Antanas Saulaitis, SJ
Dažniau girdime, kaip lietuviai užsieniuose nutausta ir prie blogybių pripranta, nežiūrint visų pastangų lietuviškumą bendruomeniškai ugdyti; daug rečiau kalbama apie tai, ko kitose kultūrose bei šalyse gyvenantys lietuviai išmoksta ar gero pasisavina. Kai žmogaus gyvenimo tarpsniai kinta, labai stipri pagunda ankstyvesnio laikotarpio išgyvenimus peržvelgti ir stengtis nelietuviškų kultūrų poveikius įvardinu.
Jokia paslaptis, kad ilgai užsienyje gyvenantys lietuviai ir jų palikuonys atspindi gyvenamojo krašto kultūrą vis labiau. Sakydami “Australijos lietuvis”, nurodome ne tik gyvenamą vietą, bet ir tam tikrą vertybių, patirties, pasaulėžiūros visumą, kuri ne visai sutaptų su “Argentinos lietuvio” pasauliu ar “Anglijos lietuvio” pažiūromis bei nuotaikomis. Nors šie skirtumai gali būti mažesni negu tarp tikro dzūko, žemaičio ar suvalkiečio, jie vis vien ryškūs net psichologijos ar sociologijos mokslų nebaigusiems.
Kiekviename pasauliniame lietuvių renginyje (jaunimo kongrese, PLB seime, sukaktuvinėje stovykloje, šokių ar dainų šventėje) visi žino, kad Vokietijos lietuviai ateis laiku, Pietų Amerikos žmonės bus labai draugiški ir gerokai vėluosis, Šiaurės Amerikos lietuviai skubėdami planingai ieškos praktiškos reikšmės.
Kai žmogaus gyvenimo tarpsniai kinta, labai stipri pagunda besibaigiančio laikotarpio išgyvenimus peržvelgti ir stengtis nelietuviškų kultūrų poveikius bent įvardinti. Ką Lietuvoje gimęs ir lietuviškoje šeimoje užsienyje užaugęs galėjo per beveik 40 metų Šiaurės Amerikoje ir per 30 metų ryšį su Pietų Amerika išmokti, nors artimiau tepažintų septynias iš žemynų 32 šalių? Kurios nutautimo žymės labai ryškios, jeigu iš šalies palygintum šiuolaikinį “Amerikos lietuvį” su tikru tradiciniu ar šiandieniniu Lietuvos lietuviu? Nors atskiras atvejis bendrybių neužtikrina ir bendratis nenusako atskiro asmens bruožų, tektų paminėti nors keletą ryškesnių įgytų savybių.
1. Kalba ir dvasia
Pietiečių priegaidė muzikalesnė, o šiauriečiai lėčiau už Lietuvos lietuvius kalba. Šiauriečiai kalba garsiau, nes stovi toliau nuo pašnekovo negu Lietuvos gyventojai, kurie tyliau šneka. Ir tarseną, ir sintaksę, ir žodyną paveikia ilgamečiai ryšiai su kitomis kalbomis. Anksčiau mokėjęs pasisakyti, “man reikia atsipūsti”, šiandienine lietuvių kalba “ieško relakso savo stresui”, teiraujasi reiso, o ne skrydžio numerio, skaito bukletą vietoje kelionių įstaigos lankstinuko.
Kiekvienas Lietuvos gyventojas po trijų žodžių žinos, kad dar nepažįstamas asmuo nėra vietinis, nors ir stengtųsi užsienyje su didžiomis pastangomis išmokta lietuvių kalba susikalbėti. Šiaurės amerikietis iš mandagumo į ne visai tikslią kalbą dėmesio nekreiptų, ir pietietis pasidžiaugtų, kiek ateivis stengiasi krašto kalba liežuvį laužyti.
