną mums pranešė pats mokyklos direktorius. Valio! Žinoma, padirbėsim, kad net dulkės rūks!
Į talką susirinkom beveik visi. Nebuvo tik Simo. Tai ir gerai. Jau labai jo nemėgom. Ateina į klasę apšepęs, nesiprausęs, o aną kartą net eterio prisigėręs. Visą klasę pridvokindavo. Ir ką ta auklėtoja cackinasi su juo - neveja lauk. O kad jo šiandien nėra - labai ir labai gerai! Nesimaišys po akimis ir per ekskursiją. Gėda su tokiu. Visi galvos, kad mes kokie prasčiokai. Taip čiauškėdami, dirbome spėriai. Į priekabą smarkiai bumsėjo akmenys. Mes, berniukai, pirmavom. Auklėtoja su keliomis mergaitėmis atsiliko - kapstėsi kaip vištos, matyt, aptikusios didelį akmenį, norėjo jį išritinti.
- Vaikai, pavojus, - staiga išgirdau ledinį Lino balsą, - žiūrėkite, ogi Simas ateina!
- O, siaube! - klyktelėjo Adomas ir pasiliko išsižiojęs. Net perkūnas iš giedro dangaus nebūtų taip išgąsdinęs vaikų.
- Polundra! - ūmai šūktelėjo Tadas. -Duodam jam į kailį, ir tegul nešdinasi!
- Duodam, duodam! - suklego balsai.
- Vaikai, vaikai, gal nereikia, - suabejojo kažkas, bet jo niekas negirdėjo. Visi puolė ieškoti parankesnių akmenukų.
Simas potekinis artėjo prie mūsų, vienplaukis, nudryžusiu švarkeliu, vos pavilkdamas didžiulius, matyt, tėvo kaliošus.
- Pavėlavau, kol gyvulius pašėriau...
- Būrys! Ramiai! Pasiruošt! - skardus Tado balsas nustelbė Simo pasiaiškinimą.
- Ugnis! - šaižiai riktelėjo naujasis vadas, ir į Simą pasipylė akmenų kruša. Vaikas, visiškai nesitikėjęs tokio pasveikinimo, žiūrėjo į mus išplėtęs akis, o paskui suklupo. Mes dairėmės naujų akmenų, čiupome kietesnius žemės grumstus. Netikėtai tarp mūsų ir Simo išdygo auklėtoja (mes ją visai buvome pamiršę). Jos baltas lyg drobė veidas keistai trūkčiojo, kietai suspaustos lūpos buvo beveik mėlynos. Ji dar bandė įkvėpti oro, bet keistai susvyravo ir tuoj pat sukniubo šalia Simo. Tai įvyko akimirksniu. Prie jos kojų dar bumbtelėjo iš toliau paleistas grumstas ir subiro į smulkučius gabalėlius. Pats žiauriausias mano gyvenime mūšis baigėsi, tik vietoj pergalingo “valio” stojo mirtina tyla. Ant žemės be žado tysojo auklėtoja, o Simas, susirietęs į kamuoliuką, unkštė it šuniukas. Iš jo prakirsto skruosto ir antakio sruveno kraujas. Išsigandę puolėme šluostyti kraują delnais, bet veltui - mūsų rankos buvo ne tik purvinos, bet ir kruvinos...
O į Kryžių kalną išvažiavome tik po trijų savaičių, kai apgijo Simo žaizdos ir iš ligoninės grįžo auklėtoja. Pats linksmiausias autobuse buvo Simas: dainavo, kėlė išdaigas, vaikai jį vaišino saldainiais, sumuštiniais ir nė vienas neištarė: “Driskiau”.
Deja, man visai nebuvo linksma. Rankoje, suvyniojęs į nosinę, spaudžiau mažą kryželį, kurį išdrožinėjaų praėjusią savaitę. Žinojau - įsmeigsiu jį ant kryžių kalno ir prižadėsiu Viešpačiui, kad niekada nesutepsiu savo rankų draugo krauju, o širdies - pykčiu ir rūstybe.
Praėjo daug metų. Dievui duotą pažadą iki šiol tesėjau. Tik žodžiai, kurių tada neištariau nuskriaustajam draugui, dar tebeauga mano širdyje.
rugsėjo 23 diena
Jau turbūt dešimtą kartą skaitau užrašą ant savo kambario sienos: “Mylėk savo artimą, kaip pats save”. Šiandien man labai liūdna: ką tik grįžau iš kapinių...
