(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
Rita Saunorytė
Kadangi žmogus - visuomenės dalelė - kiekvieną dieną susiduria bent su vienu bendruomenės nariu, tampa gyvybiškai svarbu išmokti sugyventi su kitais. Santykiai su aplinkiniais lemia to žmogaus dvasinę būseną, požiūrį į pasaulį, gyvenimą, koreguoja tikslus... veikia kiekvieną jo ląstelę. Tad gal tikrai verta kalbėti apie tai, kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais?
Dievas taip sukūrė žmogų, kad į gyvenimą kiekvienas žiūrime savo akimis, jaučiame savo širdimi, liečiame savo rankomis, galvojame savo galva... Nors ir turime bendrų tiesų, idėjų, pomėgių, tačiau kiekvienas pasaulį suvokiame savaip; skirtingai žiūrime ir į sutiktą žmogų, tai, ko tikimės iš jo, žinome tik patys. Visa tai būtina suprasti, nes tik tada bus galima pradėti gilintis. į kitos asmenybės psichologiją, ieškoti bendrumų ir skirtumų, tolerantiškai vertinti tuos poelgius, nuomones, idėjas, kurių tu nesupranti. Žmogus, manantis, kad visi gyvi padarai Žemėje mąsto (ar turėtų mąstyti) taip, kaip jis, kad tik jo vieno pasiūlymai teisingi, net nesistengia analizuoti, spręsti problemas, iškylančias bendraujant su aplinkiniais. Jo nuomone, neteisus, kaltas yra tas, su kuriuo jis kontaktuoja, atmetama net mintis, kad “galbūt kažkas su manimi negerai, gal vis tik aš neteisus?” Taigi vidinis žmogaus nusistatymas (teigiamas ar neigiamas), manyčiau, yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis santykius su aplinkiniais.
Sulig kiekviena gyvenimo diena mes statome savo sielose pilis. Pas vienus jos romaninės, storų storų sienų, apjuostos plačiais grioviais, o pro mažytes šaudymo angas kyšo daugybė užtaisytų tobuliausių ginklų. Net taikiausias praeivis neįleidžiamas į šios tvirtovės vidų, nes jos šeimininko nuomonė tokia: “Mano pilis - mano pasaulis!” Tikriausiai net į paties Kristaus beldimą nebūtų atsakyta... Tačiau šalia tokių įtvirtinimų, vis belaukiančių priešų, kurių dar nesimato, egzistuoja ir prieglaudomis virtę pastatai. Į vienus jų vis užklysta ištroškę, į kitus — išalkę, į trečius - pavargę keleiviai, o šių pilių savininkai paskutinį šiaudą iš po savęs ištraukia ir atiduoda atvykėliui. Jų gyvenimų kredo panašūs į šį: “Mano gyvenimas vertas tik tiek, kad aukočiausi kitiems!” Žinoma, šie mano fantazijos pavyzdžiai apibūdina tik pačius kraštutiniausius žmones. Tokių Žemėje nedaug. Ir gerai, kad mažai, nes sugyventi su tokiomis asmenybėmis labai sunku: su pirmaisiais - dėl jų nusistatymo, kad kiekvienas žmogus - potencialus priešas, blogio nešėjas, o su antraisiais - dėl jų nemokėjimo imti, o tik sugebėjimo duoti. Juk neįmanomi pilnaverčiai, visapusiški santykiai su žmogumi, jei tu tik imi imi, o to, ką pasiūlai, jam nereikia! Manau, kad nė vienam nepatinka jaustis skolingu. Man atrodo, kad geriausiai sutinkama su tokiomis asmenybėmis, kurių sielose stūkso gotikinės, barokinės, modernios arba bet kokios kitokios pilys, kurių šeimininkai turtingi (ne pinigais ar ne tik pinigais, žinoma), o pilių vartai atveriami, namų šiluma pasidalijama su kiekvienu, vertu to. Būtina, kad šios pilies gyventojai sugebėtų apsiginti, pakovoti už save, esant reikalui, o ne tik nuolankiai lauktų, kur vėjas nupūs . Taigi mano galva išeitų taip, kad altruistai (kaip ir egoistai) — “sunkūs” žmonės, su jais nelengva sugyventi. Normaliausi santykiai, manyčiau, - tarp “normalių” žmonių, tai yra tų, kurie turi ir altruistiškų, ir egoistiškų savybių. Tik blogai, kad Lietuvoje dar vis egzistuoja nusistatymas, kad žmogus, sugebantis padaryti save laimingą (ne kitų sąskaita) yra negeras žmogus. Kaip šitaip galima, jei “aplinkui viskas taip blogai, tiek smurto, tiek aukų, tiek išnaudojamųjų; kaip galima suspėti pagalvoti apie save, kai aplinkui tiek daug tokių, kurių reikia gailėtis !? “Tokios pažiūros, vyraujančios tarp vyresnio amžiaus gyventojų, skelbia, kad tik kenčiantis žmogus yra doras, kad tik gailesčiu pagrįstas bendravimas yra nuoširdus. Jie susikuria sau nelaimingus gyvenimus, paskui skundžiasi, gailisi vienas kito, kritikuoja ne tokius, kaip jie, ir bando diktuoti visuomenės moralės