Dainius Koveras
Turbūt nereikia aiškinti, kas yra blogoji ir geroji dvasia? Kiekvienas ir didelis, ir mažas yra “apdovanotas” jomis.
Iš kairės: JC valdybos pirm. Zigmas Mikužis, jo pavad. Marytė Utz, buvusi pirmoji valdybos pirm. Irena Kriaučeliūnienė ir Tarybos pirm. Vaclovas Monkus. Z. Degučio nuotr.
Vieni, norėdami jas geriau pažinti, lanko ekstrasensus, žynius ir panašius žmones. Jie klausia juos patarimų, kaip išvengti blogųjų dvasių veikimo, lyg norėdami jau čia, žemėje, būti tobuli. Kiek jie laiko praranda, manydami, jog tai prasminga jų gyvenimui, bet dažnai nepastebi, kad jie yra pavargę, liūdni, pikti po šių keleto valandų seansų. Jie nepastebi, kad jie pradeda tikėti tuo, ką pasako “dvasių matytojas”, ir jo nuomonę pradeda laikyti lyg dogma, kalbėdami su kitais žmonėmis. Šitie žmonės nėra blogi ir negalima sakyti, kad jie neigia Dievą. Anaiptol, jie paprasčiausiai tapo pernelyg jautrūs. Jautrūs šeimos santykiams, ypač kai namuose yra nesutarimų, jautrūs artimiems draugams, pažįstamiems, kuriais anksčiau pasitikėjo. Jų pagrindinis klausimas yra kodėl? Jie ieško atsakymo ir jį “randa” pas “išrinktuosius”. Tačiau ar yra šis atsakymas teisingas, galutinis, jau viską išsprendęs, ar kiek palengvėjo širdžiai, kai sužinojo “tiesą”?
Kiti, gyvendami tarp daugelio problemų ir kasdieniškų dalykų, yra tokie pat žmonės, tik jie neina gilinti savo “tikėjimo”. Jiems užtenka to, ką turi. Pavyzdžiui, prislėgtas gilių vidinių išgyvenimų, krizių, minčių dėl darbo, duonos, žmogus tampa abejingu. Jo nuotaika priklausoma nuo to, ar jis dar dirba, ar dar turės ko pavalgyti. Jei jis tai gauna, yra laimingesnis už tą, kuris to negavo, nes šis, viskuo nusivylęs, dar bando ieškoti galimybių, bet jų neradęs tampa jautrus kiekvienam dalykui, ypač darbo, valgio atžvilgiu.
Šis pavyzdys neturi būti suprantamas, kaip vienintelis, užtenka pastebėti tik skirtumą tarp džiaugsmo ir liūdesio, tarp tiesos ir melo, tarp būti laimingu ir ne.
Šv. Ignacas Lojolą - Jėzaus Draugijos įkūrėjas - parašė XVI a. “Dvasines pratybas”, kitaip vadinamas 30 d. rekolekcijas, atkreipdamas jose dėmesį į įvairių dvasių veikimą mūsų gyvenime. Jis gan tiksliai nusako, kas yra Dievo malonė ir piktojo priešo gundymas, tuo norėdamas padėti atliekantiems rekolekcijas kreipti į tai didesnį dėmesį. Manau, kad tai tinka visiems.
