6. Ar galima gyventi be moralės? Kaip?

     VITAS: Be moralės tarpusavio sugyvenimas praktiškai neįmanomas. Amoraliai gyvena visiški savanaudžiai.

     RYTĖ: Negalima. Tai tolygu žlugimui ir degradacijai.

     MIGLĖ: Gyventi be moralės - tai gyventi ne žmogiškoje, bet gyvuliškų instinktų įrėmintoje plotmėje. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus laikosi bent jau minimalių moralės normų.

     IEVA: Ne. Net nusikaltėliai turi “savo” moralės dėsnius.

     JULIUS: Negalima. Visi turi kokią nors vertybių sistemą, kuria vadovaujasi. Net ir tie, kurie, sakoma, praradę sąžinės balsą. Jie ištikimi savo moralės principams.

     ANUPRAS: Be moralės galima tik vegetuoti (“gyvuliuoti”).

     VILDA: Be moralės gyvena psichiniai ligoniai, nes jų sąmonė sutrikusi, jie nepajėgia savyje išgirsti Dievo balso.

     NENDRE: Jei gyvename, tai kažkaip ir elgiamės. Susiklosto tam tikros elgesio normos, tam tikra moralė.

     RŪTA: Be moralės gyventi neįmanoma. Aš esu ne koks nors vien instinktais apspręstas gyvis, o turiu sąmonę ir savimonę. Man atviros visos durys protauti ir daryti išvadas. Man įmanoma pažinimą plėsti ir pažinti tas tiesas, pagal kurias žmogus privalo gyventi. Tad žmogus laisvai ir pasirenka, ar gyventi pagal tas tiesas, ar jų nepaisyti. Tačiau jų nepaisymas, t.y. nepaisymas moralės principų jį suduria su kitais žmonėmis ir jiems kenkia, jis juos skriaudžia, taigi nusikalsta.

     Tas, kuris kuo nors tiki ar bent save laiko krikščioniu, neturi jokios teisės nepaisyti krikščioniškos moralės dėsnių. Priešingai, jis privalo stengtis kiekvienu momentu kuo sąmoningiau, blaiviau ir aiškiau veržliai ieškoti pagrindinių tos moralės reikalavimų. Tik tokiu būdu jis pakils virš savo instinktų pasaulėlio ir patrauks šalia esantį aukštyn.

     7. Ar mane asmeniškai paliečia tai, ką vadiname moralu ar nemoralu? Kaip paliečia?

     VITAS: Kaip krikščionis esu įpareigotas elgtis tik moraliai. Kiekvieną nemoralų poelgį turiu suprasti ir išgyvendinti. Privalau siekti, kad moralės dėsniai taptų mano ir kitų sąmoninga elgsena. Dėl to privalau pats gerai pažinti moralės dėsnius.

     RYTĖ: Taip, be abejo, paliečia. Viską, kas telpa į “moralu”, priimu kaip normalų reiškinį, nes taip ir turi būti. Nemoralu laikau tai, kai tik žodžiais “laikomasi” tos moralės, o darbai visai ką kita byloja, kai elgesys visai nesiderina su žodžiais.

     MIGLĖ: Kas šalia manęs moralu, tai ir mane moraliai kelia, o kas nemoralu - mano jausmus nemaloniai veikia. Manau, kad nemorali elgsena aplinkinius neigiamai veikia, jeigu jie neturi išsiugdę atitinkamos posityvios nuostatos, kuri būtų atspari išorės apraiškoms.

     IEVA: Paliečia, nes nemoralūs dalykai sukrečia, o moralūs suteikia dvasiai sparnus.

     ANUPRAS: Aišku, kad paliečia, juk aš esu narys tos visuomenės, kurioje vyksta tai, kas moralu ar nemoralu. Aišku, kad jaučiu ir pats kaltę ir atsakomybę už tai, kad, deja, dar gyvenime daug kur pasireiškia nemoralumas.

     NENDRĖ: Taip. Sutinku daug nuostabių, krikščioniška meile trykštančių žmonių, kurie savo pavyzdžiu padeda man darytis geresne, kilniau gyventi.

     Tenka susidurti su amoraliais reiškiniais: girtavimu, palaidumu. Nelabai sugebu aplinką paveikti. Atrodo, jog bijausi būti ta “balta varna”... Kitą kartą ir nebežinau, kaip tinkamai pasielgti.

