Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP AŠ ŽIŪRIU Į LIETUVOS ATEITĮ

Regina Ožeraitienė

     Pradėsiu nuo palinkėjimų. Linkiu vienybės, atvirumo, laisvo pajautimo savęs ir aplinkos bei... geros atminties. Linkiu to kiekvienam bičiuliui artimam, bet kuriam geros valios žmogui. O ko palinkėti savo priešui? Gal į jį visai neatsigręžti? Tegul sau auga nepermatoma siena. Juk žmogiška vienus mylėti, kitiems likti abejingiems, trečių neapkęsti! Neapkęsti už klaidas, kitokius įsitikinimus ir t.t. Bet kas tada? Gal priimti Motinos Teresės iš Kalkutos knygoje “Visai paprastas kelias” parašytą štai tokį pasiūlymą: “Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški. Vis dėlto mylėkite juos!” Žmonės nuolat dalijasi į grupes, o tikrieji individualistai dažniausiai nuo jų atsiskyrę keiksnoja ne tik savo kelius be proskynų, bet ir tokius pačius kaip jie. Ir vyksta nuolatinė tarpusavio trintis, kurioje negali būti saugumo. Silpnadvasiai pasijunta apsupti didžiūnų, kur jų dvasia visai sumenkėja, tada raginimai tikėti bei puoselėti viltį tampa nuvalkiotais.

     Mes norime būti laiku išgirsti, suprasti, įvertinti, paskatinti. O jei tai neįvyksta - lietuvis ramiai palenkia galvą ir kenčia. Dažniausiai neapkęsdamas savo aplinkos, retai kada tenutuokdamas apie esamos padėties nuodingą poveikį sau ir kitiems.

     Yra senas posakis: “Gerai ten, kur mūsų nėra”. Mes mėgstame žvalgytis svetur, žavimės kitataučio žmogaus erudicija, pastangomis kurti gėrį, bet neretai karčiai atsidūsėdami sakome: “Jam lengva kalbėti, kai gyvena geriau už mus, turi tai, ko trokšta”. Pritariu šiai minčiai, bet tik jei ji kyla veiklaus ir giliai dvasingo žmogaus galvoje, kadangi visiškai aišku, kad tokis anksčiau ar vėliau akyliau pažvelgs į praeitį realiai pasvers dabartį ir, kad ir kur bebūtų, pajudės geresnės ateities kūrimo keliu.

     “Ką mano daugelis apie savo tautos ateitį?” To paklausiau ne vieno jauno ir vyresnio žmogaus. Daugumos ypatumas - žvelgti pro keleto nuomonių lauką. Tad viena dalis nutyli - kitoji apklaustųjų išvardinę neigiamus kasdienos niuansus, mano tautą besiritant prie pražūties ribos. Tik nei vienas nepasakė, ką norėtų nuveikti pats savo tautos labui. Tad išeitų, jog tik kuriame iliuzijas, patys nepakrutindami nė piršto dėlei rytdienos gerovės. O juk širdies gilumoje visi norime klausyti gero balso, žvelgti į protingą veidą, pajusti tvirtą pagrindą. Bet kažkodėl dairomės aplink... “Tegul kažkas kitas. Aš neturiu balso, minčių, siauras pažinčių ratas, menki sugebėjimai”. O jei tas “kažkas”, į kurį dedame viltis, apie mus galvoja tą patį! Kyla bruzdesys, pretenzijos, pradedam slapstytis už kitų nugarų. O jei vietoje viso to įvyktų išmintingas susitaikymas?

     Pamenu, kaip kartą viena Lietuvos pašto darbininkė, kasdien nešiojanti ant pečių sunkius spaudos krepšius ir turinti išskirtinį balsą, pasakė: “Mes visi gimstame kažkuo būti. Ateiname į pasaulį gydytojais, artistais, rašytojais... Tik daugelį gyvenimas nustumia į visai priešingas puses”. Ir turbūt tai tiesa. Nes ne vienas šių dienų inteligentas ar tarnautojas, ankstėliau iš tolo lenkiąsis kaimo, šiandien verčiamas sunkios ekonominės būklės, važiuoja ten apsigyventi, tampa daržininku, sodininku, ūkininku.

     Dabar pakalbėkime apie pastangas. Jau nuo vaikystės tik ir tegirdime: “Stenkis mokėti, turėti, pirmauti”. Tad šiandien, šiame pažangos amžiuje, tatai kruopščiai vykdome. Puiku! Bet jei tomis didžiulėmis pastangomis padarome kažką nepateisinamo? Tada kažkam papriekaištavusiam ar savo sąžinei neretai “tekšteliame” veik “atgyvenusį” nūdienų šūkį: “Tikslas pateisina priemones”.

