Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP NESUKLUPTI

Antanas Naujokaitis

     Neklausymas Aukščiausiojo - nevykdymas Jo penktojo įsakymo - nežudyk, nuo pokario laikų iki šių dienų atėmė iš mūsų tautos du milijonus geriausių sūnų ir dukrų. Kodėl geriausių? Todėl, kad šis nusikaltimas, kitaip jo nepavadinsi, buvo vykdomas sunkinančiomis aplinkybėmis. Viena iš jų - materialinis išskaičiavimas: nebus jų - mes geriau gyvensime. Nepagalvota, nesusimąstyta, kad nepritekliuje, dalijantis viskuo, ką pats turi, žmogus auklėjasi, tai ir užauga geresnis. Šiandien mūsų būtų daugiau - vietoj trijų gal penki milijonai; vargo, kaip ir visais laikais, irgi užtektų, tačiau kai sunku, dažniau tiestume pagalbos ranką, būtume geresni vienas kitam, tad ir gyvenimas būtų šviesesnis ir lengvesnis.

     Antroji sunkinanti aplinkybė - buvo naikinami bejėgiai, kuriems apsauga ir globa buvo itin reikalinga. Tie, kurie turėjo ir privalėjo tuo rūpintis, buvo tų nusikaltimų iniciatoriai, o valdžia (tuo laiku okupacinė) visa tai įteisino įstatymu. Deja, šis įstatymas ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, tebegalioja. Visa, kas čia taip šiurpiai pasakyta, gali būti išreikšta vienu trumpu žodžiu - abortai, kurie mažai mūsų tautai atnešė ir toliau neša didžiulę žalą.

     Gal dėl to, kad žinomos tos milijoninės netektys, kartais apima toks jausmas, tarsi Lietuvoje trūktų žmonių. Tai pajunti susidūrus su tikrove, o ji dažnai tokia - žmogus nemato žmogaus, o vien naudą ir išskaičiavimą. Tokiems svetimas ir nesuprantamas didysis Dievo įsakymas, reikalaujantis mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o kiekvieną žmogų - kaip pats save. Deja, abejingumo kito bėdoms sutiksi visur, tačiau labiausiai tai pastebima įstaigose, ypač aukštose, kur žmogus ateina pagalbos, o vietoj to išvysta tik ilgus koridorius, puošnius kabinetus, prabangą, tuose apartamentuose matydamas tik žmogaus pavidalą. Deja, tik taip galima apibūdinti valdininką, ignoruojantį didįjį Dievo įsakymą. Vargas tam, kas kreipsis į tokį sutvėrimą ir prašys jo pagalbos. Vienas pažįstamas pasakojo:

     - Vis negalėjau patekti pas vieną aukštą pareigūną, o reikėjo skubiai ir svarbiu asmeniniu klausimu. Iškamavo jis mane. Būdavo - paskambinu telefonu, tai pirmiausia kalbiesi su sekretore, o ji jau žino, ko viršininkui reikia, tad išsiaiškina, kas tu - gal įtakingas žmogus, galintis būti naudingas. Jei, jų akimis žiūrint, tik žmogelis, iš kurio naudos nepeši, tuomet prasideda “vedžiojimas už nosies” - tenka išgirsti standartinius atsakymus - užsiėmęs, pasitarimas, kitą kartą kreipkis ir t.t. Visa bėda, kad tokių nemažai - kur eisi, vis ant jų užšoksi. Susidaro įspūdis, kad visi tokie.

     Dabar dažnai sakoma, kad Lietuvoje visko trūksta, tai tiesa, tačiau labiausiai pasigendama dorų ir sąžiningų pareigūnų. Iš tų dviejų milijonų, jeigu jie šiandien būtų gyvi, atsirastų ne tik gerų darbuotojų, bet ir mokslininkų, išradėjų, rašytojų, net šventųjų. Didelis nuostolis tautai ir valstybei.

     Pasigendame ne tik gerų valdininkų, bet ir paprastų piliečių. Tai akivaizdžiai matosi kiekvieną kartą po visuotinių rinkimų. Kai reikia balsuoti už tautos, valstybės interesus. Šie svarbūs dalykai nesukant galvos keičiami į materialinius. Galiausiai paaiškėja, kad nei to, nei kito nėra, o liko tik apgavystė ir “kailio vertimas”. Liaudis tokiais atvejais sako - “balsavo pilvais”. Nieko daugiau nepridursi, nebent:

     Lyg neviltis į vidų beldžias,
     Kai brolių Kristuje pasigendi aplink.
     Jei ne tokia lemtis ir ne mes patys,
     Jie būtų su manim ir su tavim.