     RŪTA: Tai, kas susiję su morale ir jos pasireiškimas žmonių gyvenime, mane visada liečia ir jaudina.

     8. Ar mane kas verčia susimąstyti moralės klausimais? Ar tik susimąstyti verčia? O jeigu neverčia susimąstyti, tai ką verčia daryti?

     VITAS: Moralės klausimais susimąstyti mane verčia įsitikinimai. Padarius išvadas, verčia ir atitinkamai keisti savo elgseną.

     RYTĖ: Taip, labai verčia susimąstyti, bet vien tik iš apmąstymo ne ką telaimėsi. Reikia pradėti nuo savęs, reikia į save pažiūrėti kitų akimis, per kito prizmę: kas aš, kam aš esu ir kodėl taip, o ne kitaip privalau reikštis.

     MIGLĖ: Bet kokia aukštesnė dorovinė apraiška, negu manoji, mane verčia permąstyti savo pažiūras ir nuostatą į pastebėtą reiškinį ir koreguoti saviraišką. Tad jaučiu reikalą ir su kitais pasidalinti nuomonėmis šiais klausimais. Juk tik pradedant individualiais kontaktais formuosis pozityvios pažiūros ir vis tai plėsis į aplinką, bendradarbius bei šeimą.

     IEVA: Moralės klausimais susimąstyti mane verčia sąžinė. Susimąstyti ir, padarius išvadas, keisti save, savo elgesį, savo požiūrį įvairiais klausimais.

     JULIUS: Išorinės prievartos nejaučiu. Susimąstymui dėl doros man turi lemiamą vaidmenį religija, kuri reikalauja iš krikščionio ne tik pačiam būti tyram, bet kad jis ir kitiems šviestų.

     ŽIBUTĖ: Mane daug kas verčia susimąstyti moralės klausimais. Tai ir kitokia žmonių reakcija į mano žodžius, veiksmus, negu buvau laukusi. Tai ir draugai, ir painios situacijos darbe ar santykiuose su bendradarbiais, artimaisiais, ar literatūra, mokslas ir pan.

     Kai pastebiu esanti neteisi, tai stengiuosi prisiversti keisti savo elgseną. Kartais tai pavyksta be didelių pastangų. O kai kitam neteisi, tai stengiuosi jam ramiai, neužgauliai tai parodyti (deja, ne visuomet tai pasiseka).

     ANUPRAS: Taip, mane verčia susimąstyti moralės klausimais reali šiandieninė gyvenimo tikrovė. Aišku, kad žmogui šalia turimų žinių bei erudicijos dar reikalingas ir žmoniškumas, kurį apibrėžia moralė. Žinoma, susimąstymas - tai tik priemonė tolimesnei veiklai. Susimąstymas skatina save kontroliuoti, kad bent kiek ir savo pavyzdžiu, kartais nors žodžiu, galėčiau pakeisti realią tikrovę moraliniu atžvilgiu.

     VILDA: Moralės nuosmukį suprantu kaip pasekmę to reiškinio, kai žmogus nutolsta nuo Dievo. Todėl pirmiausia stengiuosi tą nutolimą įveikti tiek savo pačios gyvenime, tiek gyvenime tų žmonių, su kuriais tenka susitikti (žinoma, kiek sugebu).

     NENDRE: Išorinis pasaulis mane verčia susimąstyti moralės klausimu. Mano savimonė susieta su krikščioniška morale, tad privalau keisti save ir kitus. Turiu pratintis pamilti, o tai net labai sunku. Matyt, asmeniškasis pradas manyje užima labai žymią vietą.

     RŪTA: Taip. Kai šalia esantis nedorai pasielgia, tai visada man kyla klausimas, kur yra tos ištakos, kurios tą žmogų pakreipė nedorai pasielgti. Ir atsigręžiu į save, klausdama, kuo aš esu už tai atsakinga. Ar nepastūmėjau savo laikysena jį nedorai pasielgti? Gal tos tiesos, kurias tikiu ir praktikuoju, nepakankamai aiškiai byloja už laimę tikėti Didžiąja Meile ir ją praktikuoti?