dėsnius. Pagal juos, vienas turėtų būti toks: “Gailėkis, guosk, verk kartu, tik jokiu būdu nepadėk aukai nusikratyti kankinio duonos!” Ta pati idėja išlieka ir skriaudėjo atažvilgiu: “Smerk, keik, peik, tik nė už ką nesistenk padėti jam pasikeisti!” Manau, kad elgiamasi taip todėl, kad bijoma, jog sugrius susikurtas pasaulio vaizdas, nerimaujama, kas bus, jei užges šviečiančios (ir apšviečiančios jų raudančius veidus) kankinių ugnelės, o susikurtieji blogio demonai pasirodys besą normalūs žmonės... Tokį gyvenimo suvokimą galima privesti prie mano pradžioje aptarto nenoro suprasti, kad kiekvienas žmogus savaip teisus, nes jis yra kitoks! Norintieji gailėtis pabūgo to, kad reikės patiems galvoti, kad taip gyvenant nuolat keisis situacija, prie kurios (kaip ir prie kiekvieno sutikto žmogaus) reikės prisitaikyti, analizuoti, kažką keisti... Žinoma, tai yra tik mano nuomonė, bet aš kitaip negaliu paaiškinti sau tokio keisto kai kurių žmonių požiūrio į gyvenimą, pačio jų egzistavimo. O aš noriu suprasti! Toksai bėgimas nuo pilnaverčio gyvenimo, bendravimo su jo skausmais ir džiaugsmais man panašus į atsakomybės vengimą. Kaip Sokrato kalambūras: “Žinau, kad nieko nežinau!” Kaip paprasta; jokios atsakomybės! Išeina, kad jis visiškai nepakaltinamas už tai, ką sako, ką daro, ką mąsto ... Vis tik esu tvirtai įsitikinusi, kad neįmanoma sugyventi su kitais be atsakomybės, be tvirto įsitikinimo, kad už save atsakau tik aš pati.
Taip išėjo, kad visą laiką mąsčiau tik apie tai, kas kliudo gerai sutarti su kitais žmonėmis, tačiau manau, kad tas, kuris labai norės, persifrazuos mano teiginius ir vietoj žodžio “kliudo” pavartos “padeda”, jei jam taip labiau patinka, nes tai - vis ta pati virvė, tik patraukta už kito galo; tačiau, turėdama konkrečiai suformuluotą temą, privalau ir aš būti lanksti, juk rašinys - irgi bendravimo forma! Taigi pagrindiniai, mano nuomone, kludymai (padėjimai) jau išvardyti, tačiau yra ir kitų. Jie plačiai žinomi, dažnai aptariami, todėl net gana nuobodu apie juos rašyti. Tai pagarba vienas kitam ir sau; religinis, rasinis, moralinis ir visoks kitoks pakantumas, tolerancija; žmogaus teisių žinojimas ir laikymasis; mokslas ir savišvieta, protinis lavinimasis; savo kūno išvaizdos priežiūra; dar tikriausiai visi suprantame, kad lengviau bendrauti su žmonėmis, turinčiais tokius pat siekius, galimybes, aplinkybes, kaip ir mes... Tiesa, yra dar vienas keistas atvejis, kurį sutikau savo trumpame žaliame gyvenime. Manau, kad ir jūs rasite sau pažįstamą prototipą. Tiesą pasakius, šios situacijos dar neperpratau iki galo, tačiau, atrodo, esmę jau užčiuopiau. Taigi yra žmonių, labai norinčių laisvai bendrauti su visais, būti bendruomenės žmonėmis, “vakarėlių sielomis, bet ... nemokančiais. Taip, jie stengiasi, bet jiems nieko neišeina. Gaunasi tik lyg kokia nevykusi parodija. Bet kodėl taip? Man atrodo, kad pagrindinė priežastis yra jų nepasitikėjimas savimi, kompleksai, įgyti augant nepalankioje aplinkoje. Čia labai didelė atsakomybė krinta tėvams, nuslopinusiems savo vaike besiformuojantį “Aš”, privertusiems slėptis, bijoti. Tai vis netinkamo auklėjimo (tiek pačių tėvų, tiek jau jų vaikų) pasekmė. Labai skaudus padarinys, kuriam visuomenė turėtų skirti daugiau dėmesio. O yra atvirkščiai: žmonės (ypač vaikai) ne tik nepadeda, bet dar labiau slopina tokį asmenį, varo į kampą (tai, manau, antroji priežastis, tačiau neatsiejama nuo pirmosios). Tiesa pasakius, tokia situacija Lietuvoje gana dažna, beveik kiekviename kolektyve yra atpirkimo ožys, o kiekvienas, juo nesantis, džiaugiasi, kad tai ne jis, ir dar stipriau prispaudžia silpnąjį prie žemės. Neduok Dieve, jam pabėgus pats tokiu taps! Taigi tokiu mąstymu paremtas bendravimas tikrai nebus pilnavertis. Tad štai ir dar vienas “stabdys” geriems santykiams su aplinkiniais!
Šis etikos filosofijos klausimas yra begalinis. Net storiausia knyga nebūtų galima į jį atsakyti, nes net kelis tūkstantmečius žmonijai jis buvo aktualus, bet kaip ir mums - mįslingas ir bedugnis. Džiaugčiausi, jei mano samprotavimai apšviestų nors mažutę atkarpą šio ilgo kelio į begalybę - tobulybę!
