Romualdas Kriaučiūnas
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje - TLK (ICD) 10 Alzheimer’io liga yra aptarta kaip nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai. Jos pradžia dažniausiai slapta, eiga lėta, keletą metų vis progresuojanti . Svarbiausias sutrikimas yra demencija. Demencija yra sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama dauguma aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atminties, mąstymo, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, kalbos ir protavimo. Sąmonė nekinta. Kai būna sutrikusi pažinimo funkcija, dažniausiai kartu pakinta emocijų kontrolė, socialinis elgesys ir motyvavimas. Yra keturios Alzheimer’io ligos rūšys: (a) anksti prasidėjusi-prasideda iki 65 metų amžiaus ir progresuoja reliatyviai greitai, blogėjant daugeliui aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų; (b) vėlai prasidėjusi - prasideda sukakus daugiau kaip 65 metų amžiaus, dažniausiai nuo 70 metų, lėtai progresuoja, o pagrindinis ligos požymis yra pablogėjusi atmintis; (c) netipiška arba mišri rūšis; (d) nepatikslinta rūšis.
Mokytojos Dalios Gedvilienės išlavinti Lituanistinės mokyklos vaikai visus pradžiugino dainomis. Z. Degučio nuotr.
Alzheimer’io liga nėra normalaus senėjimo procesas. Ši liga, kurios priežastys dar vis nežinomos, paliečia mažą bet svarbų žmonių procentą. Labai maža dalis ligos paliestųjų yra žemiau 50 metų amžiaus. Dauguma yra per 65 metų. Galima sakyti, kad Alzheimer’io liga yra išimtis, o ne neatskiriama seno amžiaus dalis. Tik nuo penkių iki šešių procentų senesnio amžiaus žmonių yra paliesti Alzheimer’io ar giminingos demencijos. Tačiau tai reiškia, kad apie keturi milijonai amerikiečių dėl šių demencijų negaluoja. Tyrimai rodo, kad vienas procentas 65-74 metų amžiaus grupėje turi stiprią demenciją. Nuo 74 iki 84 metų grupėje -7%, o 85 metų su viršum grupėje jau 25%. Amerikoje bent pusė gyventojų, gyvenančių senelių namuose, yra paliesti Alzheimer’io ar jai giminingų ligų. Buvo apskaičiuota, kad 1991 metais metinės išlaidos šių ligonių priežiūrai svyravo nuo 24 iki 48 bilijonų dolerių. Su senėjančiais gyventojais kyla Alzheimer’io ligos paliestųjų skaičius. Kyla ir su tuo susiėjusios išlaidos. 1996 metais Alzheimer’io liga vien Amerikoje sirgo keturi milijonai. Gydymo ir priežiūros išlaidos jau yra apie šimtas bilijonų dolerių kasmet.
Nors Alzheimer’io liga nėra pagydoma ar jos progresija atmainoma, yra būdų palengvinti jos simptomus ir kančias bei padėti sergančiojo šeimai. Ne kiekvienas sergantysis turi apsigyventi senelių namuose. Tūkstančiai pacientų, ypač ankstyvoje ligos stadijoje, šeimos prižiūrimi, gyvena namuose. Viena iš svarbių medicininio tvarkymosi užduočių yra šeimos švietimas ir šeimos paslaugos. Sergančiojo paguldymas į senelių namus jo šeimos turi būti visapusiškai apsvarstytas.
Kas Alzheimer’io liga serga? Pagrindinis rizikos faktorius yra senėjimas. Ligos galimybė didėja su amžiumi. Kaip jau minėta, ketvirtadalis 85 metų su viršum amžiaus yra paliesti Alzheimer’io ar kitos sunkios demencijos. Tyrinėtojai, kai kuriose šiemose pastebėję pakilusį Alzheimer’io ligos dažnumą, spėlioja apie genetinį ryšį. Šeimose, kur liga išsivystė prieš penkiasdešimtuosius metus, atrasta genetinės žymės dvidešimtpirmajame ir keturioliktajame chromosome. Kiti radiniai apima devynioliktąjį chromosomą šeimose, kur liga išryškėja tik sename amžiuje. Bendrai paėmus, rizika kad jau sergančiojo artimas giminė susirgs Alzheimer’io liga yra maža, ne kiek didesnė, negu bet kieno kito. Manoma, kad yra žemiau vieno procento galimybė, kad savo gyvenime bet kas susirgs Alzheimer’io liga.