     Pagaliau klausiu save, kaip šį savo brolį ar sesę išplėšti iš tų instinktyvių rėmų, kad jis pakiltų į aukštesnę pakopą. Jeigu tai man nerūpi ir aš į kito nedorą poelgį niekaip neraguoju, tai laikau nusikaltimu, kad galėjau, o nieko nepadariau, kad padėčiau išsikapanoti iš biologinių potraukių balos. Tiktai stebėtoja pasilikti neturiu teisės, tarytum aš jau “teisuolė”. Tai būtų nekrikščioniška, net demoniška!

     Pagaliau nedrįstu ir smerkti, kad štai jis yra šioks ar anoks, nes netiki, nepraktikuoja. O kiek daug mūsų aplinkoje yra tokių, kuriuos būtų galima pavadinti “anoniminiais” krikščionimis, nes jie, atrodo, nei tiki, nei praktikuoja, o spinduliuoja tikrai dieviškomis savybėmis. Taigi susimąstau...

     9. Kaip aš asmeniškai suvokiu ir išgyvenu santykį su Dievu ?

     VITAS: Esu Dievo kūrinys. Turiu laisvę apsispręsti už gėrį ar už blogį. Dievas kuria. Aš pašauktas toje kūryboje dalyvauti, bendradarbiauti. Dievas myli. Aš pašauktas mylėti ir meilę žadinti. Prie Dievo artėju tada, kai mano norai ir gyvenimas derinasi su Jo planais. O nuo Dievo tolstu tada, kai tai nesiderina, kai mano planai su Dievo planais nesutampa. Nesutapimas - nuodėmė arba klaida. Ryšiui su Dievu palaikyti dalyvauju Bažnyčios gyvenime.

     RYTĖ: Savo santykį su Dievu suprantu taip: mano gyvas, meile grindžiamas santykis su kitu žmogumi tai ir yra tiesioginis, gyvas ryšys su pačiu Dievu. Juk Dievas - Meilė, kurią aš laisva valia esu įgaliota nešti kitiems.

     O maldoje išgyvenu santykį su Dievu, kai į Jį atsigręžiu, nuolatos suvokdama savo ribotumą, kai tenka vis taisyti ir taisyti savo klaidas, kurios neišvengiamos (nes save kuriu!). Mano santykį su Dievu nutraukia aplaidumas, kurį laikau ne paprastu trūkumu, o tiesiog nusikaltimu - nuodėme!

     Malda man - tai ne vien minčių ar jausmų sukoncentravimas Dievop, o tai tikroji savianalizė iš atžvilgio į žmones, į daiktus, į save ir tuo pačiu iš atžvilgio į Dievą.

     MIGLĖ: Dievas yra mano būties Pagrindėjas ir Tikslas. Sąlytis su Juo prasidėjo nuo pirmojo mano savimonės blykstelėjimo ir progresuoja iki šiol. Santykio su Dievu veidrodis - tai mano santykis su kitais.,

     RYTĖ: Dievą suvokiu kaip Meilės realybę, kurio siekiu, savyje ugdydama meilę, besireiškiančią per žmones. Tik šitokį ėjimą prie Dievo laikau autentišku. Maldoje savo protą sintetizuoju su jausmais, save analizuodama, kur prasilenkiau su meilės principu. Analizuoju ir atsigręžiu ar ne į pačią Didžiąją Meilę- Dievą, visą mano būtybę pripildančioje Jam nuolankioje pagarboje už teisę egzistuoti Jo meilėje.

     IEVA: Aš myliu Dievą, visur Juo pasitikiu kaip Tėvu, be kurio valios “net plaukas nuo galvos nenukrinta”. Su padėka priimu džiaugsmus ir kančias. Meilė pakelia viską.

     JULIUS: Dievas man yra tarsi terpė, kurioje gyvenu. Kartu ir kažkas konkretaus, prieš ką jaučiu atsakomybę už savo egzistencijos įprasminimą.

     ANUPRAS: Visų pirma Dievą aš suvokiu, kaip Visuminę Dvasinę Meilės Energiją. Si Energija davė pradžią žmogui. Taigi tuo pačiu žmogaus prigimtyje ir “užkodavo” tą Meilės principą, kuriuo žmogus turi gyvenime vadovautis. Bet kadangi žmogus - sąmoninga būtybė, tai jam suteikta laisvė pasirinkti: už meilę ir visas iš jos plaukiančias pasekmes, ar prieš ją.