Lietuvių kilmės visuomenėje įvairiose šalyse dalyvauja žmonės iki penktosios kartos, ar tai būtų Pennsylvanijos angliakasių ar Brazilijos miškų kirtėjų palikuonys. Lietuvių kalbai išnykus, lieka didis rūpestis Lietuva ir ryšiams tarp lietuvių. Tai, ką užsienio lietuviai vadintų “lietuviška dvasia”, išlieka - ir progai pasitaikius, pasireiškia veikliais darbais. Toks asmuo, pirmą kartą Lietuvą aplankęs, prasitaria: “Jaučiuosi kaip namie”.
2. Vaišingumas
Lietuvių kilmės žmonės visame pasaulyje ne mažiau svetingi negu Lietuvos gyventojai. Nors vietoj cepelinų, mišrainių ir sodo vaisių sulčių siūlytų kengūros kumpį, smauglio šonkaulių, kaktuso “kriaušę”, Jėzuitų arbatos sidabrinį šiaudą ar klevo sula persunktą moliūgų bei kukurūzų patiekalą, visuomet kviečia prie stalo. Kur žmonės rūpestingiau vaišingumo paprotį išsaugojo, ten norom nenorom svečio ar viešnios lėkštė prikraunama; kur suamerikonėjo, leidžiama pačiam ar pačiai paprašyti ir pasiimti, kiek ir ko norėtų, nuo lyg kūčioms prikrauto stalo.
Pagal klimatinę kultūrą, pvz., Brazilijoje, atėjusiam į svečius pasiūloma ir po purkšle nusimaudyti. Gerai, jeigu tai - šeštadienis; jeigu kita savaitės diena, senoviškų papročių besilaikantysis yra linkęs atsisakyti.
JAV-se net didmiesčiuose, kuriuose žmogiškus santykius tenka dėl gausos riboti, nuoširdus vaišingumas jautriai pasireiškia, nelaimei ištikus. Kaimynų šeimą mirčiai aptikus, apylinkės žmonės neša paruoštą maistą. Kai būna potvynis, gaisras, audra - šalpa savaime plaukia iš visų pusių.
Svetingumas išreiškiamas paslaugumu įstaigose, bažnyčiose ir kitur - žmonėms su negale takeliai, keltai, atramos, neregių abėcėle užrašai, garsiniai signalai. Lygiai vaišingi (ne valgiais, o dėmesiu) yra savitarpio pagalbos būreliai, pvz., vaikus praradusiems tėvams, neseniai išsituokusiems, psichiškai jautriems, tos pačios nepagydomos ligos varginamiems bei jų artimiesiems, vyresnio amžiaus tėvus globojantiems ir kt. Bet kokiai žmogaus būklei galima surasti tokios talkos ratelį.
Panašus svetingumas užtinkamas krautuvėse bei įstaigose, kur patarnautojai, padavėjos kreipia dėmesį į pirkėją ar kokius reikalus tvarkantį žmogų, stengdamiesi kuo maloniau priimti, kad žmogus sugrįžtų vėl čia pirkti, valgyti, keliauti ar paslaugomis pasinaudoti. Itin malonu ir saugu stovyklauti ar gamtoje keliauti, kai Dievo pasaulio mėgėjai (JAV kasmet stovyklauja 50 mln) drauge su aplinka gerbia ir tokius pat žmones.
3. Įvairovė
Dauguma lietuvių per didžiosios emigracijos pusantro šimto metų nukeliavo į tokios sudėties šalis - Brazilija, Venezuela, JAV, Kanada ir kt. turi-įvairiausių kultūrų, tikybų bei spalvų gyventojų, pradedant čiabuviais ir baigiant šiandien atvykstančiais. Būdama mažuma, užsienio lietuvių bendruomenė turėjo išmokti gyventi ir gyvuoti mišrainėje, kurios sudėtis skirtinga, kartais nepalanki, kartais labai patraukli.
Žvelgdamas į savo namų kaimynus, lietuvių kilmės gyventojas nurodys musulmonus, indus, protestantus, žydus kaimynus. Keliaudamas į lietuvių pamaldas, pravažiuos kelių tikybų maldos namus. Darbe sėdės ar dirbs su kelių spalvų ir kalbų žmonėmis. Tokią įvairovę atspindi vestuvių, krikštynų, laidotuvių, vedybinės sukakties, pensijon išėjimo ar kitos šventės dalyviai.