Ko tikėtis iš Alzheimer’io liga sergančiųjų? Vienas pavyzdėlis:
Marytės draugai ją laikė idealia motina, žmona, drauge ir šeimininke. Jos vyras Jonas buvo rašytojas ir ja pasitikėjo, kai ji tvarkė rankraščius bei šeimos finansus. Jis pirmasis pastebėjo, kad Marytė nebeprisiminė savo aktyvaus gyvenimo smulkmenų. Visuomeninių suėjimų metu ji lyg ir vengdavo santykiauti su kitais. Laikydavosi nuošaliai; užkalbinta atsakydavo mandagiai, tačiau miglotai. Jau nesugebėjo dalyvauti prasmingame bei ilgesniame pokalbyje. Nors yra daug metų tai dariusi, nebesugebėjo pati apsipirkti ar sumokėti buitines sąskaitas. Jonas nesuprato, kas su jo gyvenimo palydove atsitiko.
Alzheimer’io ligos pradžia yra lėta ir laipsniška. Labai retai ji išsivysto prieš šešiasdešimt penktuosius metus. Nėra simptomų, kurie yra unikalūs šiai ligai. Todėl labai svarbu įtartinus pokeičius visapusiškai įvertinti, o ne vien tik Alzheimer’io ligai priskirti. Sunkumai su atmintimi, ypač trumpalaike atmintimi, yra dažni. Pvz., žmogus pakartotinai užmiršta išjungti lygintuvą arba nežino, kuriuos kas rytą imamus vaistus jau yra paėmęs. Maži asmenybės pasikeitimai, kaip, pvz., sumažėjęs spontaniškumas arba apatija su polinkiu vengti tarpasmeninių santykių gali pasirodyti ankstyvoje ligos stadijoje. Su ligos progresija ima rodytis sunkumai abstrakčiame galvojime ir protiniame darbe. Mokėdamas sąskaitas ar balansuodamas savo čekių knygutę, žmogus pradeda turėti sunkumų su aritmetika, skaitydamas nebesuvokia, ką tai reiškia, patiria sunkumų savo kasdieninėje dienotvarkėje. Toks ligonis pats suvokia, kad jis nebegali dirbti, kritiškai vertina save ir aplinką, bet dar sugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų. Su laiku didėja sunkumai elgesyje ir išvaizdoje, pasireiškiantys erzlumu, priekabių ieškojimu, nebemokėjimu tinkamai rengtis. Progresuojant demencijai, vis labiau šlubuoja atmintis, ligonis nesugeba įsiminti naujų įvykių, nebegali abstrakčiai mąstyti. Siaurėja interesų ratas. Jis darosi nedarbingas, nebegali kritiškai vertinti vykstančių įvykių ir savo poelgių. Ilgainiui ligonis netenka įprastų įgūdžių ir žinių.
Kai būna visiška demencija, pakinta psichikos funkcijos. Ligonis nebepaiso įprastų moralės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, ciniškas, pernelyg seksualus. Nebesiorentuoja kokie metai, kur gyvena ar kur lankosi. Nebeatpažįsta artimųjų ir draugų. Gali klaidžioti, pasimesti; priešinasi teikiamai slaugai, praranda pūslės ir išmetamosios žarnos kontrolę. Nepaprastais atvejais pasidaro psichiniu invalidu, kuriam reikalinga visapusiška slauga. Ateina mirtis nuo plaučių uždegimo ar kitų problemų, kurios išsivysto sunykusioje sveikatos būklėje. Vidutinė ligos trukmė - nuo jos atpažinimo iki mirties - yra tarp šešerių ir aštuonerių metų, bet ji gali svyruoti nuo dvejų iki dvidešimties metų. Tie, kurie Alzheimer’io liga suserga gilioje senatvėje ir kur ta liga dar nėra galutiniai išsivysčiusi, gali mirti nuo kitų ligų, pvz., širdies ligos ar vėžio.