Kokia juoda, kokia bauginanti kapo duobė. Į karsto dangtį dusliai bilstelėjo pirmieji molio gabalai. Vėl ir vėl... “Viešpatie, atleisk, - tyliai šnabždu, - atleisk man - aš irgi kaltas dėl šio žmogaus mirties”. “Žmonės, - noriu sušukti visiems, čia susirinkusiems, - ir jūs kalti, kad mirė Bėdžius! Kam slepiate akis už prašmatnių vainikų ar gėlių krepšelių. Jis mirė iš bado! Ar žinot? Ne kokioj Afrikoj ar Indijoj. Ir ne Sacharo dykumoj! Jis mirė čia, šalia mūsų! Ar girdit?!”
Ne, aš nešaukiu, aš tyliu, sukandęs lūpas, nors ir skaudi tiesa sprogdina krūtinę. Aš tyliu, kaip ir jie visi šitie žmonės, ir šiurpstu nuo nesibaigiančio žemių dunksėjimo. Ne, jau ne žemės, o savo širdies, savo sąžinės.
Bėdžius nebuvo elgeta - jis niekada neprašė išmaldos. Kartais jis sėdėdavo skverelyje ant suoliuko, stoviniuodavo parduotuvės kampe, vaikštinėdavo prie ligoninės ar mokyklos. Ne kartą, senelės pasiųstas, nunešdavau jam sumuštinį ar pyrago gabalą. Nemačiau, kad kas nors jį užkalbintų. Vaikai jį erzindavo ir pravardžiuodavo, o ir aš pats, įspaudęs į rankas lauknešėlį, dumdavau, kiek kojos neša.
Ilgainiui prie jo pripratau ir nutariau -prieisiu ir užkalbinsiu šitą keistą vienišą žmogų, kad ir kiek šaipytųsi mano draugai. Tačiau prasidėjo rudenį darganos, ir Bėdžius kažkur dingo. Po savaitės atrado jį laiškininkė Mickienė apleistoje daržinėje, išsekusį, vos begyvą. Atvežė ligoninėn. Veltui - bado išsekintas organizmas pasidavė mirčiai.
Iškilmingai grojant orkestrui, gėlių jūroj keliavo Bėdžius į paskutinę vietelę - kapines. “Žiūrėkite, ar matote, kokie dosnūs, kilnūs mūsų miestelio žmonės” Tik kodėl, pakubom sukrovę puošniuosius vainikus ant ką tik supilto karsto, jie potekom išskubėjo iš kapinių, nenubraukę ne tik ašaros, bet nė nežvilgtelėję kaimynui į akis? Nė nepažvelgę...
Šiandieną, įmesdamas kartais paskutinį centą į ištiestą ranką ar kepurę, aš dairausi jo -mūsų miestelio Bėdžiaus. Taip norėčiau grąžinti jam vaikišką savo skolą - artimo meilę.
gruodžio 6 diena
Šiandien tikras pasninkas - iki stipendijos dar dvi dienos, spintelė tuščia, net pelė nugaištų, o kišenėse švilpauja vėjas. “Ką gi, vyručiai, vandens atsigersim ir į lovą”, - pajuokavo Vidas. Taip ir padarėm.
Pabudau nuo gundančio duonos ir lašinių kvapo. “Bene sapnuoju”, - pamaniau. Bet ne! Baltas lyg šmėklis prie savo lovos ant žemės sėdi Stepas, atsidaręs savo paslaptingąjį lagaminą, ir kažką pjausto, kemša į burną. Žiebtuvėlio šviesoj gerai įžiūrėjau žybčiojant peilį. Vos nešuktelėjau pasipiktinęs, tačiau kumštelėjau tik Vidui į pašonę. Jis spūstelėjo man ranką - nemiega. O ir Vlado antklodė, užtraukta ant galvos, liudija, kad jis prunkščia iš juoko ir bijo išsiduoti. Manęs visai neėmė juokas - buvo gaila Stepo, godžiai, pavydžiai šlemščiančio lašinius, nesuprantančio, kad didžiausia žmogaus laimė -duoti, pasidalinti paskutiniu kąsniu su alkstančiu. Kitą dieną ant kambario sienos užrašėme vaikišką kalambūrą: “Nors ir musę - tik per pusę”. Tik atrodo, kad Stepas nieko nesuprato: jo kietasis lagaminas su dižiule spyna lindėjo po lova ir laukė nakties... Tamsos!
Užverčiau dienoraštį - savo apmąstymų knygą. Iki kito karto! Jūs turbūt supratote, jog aš norėjau pasakyti: Tavo gyvenimas tiek yra vertas, kiek tu padarei gero kitiems.