Kur spauda nevaržoma arba ne vienose rankose laikoma, laikraščiai bei kitos žinių priemonės atspindi įvairiausias nuomones, kurias be baimės pareikšti gali kiekvienas. Visokių keistenybių prisiklausę žmonės stengiasi iš įsitikinimo susiimti ir laikytis to, ką nepamainomai vertina, nebūtinai kitų galvoseną ar elgseną menkindami.
Nenuostabu, kad Vatikano II dokumentas apie sąžinės laisvę kilo iš JAV katalikų teologų, pripratusių prie įvairovėje ugdomo sąmoningo ir atsakingo tikėjimo. Pakanta įvairovėje nėra jokia naujiena Lietuvoje, kurios tūkstantmetė tradicija - turbūt iki caro vestos propagandos -buvo Didžiosios Kunigaikštystės galybės šaltinis, kilęs iš senosios lietuvių tikybos.
Seminarijoje prieš 30 metų mokėmės drauge su kitų krikščioniškų tikybų klierikais bei teologijos studentais. Kai Bažnyčios istorija, Šventasis Raštas, Liturgija ar kiti dalykai dėstomi visiems, mokslas labiau dalykiškas. Laikydamiesi savo tradicijos, įvairių bažnyčių studentai geriau supranta kitas ir įsigilina į savąsias. Kai klasėje eilę metų sėdima su pasauliečiais studentais, su kunigiškai tarnybai besiruošiančiomis protestantėmis moterimis, daug krikščioniškojo tikėjimo, tradicijų ir uždavinių dalykų savaime suprantami.
4. Darbai ir žmonės
Nėra abejonės, kad pietinėje Amerikoje žmonės svarbesni už darbus ir daiktus. Kažkaip pietiečiai sugeba daug laiko skirti bendravimui - ir neapleisti darbo, mokslo ar kitų įsipareigojimų. Žinoma, neturi tiek laiko ar jėgų planuoti, kaip viską iš anksto šiaurės amerikiečiai sustato ir rengia. Tuodu sudėjus išeitų geras derinys: veiksmingai planuoti, sklandžiai vykdyti ir pirmoje vietoje laikyti žmones, asmenis.
Šiauriečiai be galo užimti, visų šaldytuvai apkabinti darbotvarkėmis, kiekvienas susitikimas pradedamas išrašyta dienotvarke, o gale pasitarimo, įvykio, pamokos ar kt. tikimasi aiškios, apčiuopiamos ir įvykdytinos išvados. Jie būtų Dievo valia vadinti tik tai, kas “veikia”, kas įvyksta ar esamose sąlygose gali įvykti.
Šiaurinėse šalyse vyrauja protestantiškas žvilgsnis į darbą - kad tai dalyvavimas Dievo kūryboje, Dievo kūrėjo uždavinyje (kai katalikiškai pažiūrai priskiriamas vaizdinys, jog darbas yra pirmiesiems tėvams užduota bausmė). JAV valgomi pusrytiniai javainiai yra tokios teologijos vaisius, nes įmonėje bei raštinėje geriau dirba tarnautojas, kurio virškinimas sklandžiai tvarkosi. Žmonės bet kokia kaina stengiasi darbą išlaikyti. Ir sąžiningai atliktu darbu džiaugtis. Pietiečiai dar nešioja ankstyvesnių šimtmečių naštą, kad darbą atlikti reikia tik tiek, kad “anglas matytų” (anglai buvo pirmieji pramonės vedėjai).
Darbštumas užsienio lietuviams įgimtas dar iš Lietuvos, iš tėvų ir senelių. Tik trečioji karta čia, kaip ir kitose gyvenimo srityse, pradeda su aplinka sutapti. Darbštumu kaip kregždės sulipdė savo namus, smulkias įmones, siuntė vaikus mokytis, nors jie patys ar jų tėvai tebūtų matę XIX amžiaus vargo mokyklą.