Jo manymu, žmonės, kurie yra sunkios, mirtinos nuodėmės būklėje, dažnai yra nuliūdę, nes jie jaučia, kad nusidėjo prieš Kūrėją, bet dar dažniau jie yra piktojo priešo gundomi nekreipti į tai dėmesio. Velnias bando tokius nusidėjėlius vilioti tariamais laikinais džiaugsmais, sakydamas, jog tai nėra nieko blogo, ir stengiasi toliau jų vaizduotėje palaikyti juslinius geidulius, mintis, siekdamas dar giliau juos skandinti nuodėmės liūne. Tačiau geroji dvasia čia veikia priešingai, ji nuolat kelia nerimą ir vidiniu balsu žadina sąžinės graužimą, ragindama atgailai. Tiems žmonėms, kurie jau stengiasi išsilaisvinti iš tų nuodėmių, eina išpažinties, atgailauja, nori patikti Kūrėjui, piktoji dvasia griebiasi visai priešingo nei pirmame pavyzdyje paminėto metodo. Čia velnias sukelia sąžinės baimę, sakydamas, kad niekas tų nuodėmių nebeatleis. Jis liūdina žmogų ir sudaro jam kliūtis atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu, sukeldamas sieloje nerimą. Gerajai dvasiai būdinga teikti tokiu momentu vidinės stiprybės, padrąsinimo nebijoti žengti šį pirmą, tikrai iš pradžių nelengvą, žingsnį. Dažnai atsitinka, kad tokiu metu žmogus, jausdamas baimę, jaučia ir paguodą, pakilią nuotaiką, širdies ramybę, kartais norisi verkti. Šv. Ignacas sako, kad paguoda yra ryžtas susitaikinti su Dievu. Ji pasireiškia vidiniu džiaugsmu, pažadina ir patraukia atgailaujantį žmogų dangiškiems dalykams, skatina jį uoliau rūpintis savo sielos išganymu, teikia sielai ramybę ir palaimą, kurą gali duoti tik Kūrėjas ir Viešpats, laikantis žmogų savo globoje. Nepaguoda, jo manymu, arba kitaip sakant sielos sausra yra priešinga paguodai. Tai vidinė tamsa, sumišimas, linkimas į nuodėmę, linkimas vėl nusidėti. Tai nerimas dėl įvairiausių susijaudinimų ir gundymų, stumiančių žmogų į dar didesnį nepasitikėjimą savimi ir kitais.
Žinoma, negalima vien pagal tai, matant nuliūdusį žmogų, sakyti: “Jis nusidėjėlis, pragaras jam”, o besišypsantį - “Jis susitaikęs su Dievu”. Dažnai čia yra kiti motyvai, pvz.: problemos namuose ar skaudūs nesutarimai su artimais draugais, pažįstamais ir t.t., o pagaliau juk ne kitas nusako mano vidinę sielos būseną, bet aš pats. Yra keletas priežasčių, dėl kurių apninka žmogų nepaguoda, sielos sausra, būtent:
- pirma, kai žmogus apsileidžia maldoje, atsitolina nuo Dievo, nebetiki į Jį,
- antra, kai Dievas pamaldiems nori parodyti, kiek jie gali tikėti, pamokydamas juos tikros tikėjimo tiesos, kuri dažnai nesutampa su žmonių nuomonėmis, norais, veiksmais ir t.t.
- trečia, kai Dievas Jį giliai tikintiems, nori duoti didesnės savo meilės, pažinimo, padėti suprasti, kad ne jų galioje yra pakili malda, karšta meilė, ašaros ar kokia kita dvasinė paguoda. Visa tai yra Jo dovana ir malonė mums.
Taigi dvasių skyrime didžiausią vaidmenį lemia tikėjimas. Tikėjimas, kuris yra tyla, įsiklausymas, nes jis neatsakys į klausimą - kodėl?, kuris yra svarbus ieškantiems jo pas ekstrasensus ir žynius. Pats tikėjimas yra atsakymas, kad Kristus taip gyvena, kaip mes gyvename, tačiau Jis žinojo, kad kančia, neteisybė, pyktis yra velnio ginklai nugalėti Jį, bet ne Dievas. Velnias siekia ir mus pražudyti, bet jei Kristus davė mums malonę atskirti blogį nuo gėrio, blogąją dvasią nuo gerosios, tai neturime leistis būti velnio užvaldomi norui sužinoti apie dvasias ką nors daugiau nei yra duota. Žiūrėkime verčiau į Kristaus paliktą pavyzdį.