Nors ligos simptomai yra matomi, daugumas ligonių gali gyventi namuose iki ligos galutinės stadijos. Taip pat reikia pastebėti, kad ligos metu ligoniai tebesugeba mylėti, priimti kitų meilę, su kitais dalintis savo džiaugsmais ir rūpesčiais, šeimos ir draugų tarpe dalyvauti prasminguose užsiėmimuose. Nors ligonis nesugeba sudėti ar atimti skaičių, tačiau jis dar mėnesius ar net metus mielai skaitys savo mėgstamus žurnalus. Skambinti pianinu ligoniui gali būti per sunku, bet kartu su kitais dainuoti gali ir toliau. Šachmatai gali likti neįkandami, bet turimas sugebėjimas žaisti lauko tenisą gali likti dar ilgesnį laiką.
Vilčių žlugimas, artimumas, pyktis, liūdesys ir pasitenkinimas yra jausmai, kuriuos patiria su Alzheimer’io liga dirbantieji. Pačių ligonių reakcija į jų ligą irgi įvairi. Galimos reakcijos yra depresija, nerimas, paranoja. Šios reakcijos yra prieinamos gydymui, nors kaip jau buvo minėta, pati Alzheimer’io liga yra nepagydoma.
Mikroskopiniai pasikeitimai smegenyse buvo pirmą kartą aprašyti Alois Alzheimer 1906 metais. Šie smegenų pasikeitimai, randami bet kurio amžiaus ligonių, sirgusių Alzheimer’io liga, smegenų skrodimuose. Iki dabar tikslinga Alzheimer’io ligos diagnozė įmanoma tik pomirtiniame smegenų skrodime. Ligai jau įsibėgėjus, kompiuterizuotoje tomografijoje galima matyti susitraukę smegenys. Mokslininkai aktyviai ieško būdų ir priemonių kuo ankstyvesniam ir tikslesniam diagnozės nustatymui.
Klinikiniai ligos požymiai yra trejopi: (a) demencija; (b) lėtai progresuojantys simptomai, kurie sunkėja laiko tėkmėje; (c) pasiremiant ligos istorija, sveikatos patikrinimu, laboratoriniais tyrimais, psichologiniais bei kitais matavimais, nerandama kitų galimų demencijos priežasčių.
Valstybinio protinės sveikatos instituto Amerikoje teigimu, Alzheimer’io liga yra daugiausiai perdiagnozuota ir nudiagnozuotas protinis sutrikimas vyresniųjų žmonių tarpe. Daug panašių ligos simptomų gali būti išgydomi arba apribojami. Iš jų paminėtina; nenorima reakcija į vaistus, ypač kai jų imama daug ir įvairių rūšių; alkoholio ir narkotikų piktnaudžiavimas; metaboliniai sutrikimai; kraujo apytakos sutrikimai; smegenų užkrėtimas; neurologiniai sutrikimai; galvos sužalojimas; apsinuodijimas; augliai galvos kiauše bei smegenyse. Šalia jau išvardintųjų, paminėtina ir protiniai negalavimai. Pvz., sunki depresija gali paliesti koncentraciją bei atmintį, kur galimas panašumas ankstyviems Alzheimer’io ligos simptomams. Tad yra labai svarbu atlikti visapusišką klinikinį įvertinimą, kuris susidarytų iš nuodugnaus sveikatos patikrinimo (įskaitant laboratorinius tyrimus), neurologinio egzaminavimo ir psichiatrinio įvertinimo. Pastarajame gali būti įtraukti psichologiniai matavimai.
Mokslininkai tebeieško Alzheimer’io ligos priežasčių. Yra daug teorijų, kurios tyrinėjamos. Prabėgomis - vienu žodžiu - paminėtina biochemine, genetinė, autoimunitetinė, viruso, kraujo indų teorijos. Jų yra ir daugiau. Nors ligos priežastis ar priežastys dar nežinomos, padaryta pažangos ligos priežiūroje bei slaugoje. Ligonio aplinkos pakeitimas gali sumažinti iš jos kylančią įtampą. Saugumo sumetimais gali reikti atitverti laiptus, kad ligonis netyčia jais nenugriūtų, pasimetimą aplinkoje galima sumažinti vaizdinėmis priemonėmis, kurios padėtų atsverti atminties nykimą. Daug kalbama apie mažiausiai suvaržytą buitinę aplinką. Su laiku tai gali reikšti senelių namus ar kokią kitą pritaikytą priežiūrą bei slaugą.