5. Savanoriška tarnyba
Nuo mažens žmogus visur matai savanorius. Vienas pirmųjų tokių pergyvenimų buvo gruodžio 26 skaičiuoti paukščius miškuose apie namus pagal paukščių draugijos gaires ir duomenis nusiųsti. Visur ligoninės apmokamiems tarnautojams talkina savanorės mergaitės, išnešiojančios laiškus, laikraščius, padėdamos valgydinti sergančiuosius, vežiodamos kėdes su ratais, sėdėdamos raštinėje prie sąrašų. Visos jaunimo bei jaunimui organizacijos remiasi savanorišku tėvų bei kitų suaugusių neapmokamu darbu.
Pasirodo, kiek JAV gyventojai suaukoja bažnyčioms bei šalpai, tiek vertės laiko skiria visokiai visuomeninei veiklai - nemokamai. Savanoriškai tarnybai reikalinga skirti tam tikrą valandų skaičių besiruošiant Sutvirtinimo sakramentui. Net kai kurios (pvz., jėzuitų) mokyklos reikalauja bent kažkiek valandų per metus prieglaudose, ligoninėse, benamių valgyklose ar kitokio pobūdžio uždaviniuose.
Prie neprivalomo darbo bei užsiėmimų priklauso pomokyklinė veikla. Vienokio pobūdžio yra kurio nors dalyko “klubas” arba draugija, pvz., biologijos mokiniai sudaro biologijos klubą, kurio susirinkimai vyksta kartą per mėnesį pamokos metu. Programą atlieka patys mokiniai, išsirinkę valdybą; kiti užsiėmimai, pvz., iškylos, ruošiamos šalia pamokų. Debatų klubas, sporto šakos, šachmatų, įvairių rūšių pomėgių (pašto ženklų rinkėjų) ir kt. rateliai duoda progos vystyti gabumus vadovauti, bendrauti, į kurią nors šaką įsigilinti.
Universitete už tokius užsiėmimus būdavo skiriamos įskaitos, pridedamos prie akademinių pažymių. Pvz., chemijos studentai priklausydavo chemijos klubui, leido laikraštėlį, rengė mugę, net kartą vos nenusmilkino mokyklos, kai namų gamybos sprogmenis tortan įdėjo. Dauguma įsirašydavo į įdomų, bet su mokslu tiesiogiai nesurištą užsiėmimą, pvz., su kurčiaisiais kas mėn. bendrauti, žaisti stalinius žaidimus, vesti pamaldas, maldas, giedojimą.
Savanoriška tarnyba yra demokratijos širdis. Nors bažnyčia demokratija nevadinama, parapijos gali veikti vien dėl to, kad per dešimtmečius žmonės laisvai, atsakingai ir be atlyginimo prisideda prie visokiausių darbų, dažniausiai šeimomis ar mažais būreliais. Jeigu parapija pajėgi jaunimo sielovados vedėją ar liturgistą samdyti, visa kita yra savanorių rankose.
Vienoje pietiečių parapijoje klebonas nesistengė remontams ar kitokiems darbams vadovauti, o sudarydavo sąmoningą nuotaiką, kad patys žmonės pastebėtų, kas būtina, naudinga ar maloniau - ir tada patys planuotų ir vykdytų. Subūręs tikinčiųjų bendruomenę seniai apleistoje bažnyčioje, paliko žmonėms susiprasti, kas taisytina, grąžintiną, įrengtina.
6. Mokslas ir skaityba
Darbovietėse, mokyklose, sporte ir kitur amžinai vyksta varžybos. Stengdamiesi vengti į kitus lyg į varžovus žiūrėti, žmonės vis vien nori pirmauti - arba tiek pasiekti, kiek pačių jėgos ir Dievo duoti gabumai leidžia. Tas noras kiek galima geriau darbą atlikti veda į pastangas kuo geriau mokytis. Lietuvių kilmės vaikai paprastai gerai mokosi, neretai pirmauja, išvis aukštojo mokslo labiau negu aplinkos bendratis siekia.