     Taigi savo santykiuose su Dievu stengiuosi iš šalies į save pažvelgti ir kartu į tą savo kuriančią dvasinę energiją. Gyvenimą įsivaizduoju kaip kelią, kurs nužymėtas ženklais. Juos sekdamas ir jais vadovaudamasis, stengiuosi priartėti prie tikslo. Tad dažnai ir peržiūrinėju akistatoje su Dievu, ar visus tuos ženklus, tas nurodytas kryptis vykdau (kaip automobilio vairuotojas). O gal kurio nepastebėjau ar sąmoningai ignoravau? Ir dedu pastangas vis labiau susikaupti, kad tolimesniame kelyje būčiau atidesnis.

     Tačiau tame kelyje pasitaiko ir klaidinančių ženklų. Todėl savo mintyse dėkoju Didžiajai Energijai už man suteikiamą šviesą, kad teisingai pažinčiau tikruosius ženklus ir prašau jėgų ateities kelyje skirti teisingus ženklus.

     VILDA: Sąžinė - Dievo balsas. Jos klausydama, aš ir bendrauju su Dievu. Kalbuosi ne pati su savimi, bet bendrauju su Juo, kaip su Asmeniu. Atsitinka patekti į skausmingą, kankinančią situaciją. Tad, užuot ėmus savęs gailėtis, ar kankintis “sukandus dantis”, greit atsigręžiu Dievop, ieškodama atsakymo, kaip turėčiau pasielgti. Žinoma, kad negreit sugebu atsitokėti, bet ilgainiui imu suvokti, kad tas neįvykęs mano troškimas tik į naudą man išėjo. Tikra palaima nenutraukti to vidinio kontakto su Dievu, kaip artimiausiu, rūpestingiausiu “TU”.

     NENDRĖ: Dievas - didžioji Būtis. Aš - tos Būties dalelytė - žmogus. Bendrauti su Dievu padeda regimas įsikūnijęs Dievas - Jėzus Kristus. Bendravimo pagrindas - meilė.

     RŪTA: Kai pamėginu įsivaizduoti, kas tas Dievas, kaip Aukščiausias Protas, kaip Beribė Meilė, tai man neužtenka nei žinių, nei vaizduotės. Atsiduriu baltoje dėmėje, nežinomybėje, vakuume. Bet keisčiausia tai, kad šita nežinomybė mane skatina, varyte varo Dievo ieškoti. Tačiau jeigu nebūtų Valios,kuri žmonijai pateikė tokią didžiulę dovaną dievišku Įsikūnijimu, kurį siuntė Aukščiausias Protas ir Beribė Meilė, tai turbūt ir aš šiandien egzistuočiau kaip tasai Ničės antžmogis, kuris gali turėti ir protą, ir valią, bet, jei neturi meilės, tai pats save suryja.

     Meilė-Dievas Meilė niekuo nepasveriamas ir neišmatuojams jausmas. Visos kūrinijos Valdovas save dovanoja savo kūriniams tiktai iš meilės jiems.

     Aš įsivaizduoju, kad šis aukščiausias Protas -Meilė - Valia atiduoda visų brangiausią ir visų gražiausią dalį savęs, būtent savo Asmenį - šitą dieviškąją Eleganciją (bijau pasakyti, jog visą save atiduoda. Nors tai tiesa, atiduoda save visą, pats pasilikdamas Absoliutas.) Tai dieviškoji Paslaptis -mano tikėjimo Paslaptis. Aukščiausias Protas ir aukščiausioji Valia, tos pačios Meilės jungiami, padalino save visiems - silpniems ir stipriems, praėjusiems, esantiems ir ateisiantiems. Nurodė kryptį, nutiesė gaires, kaip gyventi, kad gyventum amžinai. Išmokė, kaip reikia mylėti, kaip toje meilėje kurti. Juk kas yra meilė, jei ne kūryba. Ta įsikūnijusi Valia — Meilė alsavo lengvai ir nepastebimai: kur ėjo, ten meilę sėjo. Taip ji kviečia ir mus ne ja sekti, bet ja gyventi. Gyventi Jėzumi, gyventi Kristumi, gyventi Meile.