     Žmogus nori turėti daug, o gobšumas daugiausia - todėl jis pasiglemžia net patį žmogų. Skaudu jausti ir stebėti, kaip svaiginantys šuoliai į dvidešimt pirmąjį amžių vis labiau į užmarštį nustumia auksinę ir švarią Liucijaus Anėjaus Senekos knygoje “Apie sielos ramybę” parašytą mintį, jog tikrasis išminčius turtų įsigis tiek, kiek pakaks jo kilnaus tikslo įgyvendinimui. Kilnumas. Šiandien suprantame, kas jis yra, ir, praturtindami kalbą, sugalvojame jam begalę sinonimų, sujaudindami jais artimo širdį, bet... Dažniausiai ir pasiliekame vaizdžiai kalbančiais... O darbai? Tad nenuostabu, kodėl mūsų niekas nesiklauso, nuo mūsų nusisuka, mumis nusivilia. Šie išsakymai labiau tiktų vyriausybės tvarkytojams ir vadovams. Ir jei atsiversime Naująjį Testamentą, tai 25-ame skirsnyje Mato Evangelijoje skaitysime tokius Jėzaus žodžius: “Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią”. Bet juk tie, kurie šiandien tokie galingi, deja... esti iš mūsų tarpo. Kažkada buvę vaikais, paaugliais, be abejo, bodėjosi valdininkų patvarkymais, o šiandien, užėmę jų postus, kartais beatodairiškai, kai ką subtiliai užglaistydami, kartoja senas klaidas. Tad kas belieka mums, pavaldiniams, kai tapo tokia ryški, bet sunkiai suvokiama kartų kaita? Sieloje skamba didžio tautos dainiaus Maironio giesmės fragmentas: “Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją...” Taip, sakau Dievo Motinai, išgelbėk Lietuvos žmoniją nuo išsidraikymo, susiskaldymo, nes tai nematomas, bet nuožmiai jaučiamas naikintojas, tarytum vėžys žmogaus organizme, kurio naikinamasis poveikis daug kartų greitesnis negu išganingoji išeitis.

     Neseniai teko matyti per Lietuvos televiziją rodomą laidą “Nuo...iki...". Jei kažkada Pranas Vaičaitis rašė:

     Yra šalis, kur upės teka
     Ramiai tarp girių ūžiančių.
     Ir meiliai tarpu savęs šneka,
     tarp giesmininkų vieversių...

     Tai ši laida prasidėjo tokiais žodžiais “Yra šalis, kur niekas nesistebi, jei per parą nužudomi trys ar keturi žmonės, niekas nesutrinka išgirdęs apiplėšimų, savižudybių, žmonių dingimo be žinios suvestines”. O šalis Lietuva vadinas. Ir visiškai neaišku, kada smarkiau suplaks apmirusi kultūros, etnografijos širdis. Juk kasdien vis labiau žavimės ir savinamės vakarietiškąjį stilių. Sunkiausia matyti, kad ant ištuštėjusių tautos pjedestalų keliame ne amžiais nemirštančią užjūrio klasiką, bet mirgančią veik nesuprantamų ir nežinia ar priimtinų naujovių painiavą. Žvilgsniai nukrypo kur tik norėjo, tik ne į savo vidų. Tad nenuostabu, kad vienas kitas giliau mąstantis jaunas žmogus sakosi nematąs minioje žmogaus ir nuolat besijaučiąs vienišu deda visas pastangas išvykti iš Lietuvos. Bandai paaiškinti tokiam, koks reikalingas jis ir savajai tautai, nors, suprantama, kad kiekviena išskirtinė asmenybė nori ir privalo turėti savo darbui tinkamą moralinį bei materialinį klimatą, o idėjoms rėmėjų, palaikytojų... Čia kol kas to nėra.

     Mano tauta - didžiulis darbo laukas, o tikrų darbininkų gretos greičiau retėja nei auga. Todėl baisu, kad po kurio laiko nereikėtų su koktuliu sakyti: “Mano tauta - apmirusi pustynė”. Svarbiausia nepulti į kraštutinumus lemtinguose sprendimuose. Šiandien dar mūsų daug. Tik pasiskirstymas nelygus įvairiose sferose. Todėl nebūtina brautis tarp garsiai šaukiančių, jei individualybės pašaukimas liudija apie save ką kitą, tarkim, tylų bet kruopštų veikimą...

     Pasiklausykime savęs, išmokime budėti vidinio pasaulio rėmuose ar begalybėje, tada mokėsime apsaugoti ir kitus.