Nežiūrint televizijos, kompiuterių bei visokių lengvatų, knygų spausdinama vis daugiau, ir vis daugiau skaitoma. Praėjo šio šimtmečio pradžios laikai, kai žmonės svečių kambaryje padėdavo tam tikrą lentyną, kuri atrodydavo lyg sudėtos knygos - o buvo tik tuščiavidurė klasikinių knygų viršelių eilė. Viena pagrindinių pokalbio temų tarp draugų ir tarp atsitiktinai sutiktų asmenų būna skaityba. Vaikučiams dovanojamos knygos.
Gimnazijoje buvo labai gabus mokinys, kuris kasdien perskaitydavo po knygą, neskaitant visų kitų, kurių pamokoms reikėdavo perskaityti. Nenorėdami atsilikti, ir kiti klasės mokiniai ėmė iš mokyklos ar miesto bibliotekos neštis po krūvą knygų kas savaitė, o tais laikais net nebuvo tiek daug knygų su paveikslėliais ar nuotraukomis.
Prie mokslo priklauso jau gimnazijoje, o tikrai universitete, vedami seminarai, kuriuose patys mokiniai ar studentai viską paruošia. Kartais dirba mažais būreliais, kartais pavieniui. Čia tenka iš pačių šaltinių medžiagos surinkti (žinoma, dėstytojai padeda medžiagą atrinkti), tinkamai perduoti, diskusijas vesti ir į klausimus atsakyti. Didesni projektai gali visą semestrą užtrukti. Panašiai su rašto darbais, kurių visuomet būna daug, įteikiamų pagal iš anksto nurodytą tvarkaraštį. Dėstytojai labiausiai dėmesį kreipia į pačius šaltinius ir pačio studento galvojimą, protavimą, supratimą, ne tiek į medžiagos kiekybę.
Tokio pagrįsto protavimo pavyzdžiu galėtų būti šventojo Rašto semestro baigiamieji egzaminai, kurių metu reikėjo dvylika ištraukų atpažinti, nurodyti iš kurios 72-jų Šventraščio knygų paimta - ir, svarbiausia, kodėl toje vietoje priklauso. Jeigu studentas ir suklystų dėl vietos, užskaitomos gerai išaiškintos priežastys, kodėl ištrauka toje evangelijoje, laiške ar kitoje knygoje tiktų.
7. Čiabuviai
Visose dabartinėse Amerikų valstybėse gyveno ir daug kur tebegyvena pirmųjų gyventojų palikuonys, paprastai indėnais vadinami. Toks pavadinimas patogumo dėlei sulygina labai įvairias kultūras, kurios ne mažiau skiriasi negu Europos tautos. Nevienoda čiabuvių istorija. Kanadoje, ačiū Dievui, mažai tebuvo smurto. Kas JAV-se prieš šimtmetį vyko, šiandieną vyksta Vidurinėje bei Pietų Amerikoje. Brazilijoje tiek šiame šimtmetyje visai išnaikinta tautų, kiek sovietai sugebėjo tautų, tautelių ištrinti.
Europiečiams kartais atrodo, kad Amerika neturi istorijos. O tokia Čikaga, užsienio lietuvių tariama sostinė, išaugo į miestą vos prieš 150 metų. Visi pastatai nauji, seniausia bažnyčia tik 400 metų senumo. Tačiau čiabuvių istorija ir būklė visuomet prieš visuomenės bei politikų akis.
JAV konstitucija, su ja ir valdžios sąranga, nemažai pagrįsta tūkstantmete Iroquois (iro-kėzų) genčių bendravimo ir (vėliau) konfederacijos sampratomis. Stalas padengtas indėnų išrastais bei išvestais vaisiais bei daržovėmis, kurie prieš porą šimtmečių ir Lietuvą pasiekė -pupos, bulvės, pomidorai, moliūgai, kukurūzai, ananasai, morkos ir daug kitų. Indėnai net kramtomą gumą ir “minkštukus” (angl. marsh-mallow, t.y. dedešvos syvų saldumynus) išvedė. Tos pačios Čikagos apylinkėse yra pilkapių, senesnių už Lietuvos senkapius bei piliakalnius. Malonu su stovyklaujančiu jaunimu gamtos pažinimo iškylose atpažinti, rinkti ir ragauti valgomus augalus, paminint, kaip indėnai ir lietuviai juos panaudoja (kaip ir vaistinius augalus).