     Štai koks kataliko, taigi ir mano, credo. Štai kokia lietuvio ir nelietuvio programa! Valios neįmanoma palaužti, jeigu ji meile atausta. Ir Kristus -Dievas - Žmogus buvo ne Auka žmonijai, o Meilė žmonijai. Juk neįmanoma savęs aukoti be meilės.

     Kai mėginu sąmoningiau suvokti, koks ryšys, koks santykis tarp Proto ir Valios, tai šio santykio neįsivaizduoju be Meilės, kuri amžių pradžioje (mums taip atrodo, kad “pradžioje”) sukūrė tą masyvų Tikslingumą ir... ta pati Meilė ateina į mūsų varganą būtybę, meile nešina kiekvieną kartą, kai jungiamės Mišių metu su Jėzumi ir visais dalyvaujančiais meilės ryšiais.

     Tik tokiu tikslu Dievas įeina į žmoniją, kad paskatintų ją amžinajai kūrybai. Neribota savo Meile Dievas veikia kiekvieną ir visus. Visus kūrinius kreipia į save. Neįsivaizduoju, ar atsirastų kas nors, kurs ieškotų Dievo-Prasmės, jei Dievas būtų ne Meilė? O jeigu tai būtų tik Meilė, o jokio Proto nei Logikos, iš kurių išplaukia Valia, tai aš iškart tokio “dievo” kūrėjo sąvoką atmesčiau.

     O koks mano santykis su Dievu? Kiekvieną sekundę ir milisekundę trokštu ir siekiu, kad visa ir viskuo būčiau su Juo, Jame. Tiksliau tarus, prašau Kūrėjo, kad leistų taip būti Jo dimensijomis matuojamame laike ir pačiame trumpiausiame laike... Tai reiškia, ne tik asmeniškai su Juo, bet ir su visa kūrinija. Jei tokio santykio su Kūrėju nebūtų, tai kaip galima išdrįsti Jo atšvaitu būti, kaip galėtum išdrįsti Jo atšvaitu kitiems būti, Juo kitiems spinduliuoti, jei esi tamsus, neperšviečiamas liūnas...

     Mano dialoge su Dievu nėra žodžio “Dievas”, savo maldoje kreipiuosi į Jį “Kūrėjau”. Man atrodo, jog šis vardas visiškai išsemia tą turinį, kurį mano ribotas pažinimas įstengtų aprėpti.

     Valia - Kristus. O manyje skamba Jo vardas -Mokytojas. Koksai talpus šis vardas! Ar įmanoma aplenkti Mokytoją? Ar turi teisę žmogus būti mokytoju, jei nemyli? O štai šis Mokytojas mylėjo ir stiprius, ir silpnus. Jis gyveno kitiems. Jis gyveno savo numylėtiems kūriniams. Jis gyveno, Jis nešė varganą žmogaus likimą iki mirties. Jis subendrino savąjį likimą su labiausiai pažeminto ir daugiausiai iškenčiančio bei iškankinto žmogaus likimu. Jis savo įsikūnijimu ir savo dramatišku, tragišku likimu mus įjungė į dieviškąją sferą. O mirtimi ir prisikėlimu mus pašaukė amžinai kurti su Juo ir visomis savo sukurtomis būtybėmis, kurias mes vadiname įvairiausių laipsnių angelais.

     Meilė - tai dieviškoji Dvasia, didinga, švelni dvasia, kuri dvelkia, kur jai patinka. Tai Meilė be juslingo sentimentalumo. Tai Šviesa, kuri savo stiprumu ir veržliu polėkiu mane traukia į save. Ši Meilė mane palaiko. Ji ir neleidžia užsidaryti savo ir tik savo kiaute, kaip sraigei. Ji skatina nesulaikomai, nesuvaldomai veržtis ir degti tikros, nemeluotos meilės jėga visiems, su kuriais susiliečiu. Tai Ji -ši ugningai liepsnojanti Meilė mane uždega.

     Rašau ir skaudžiai išgyvenu, kaip sunku man žodžiais išsakyti tai, kuo mane šaukia, mane ragina gyventi toji Meilė, kuri kiekvieną šitaip stipriai kviečia! Ir kokia bejėgė esu suvokti ir aptarti šią Meilę - Dievą - Kūrėją - Mokytoją...