CHIARA LUBICH

"Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės" (Lk 12,33).

     Gal esi jaunas ir norėtum turėti ramų ir malonų gyvenimą, kurio sieki kaip laimingiausio? Tada klausyk Jėzaus, nes niekas pasaulyje nereikalaus iš tavęs tiek daug, kaip jis, tuo būdu tau duodamas progą, jis nori kad gyventum pagal tikėjimą, visuomet vykdydamas jo reikalavimą.

     O gal jau esi suaugęs, labai norintis prasmingo ir naudingo gyvenimo, pagrįsto saugiais pagrindais? Ar jau esi senesnio amžiaus, norintis skirti savo paskutiniuosius gyvenimo metus kam nors, kuris tavęs negalėtų apgauti, ar esi laisvas nuo žlugdančių rūpesčių, kurie tave galėtų labai varginti? O tie Jėzaus žodžiai juk skirti taip pat ir tau.

     Jie užbaigia eilę raginimų, kuriais Jėzus skatina nesirūpinti per daug, ką valgysi, ar kuo apsirengsi, bet turi daryti kaip oro paukščiai, kurie juk nesėja, ir lauko lelijos, kurios neaudžia. Todėl pašalink iš savo širdies susirūpinimus tais žemiškais reikalais. Tėvas, mūsų Viešpats, kuris myli tave labiau negu paukščius ir gėles, pats visuomet rūpinasi tavimi.

     Todėl Jėzus mums tai ir sako: “Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės”.

     Evangelija reikalauja kad mes, gyvendami pagal tikėjimą, visuomet vykdytumėm visus Dievo įsakymus.

     Jėzus taipgi primena, kai kalba apie “svarbiausią įsakymą”, kurio reikalavimas savaime aiškus, nes ir Senajame Testamente žemiškieji turtai buvo laikomi taip pat gerais, nes jie reiškė palaimą iš Dievo. O tačiau tasai įpareigojimas primena, kad turime dalintis tuo, ką turime, su tais, kurie stokoja, vadovaudamiesi gailestingumu ir visuomenišku teisingumu, o taip darydami vykdysime visa tai, ko Visagalis ir nori.

     Tik vėliau žydų samprotavimas apie atlyginimą sekančiame gyvenime jų pačių buvo priimtas. O karalius suderindamas su žydų seno papročio tradicija, atsakė tiems, kurie jį kaltino išeikvojusį savo nuosavybę: “Mano protėviai sukaupė turtus šiam gyvenimui, bet aš sukroviau lobį sekančiam gyvenimui”.

     Autentiškų Jėzaus žodžių prasmė glūdi tikrovėje, kurioje Jis reikalauja iš tavęs visko. Jis nori, kad tu būtum kantrus ir nesusirūpinęs visokiais žemiškais reikalais. Jis nori, kad tu pasitikėtum tik juo.

     Jis žino, kad žemiški turtai yra baisios kliūtys, kadangi tie turtai gali užpildyti tavo širdį, o jis nori tavo širdį turėti sau. Už tai jis ir ragina tave:

     “Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės”.

     Bet jei negali dalintis savo turtais, kadangi šeimos ryšiai, kokie nors įsipareigojimai, ar jei tavo padėtis vis dar reikalauja tam tikro gyvenimo būdo, tu vis turi būti neprisirišęs prie savo turtų, bet veikti dvasiškai ir paprastai kaip tiktai tos nuosavybės valdytojas. Tuo būdu veikdamas, tu gali mylėti kitus, kai tuo metu esi užimtas savo turtais, ir rūpindamasis kitų reikalais, tu gali sukaupti tą lobį, kurio kandys nesuės ir vagis neprieis.

     Kaip gali būti tikras, ką reikia pasilaikyti sau ir kuo turi pasidalinti su kitais? Klausyk Dievo balso savo viduje; bet jei tu negali apsispręsti pats, ieškok kitų patarimo. Tada tu surasi, kiek daug atliekamų dalykų yra tavo nuosavybėje. Nelaikyk jų. Duok tiems, kurie neturi. Vykdyk tuos Jėzaus žodžius: “Išparduok... ir duok”. Jei taip darysi, pripildysi pinigines, kurios nesusidėvi.

     Kadangi tu gyveni pasaulyje, todėl yra nuoseklu kad rūpintumeis pinigais ir kitais materialiniais dalykais. Tačiau Dievas nori, kad tu būtumei tik valdytojas, bet nesirūpintum vien tik jais. Taigi užsitikrink tais dalykais, kurių tau tikrai reikia, ir taip pasirūpink savo ateitimi: “Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės”.

     Popiežius Paulius VI buvo tikrai neturtingas. Tai įrodė tas būdas, kokiu jis norėjo būti palaidotas (“paprastame karste ir paprastoje žemėje”). Prieš pat mirtį jis sakė savo broliui: “Mano lagaminas tai svarbiai išvykai jau kurį laiką buvo paruoštas”.

     Tu taip pat turi daryti: paruošk savo lagaminą.

     Bet Jėzaus laikais lagaminai gal buvo vadinami “piniginėmis”, bet prasmė yra ta pati. Ruošk tą lagaminą pamažu. Pripildyk jį daiktais, kurie galėtų būti naudingi kitiems. Nes tu tikrai jau turi tai, ką gali atiduoti. Tik pagalvok, kiek daug alkstančių pasaulyje, kiek daug kenčiančių, kiek daug stokojančių.

     Dėk į tą savo lagaminą kiekvieną meilės veiksmą, taip pat ir kiekvieną poelgį, kur parodei savo kaimynui. Savo širdyje daryk viską tik Dievui, jam sakydamas: “Tai yra tau”. Atlik kiekvieną veiksmą gerai ir visiškai užbaigtai, nes jį paskyrei dangui, ir jis pasiliks visai amžinybei.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius

□ Liepos 7. d. pop. Jonas Paulius II paskelbė apaštališkąjį laišką “Dies Domini” (Viešpaties diena), kuriam pabrėžia, kad sekmadienis yra ne tik poilsio, bet ir susitaikymo su Dievu, pačiu savimi ir aplinkiniais žmonėmis diena, “savaitinės Velykos”, Kristaus prisikėlimo diena.