Iš pokalbių su lietuvių kilmės žmonėmis įvairiose šalyse bei žemynuose būtų galima manyti, kad lietuviai labiau čiabuvių kultūra, menu, istorija ir kt. domisi negu bendrai krašto ateivių palikuonys. Kai kurie yra archeologijos ar antropologijos žinovai, kiti savo darbu prie šių tautų tautelių gyvenimo prisidėjo ir prisideda (jų pavardes suminėti būtų atskiras straipsnis).
Čiabuvių, ateivių palikuonių ir naujų ateivių klausimas padeda ryškinti žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės, vertybių sankryžų ar susikirtimų reikšmę. Lietuvių kultūra, kaip ir patys žmonės, yra atsargi ir konservatyvi, todėl gali būti, kad pirmykščių tautų bruožai lietuvių kilmės žmonėms atrodytų artimi, kaip vaišingumas, beveik mistinis ryšys su gamta, rankdarbiai, kaimiškas genties - plačios šeimynos bendravimas ir kt.
8. Lietuviškumas
Kiekvienas jaunuolis, išaugdamas iš šeimos į savarankišką gyvenimą, pasitikrina, ar tėvų įdiegtos vertybės, pasaulėžiūra, tikėjimas tikroviški. Senelių, tėvų, lituanistinės mokyklos ar draugijos (jei tokių vietovėje būtų) įdiegtas lietuviškumas - kaip jį beapibūdintume - turi laikyti tokius pat egzaminus. Ar viskas yra tik graži pasaka?
Užsienio lietuviškų šeimų vaikai bei jaunimas, paklausti, ką reiškia būti lietuviu, pirma atsako “turėti lietuvius draugus”. Tokia įžvalga pasitvirtina, kai lankomos tolimos ir nedidelės lietuvių “kolonijos”. Kiek jos turėtų ar neturėtų ryšių su kitomis vietovėmis ar kokiu lietuvišku (pvz., Lietuvių Bendruomenės) tinklu, visuomet iš kartos į kartą savaime išauga vadovas ar vadovė, neretai be jokių rinkimų ar įgaliojimų.
Toks asmuo, vyresnio amžiaus ar jaunesnis, žino, kas serga, kas kur mokosi, kam reikia pagalbos, kas kuo domisi, savanoriškai lanko šeimas bei pavienius asmenis, dalijasi turima lietuviška medžiaga (laikraščiu, plokštele...), yra kaip kokio tinklo ašis. Dar vienas įrodymas, kad visa tai nėra vien svajonė ar pasaka, o kas nors vertingo sąmonėje ir širdyje.
9. Sklandi išeitis
Vienas braziliškos kultūros bruožas yra viskam rasti išeitį, darant tai, kas įmanoma, “gelbėti, ką galima”. Antrasis - visuomet malo-niai žmonių bendravimą baigti.
Pirmasis atitinka ir šiaurės amerikiečių nuojautą, kad viską galima išspręsti, surasti naują prietaisą, naują būdą veikti, naujai tikslus nusakyti. Šiauriečiai į tai žiūri kaip praktišką galimybę, pietiečiai - kaip į žmogišką paslaugą.
Antrojo pavyzdžiu būtų valdybos ar draugijos posėdis, kuriame karštai susikertama. Vietinė kultūra neleidžia išsiskirti, nešant kerštą, pyktį, nuoskaudą. Susirinkimo pabaigoje visi atsisveikina, pagal sąlygas patapšnoja per petį, pabučiuoja (ištekėjusią moterį dukart, neištekėjusią - tris). Toks iš indėnų paveldėtas vyksmas gražiai sutampa su krikščionišku noru į žmones žiūrėti kaip į to paties Tėvo vaikus, silpnus, ribotus ir galimybėmis apdovanotus. Susitaikinimas nuoširdus, suteikiamas ir priimamas tam, kad visi galėtų toliau gyventi, bendrauti, drauge visuomenėje ar prie kito uždavinio dirbti.