     Kai kam gali atrodyti, kad pats Dievas mus baudžia už šį ir kitus nusikaltimus, tad ir siunčia nelaimes ir nesėkmes mūsų tautai. Tai klaidinga. Dievas yra Gėris, tad iš jo gauname visa, kas gera, tame tarpe dešimt Jo įsakymų ir pasirinkimo laisvę. Visa kita jau priklauso nuo mūsų. Kuo sąžiningiau vykdysime Dievo reikalavimus, tuo arčiau Jo būsime, tuo laimingesniais tapsime. Tuo įrodome, kad visi Aukščiausiojo įsakymai - didelis noras padaryti mus gerus ir laimingus. Ir atvirkščiai, negyvendami pagal Jo valią ir paliepimus, patys save negailestingai baudžiame. Milžinišką žalą sau ir tautai darome, įstatymu neuždrausdami abortų. Tai tarsi valstybė ignoruoja penktąjį Dievo įsakymą. Pasiteisinimų čia negali būti, nes dažnas nusikaltėlis randa argumentų save išteisinti. Galima pakartoti tik sunkinančią aplinkybę -žudyti, kad daugiau liktų gyviesiems, tačiau čia pradeda suktis ta nelemtoji karuselė - kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Turto godulys ne vieną pražudo. Dievas ir čia žmogui ištiesia pagalbos ranką įsakydamas - dalinkis su neturinčiu, mylėk artimą, kaip pats save. Anksčiau ar vėliau blogai baigiasi tam, kas nepaklauso.

     Ar galima mūsų valstybei prognozuoti šviesią ateitį, kada įstatymu neuždraustas toks nusikaltimas, kaip abortai? Ar galima tikėti sėkme tokios visuomenės, kuri nevykdo penktojo Dievo įsakymo, be to, dar nusikalsta sunkinančiomis aplinkybėmis? Šie abu klausimai negali nejaudinti, verčia susimąstyti apie ateitį, prisimenant istoriją ir žinant, kad leidžiamės tautos išlikimo laiptais vis žemyn. Turime bent sustoti. Tik Aukščiausias gali mums padėti, o mūsų pareiga to paprašyti, neužmirštant Jo įsakymų.

     Dabar tiesiog pasidarė madinga bet kokia proga pabrėžti, kad mes, lietuviai, esame maža tauta. Taip, iš tiesų, mūsų mažai, teritorija amžiams slenkant irgi mažėja, tauta pamažu nyksta, tačiau elgiamės taip, lyg būtume patys gausiausi ir galingiausi pasaulyje, kadangi įstatymu įteisiname pačių mažiausių savo narių, kuriuos turėtume saugoti ir globoti, žudymą.

     Dievo įsakymai ir tautos interesai sutampa. Kas tinka Dievui, tas naudinga ir tautai bei stiprina ją. Ne veltui sakoma, kad tautos - tai Aukščiausiojo mintys. Tai labai prasminga ir gražu. Kas tinka tautai, tinka ir kiekvienai šeimai, ir atskiram žmogui. Tai tarsi gyvas medis su kamienu, šakomis, lapais, kuriam augti reikalingą šviesą, šilumą, drėgmę ir visas maistingąsias medžiagas teikia saulė. O tautos gyvybę palaiko šeima, jeigu ji vadovaujasi Dievo įsakymais.

     Gal todėl sovietmetis taip pakenkė mūsų tautai, kad buvo nusitaikyta į jos širdį - tikėjimą, o žmonės tiesiog buvo verčiami neklausyti Dievo ir nevykdyti Jo įsaykmų. Lyginame šias dienas atgavus laisvę ir 1918-uosius nepriklausomybės metus. Matome, kad tuomet kėlėmės lengviau ir greičiau negu šiandien. Tuomet ir dar prieš tai mūsų tėvai ir seneliai buvo labai dievobaimingi, laikėsi Dievo įstatymų, o žodis abortas buvo nepažįstamas. Dorovės centras buvo kaimas, kur net nakčiai durų niekas nerakindavo, o ir nuo kojas turėjo rakinti? Atgavus nepriklausomybę, kai kurie valdininkai net atlyginimų neimdavo, palikdami juos valstybei. Nesulyginami dalykai su šia diena Lietuvoje, o visa esmė - Dievo įsakymų vykdyme. Nelengva bus vėl grįžti į tiesos ir meilės kelią. Be valstybės pagalbos, be įstatymų, kurie neprieštarautų Dievo valiai ir tautos interesams, vargu ar ką pasieksime. Abortų uždraudimas įstatymu gal būtų ta pradžia, kai mūsų tautai ir valstybei nusišypsotų sėkmė, kurios neregėjom jau keletą šimtmečių, su retomis ir trumpomis išimtimis.