Juozas Masilionis

     Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius mini, kad 1397 m., t.y. po 10 m. nuo pakartotinio Lietuvos krikšto, veikusi katedros mokykla. Vėlesnės žinios sako, kad toje mokykloje buvo mokoma skaityti, rašyti, patarnauti bažnyčioje (“ministrantūros”), giedoti, spėkime, gal kiek ir aritmetikos. Tai buvo, be abejo, pirmoji Lietuvos mokykla, ir jau sukaktų 600 m. Bet ar joje minėti dalykai buvo dėstomi lietuviškai, tenka abejoti.

     Nuo pakartotinio krikšto ligi pirmosios mokyklos įsteigimo reikėjo tik 10 m., bet ligi pirmosios knygos išleidimo - net 150. Mokykla su knyga visuomet labai glaudžiai rišasi, abu jubiliejai šiais metais Lietuvoje iškilmingai minimi. Pradedant naujuosius mokslo metus, ir mums verta bent stambesniais bruožais prisiminti ir peržvelgti Lietuvos mokyklos kelią ligi lietuviškos savame krašte ir išeivijoje, ligi dabartinių lituanistinių mokyklų, tebeveikiančių dar ir dabar įvairiuose pasaulio kraštuose.

Lietuviai jėzuitai vyskupai: arkiv. Sigitas Tamkevičius ir vysk. Jonas Boruta.

Pradžios mokyklos

     Vilniaus katedros pavyzdžiu, netrukus parapinės pradžios mokyklos pradėjo kurtis ir prie kitų bažnyčių, kurių pradžioje buvo nedaug. Augant bažnyčių skaičiui, augo ir mokyklų skaičius. Jų steigimo iniciatyva priklausė nuo vyskupo raginimo ir klebonų uolumo. Jose buvo mokoma, kaip ir Vilniaus katedros mokykloje, skaityti, rašyti, tikėjimo tiesų. Buvo reikalaujama dėstyti gimtąja kalba, bet nustatymas, kokia vaiko gimtoji kalba, priklausė nuo parapijos klebono ar jo parinkto mokytojo, kuo jie jautėsi. Kai kada ir kai kur vyskupas įsakmiai nurodydavo, kur dėstomoji kalba turi būti lietuvių. Tokių parapinių mokyklų tinklą XIX a. pirmojoje pusėje labai uoliai plėtė Žemaičių vyskupai J. A. Giedraitis ir jo įpėdinis Motiejus Valančius. Jo laikais, 1854 m., buvo 150 parap. mokyklų ir tik 48 rusų valdžios išlaikomos pradžios mokyklos. 1862 m. rusų valdžia įsakė parapines mokyklas uždaryti.

     Mokslas šiose mokyklose prasidėdavo ne mūsų įprasta data - rugsėjo pirmąją ar pradžioje, o apie Visus Šventus, kai mokinukai galėdavo pasitraukti iš savo darbo -piemenavimo, o baigdavosi ankstyvą pavasarį, kai vėl reikėjo grįžti prie žąsų ar karvių.

     Nenorint vaiką leisti į rusų pradžios mokyklas, prasidėjo nuo XIX a. vidurio ligi pat XX a. pradžios naujas laikotarpis: vargo mokykla ir daraktoriaus mokykla. Vargo mokyklą simbolizuoja skulpt. A. Rimšos skulptūra “Motina prie ratelio”. Čia mokslo metai prasidėdavo, kai motina ir vaikas turėdavo laiko knygai. Patogumas tas, kad, niekur nereikia eiti, mokykla ir mokslas čia pat.

     Vysk. M. Valančius per kunigus davė mintį steigti kaimuose privačias slaptas mokyklas, pasisamdant kokį raštingą žmogų. Taip atsirado slaptos “daraktorių” mokyklos, švietusios Lietuvą per visą spaudos draudimo laikotarpį (1864-1904). Poeto Kazio Binkio žodžiais tariant, “Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo”. Juk vysk. M. Valančius parašė tiems “daraktoriams”, tiems slaptiems mokytojams, ir, palyginus su anais laikais, gana aukšto lygio vadovėlį “Antano tretininko pasakojimus”.

     Oto laikotarpio raginimas mokytis ir mokymosi tikslas nusakomas Maironio “Raseinių Magdės” poemos senelio žodžiais:

     Vaikeli, mokinkis,
     Lietuviu vadinkis,
     Vilties nenustok niekados!
     O mokslas daug gali!
     Jis vargstančią šalį
     Išpančios iš amžių skriaudos...
     Tik žemei tėvų Negamink svetimų dievų.

Gimnazijos, kolegijos...