Liga paveikia ligonius ir jų slaugytojus. Slaugytojais dažniausiai yra ligonio šeimos nariai. Ilgainiui liga sunkėja, o slaugytojų jėgos ir kantrybė ir išsenka. Šeimoje kyla nerimas ir skausmas, matant savo mylimąjį palaipsniui nykstant.
“Laikrodis
ir aš pavargom,
belydėdami valandas
motule motulėle...
Laikrodžio rodyklei
buvo įsakyta
suktis atgalios
motule motulėle...
Pirmos pavargo
ir numirė
tavo akelės
motule motulėle...
Bet tam smakui nepakako,
kol liko vien kauleliai—
vien kauleliai!..
Laikrodis ir aš
raudame,
nes pamišėlis režisierius
taip ilgai tęsia seansą
ir draudžia
išmušti valandai,
tavo ir mano poilsio valandai
motule motulėle...
(Ištrauka iš Nijolės Gražulienės eilėraščio Alzheimer’s, Susipynę pasauliai, galerija, Stickney, II, 1997.)
Ligonio šeimos narių tarpe dažnai išgyvenama reakcinė depresija. Slaugytojams esant chroniškoje įtampoje mažėja jų gyvenimo įvairumas ir pati kokybė. Vienoje studijoje rasta, kad slaugytojai dažniau serga nuo užkrėtimų. Kitoje studijoje išaiškėjo, kad 54% slaugytojų išgyveno depresiją ir 67% turėjo pyktį. Neišreikštas ar užslopintas pyktis pakelia širdies ligų galimybę. Slaugytojų depresijos intensyvumą ir ilgumą gali sumažinti kitų šeimos narių bei draugų emocinė parama, dvasinė paguoda, ypač jų konkreti pagalba ligonio priežiūroje bei slaugoje.
Edward F. Truschke, Alzheimer’io draugijos prezidento, teigimu, stovime prie auksinio Alzheimer’io ligos tyrimų slenksčio. Kaip žinoma, liga pasireiškia smegenų ląstelių nykimu. Sunykusių ląstelių pakeisti negalima. Yra eksperimentuojama su vaistais, kurie apsaugoja sveikas smegenų ląsteles. Kitaip tariant, apsaugoja ląsteles nuo sunykimo. Tikimasi, kad aštuoniolikos mėnesių būvyje bus patvirtinti nauji vaistai. Tuzinai kitų vaistų yra tyrinėjimų stadijoje. Anot Farmakologijos tyrimų ir gamintojų sąjungos, vidutiniškai užtrunka apie dvylika metų, kol vaistai pagaliau išvysta dienos šviesą. Tyrinėjama daug vaistų. Iki šiol Amerikoje dveji vaistai yra patvirtinti Alzheimer’io ligos kai kurių simptomų tramdymui, nors jų nauda gana menka. Tacrine (Cognex) vaistų rinkoje yra jau keletas metų; donepezil (Aricept) Maisto ir vaistų administracijos buvo patvirtinti 1996 metais. “Tie vaistai nėra stebuklingi, nes jie nei nepagydo, nei nepakeičia ligos krypties, tačiau jie yra kur kas efektingesni už kitus, praeityje naudotus, vaistus”. Tai žodžiai Eric B. Larson, Washington universiteto (Seattle, WA) medicinos centro direktoriaus. Tyrinėjama kitiems negalavimams skirtų vaistų nauda, pvz., vitamino E, Parkinson’o ligai naudojamus selegiline (Eldepryl), ibuprofen, harmonų terapija ir t.t.
Nors Alzheimer’io liga šiuo metu yra nepagydoma, daug galima padaryti, norint palengvinti ligoniui ir jo šeimai su liga tvarkytis. Svarbiausia yra sumažinti skausmą ir pakelti orumą.