     Kovai su beplintančia reformacija 1569 m. į Lietuvą buvo atkviesti jėzuitai. Jie jau buvo patyrę mokyklų, ypač aukštesniųjų, kūrimo darbe. Jau kitais po atvykimo metais, 1570, jie įkūrė Vilniuje bajorų vaikams penkių klasių gimnaziją; 1616 m. įkūrė kolegiją Kražiuose, 1642 Kaune. Vienuoliai pijorai įsteigė gimnazijas Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje. Pirmoji kunigų seminarija buvo įsteigta Vilniuje 1582 m., Varniuose 1607. Gimnazijų didesnį tinklą pristeigė ir rusų caro valdžia, tačiau visoje Lietuvoje jų buvo vos kelios. Antra, jei parapines mokyklas galėjo lankyti ir valstiečių vaikai, tai aukštesniąsias - tik bajorų. Norėdami įstoti į gimnaziją, kunigų seminariją, o ypač universitetą, veržlesnieji valstiečiai turėjo pasigaminti bajorystės dokumentus. Trečia, šiose mokyklose dėstomoji kalba buvo ne lietuvių, o lotynų, lenkų, o XIX a. rusų. Lietuvių kalba buvo ujama ne tik iš klasių, bet ir iš mokyklos koridorių. Anot LE, XIX, 120 psl., “už lietuvių kalbos vartojimą vaikai buvo baudžiami. Buvo įvestos net pažeminančios vaikų bausmės, pvz., lietuviškai prabilusiam mokiniui užkabindavo antkaklo lentelę, kurią šis turėjo nešioti, kol suseks savo draugą tuo pačiu nusikaltusiu”. Kaip “pedagogiška”: įbauginti vartoti savo kalbą savame krašte, savame krašte esančioje mokykloje, nubausti ir laukti, kad nubaustasis liktų šnipu ir savo draugų persekiotoju! Lietuvių k. kaip atskiras dalykas XIX a. antrojoje pusėje buvo įvesta į Kauno kunigų seminariją, nesgi vis dėlto čia ruošiami kunigai dirbti Lietuvoje ir sakyti pamokslus lietuviškai. Lietuvių k. buvo pradėta dėstyti Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose, kad atskirtų lietuvius nuo lenkų, kad tas pamokas lankę gautų stipendiją lankyti universitetą Maskvoje ir ten... surusėtų.

     Lietuvių kalbai nebuvo vietos nei Vilniaus akademijoje, įkurtoje 1579, nei Vilniaus universitete, įkurtame 1803 m. Šį laikotarpį apibūdina poetas Pranas Vaičaitis:

     Oi, eisime, broliai, į tolimą kraštą
     Gudrumo ieškoti, tėvynę vaduoti,
     Iš ten mes parnešim brangiąją naštą
     Ir vargstantiems broliams galėsim paduoti.

Lietuviškos mokyklos

     Lietuviškos mokyklos - ir dėstomąja kalba, ir savo dvasia - sukaktis žymiai trumpesnė už Lietuvos mokyklos sukaktį: jai skaitykim ne 600, o keliais metais daugiau, negu Lietuva nepriklausoma buvo. Tada ir lietuviškai dėstyta, ir lietuviška patriotinė dvasia ugdoma, ir neklausiama, ar tu bajoro, ar valstiečio vaikas. Ir visų laipsnių mokyklos buvo savame krašte. Mokslo metai būdavo iškilmingai pradedami, su gerais rezultatais baigiami. Lietuviškos mokyklos veikė Lietuvoje ir okupacijos metais, deja, slopinant jos lietuvišką dvasią. Nepriklausomybės laikų lietuviškos mokyklos tradicijas pratęsė lietuviai, pasitraukę nuo besiartinančios bolševikų okupacijos ir įsteigdami daugybę lietuviškų pradžios mokyklų ir gimnazijų, kurios sėkmingai veikė 1945-49 m., o viena kita ir vėliau, Vokietijoje ir Austrijoje. O Vasario 16 gimnazija gražiai tebeveikia ir dabar.

Lituanistinės mokyklos

     Naujieji pokario ateiviai visuose kraštuose, ypač JAV ir Kanadoje, nuo pat 1949 m. įkūrė savo vaikams daugybę lituanistinių mokyklų, kurių nemažas skaičius tebeveikia. Kas jos? Mokiniai lanko savo krašto privalomas mokyklas, karjerines mokyklas, o vieną dieną, dažniausiai šeštadieniais, lanko neprivalomą, ne karjerinę, o idealistinę lituanistinę mokyklą. Ir lituanistinė mokykla į Lietuvos mokyklos 600 m. istoriją įsijungia gražiu 48 metų skaičiumi. Jos tęsia motinos prie ratelio ir “daraktorių” mokyklų tikslus.

     Ir Lietuvos mokyklos, ypač pradžios, ir mūsų lituanistinės mokyklos mokslo metus pradeda ne be bėdų, ne be baimės. Lietuvoj tūkstančiai vaikų nelanko mokyklų dėl maisto ir drabužių stokos, o lituanistinės mokyklos kasmet mokslo metus pradeda su baime ir netikrumu: ar nesumažės mokinių skaičius, ar nereikės mokyklos uždaryti dėl mokinių stokos. Su viltimi, kad ateis geresnės sąlygos lietuviškai mokyklai, pradėkime 601-sius mokslo metus.