Algirdas Paliokas, SJ
Pirmąjį advento sekmadienį mes įžengėme į advento laiką. Tą dieną uždegėme laukimo ir budėjimo, susivaldymo ir atsižadėjimo, susitaikymo su savimi, su artimu ir su Dievu žvakę. Pirmasis advento sekmadienis sukoncentravo mūsų dėmesį į vieną žodį. budėkite! Bet ką reiškia budėti?
Velykų salose yra iš akmens iškaltų, už žmogaus ūgį žymiai didesnių galvų, žvelgiančių kažkur aukščiau žemės horizonto, lyg kažko belaukiančių pasirodant mėlyname danguje ir be galo ilgesingu žvilgsniu naktį žiūrinčių į žvaigždes. Sakytum jos nemato, kad stovi ant žemės, nejaučia jokių žemiškų potraukių ir reikmių, joms žemės nereikia, jų žvilgsnyje koncentruojasi visa žmogaus dvasia, jos begalinis veržimasis aukštyn į žvaigždes ir dar toliau žvaigždžių: į kitą pasaulį.
Budėkite - tai reiškia atitraukti žvilgsnį nuo žemės ir pakelti galvą aukštyn. Tačiau krikščionis nėra kūrinijos neigėjas. Jis supranta, kad šis pasaulis, koks jis gražus ir mielas bebūtų, tėra tik laikina žmogaus buveinė, tik tiltas, kurį lemta pereiti. Jis dar nėra galutinai išganytas pasaulis ir ne tas pasaulis, kurį žmogui pažadėjo Dievas.
Šis krikščioniškasis laukimas yra lyg pasipriešinimas šio pasaulio visavaldiškumui, lyg protestas prieš jį. Todėl žemiškojo pasaulio dvasia nepakenčia kitaip manančių ir puola, o gal ginasi dviem būdais: vilionėmis arba teroru. Apie smurtą Lietuvoje ir kitose komunistinėse šalyse mes tiek daug žinome, kad ir kalbėti apie tai nereikia. Viską pasako pirmųjų krikščionybės amžių imperatoriaus Trajano nuostata: “Kas prisipažįsta esąs krikščionis, tas pasmerktas”.
Žymiai pavojingesnis ir niekšiškesnis yra viliojimo metodas. Žmogui pabosta laukti ir ypač ilgai laukti. Budėdamas jis irgi nuvargsta. O be to, pražūtingieji asmeniškieji veiksniai niekada nepasirodo visu savo pasekmių bjaurumu. Todėl žmogų ir vilioja pasaulio garbė, turtas ir malonumai. Jis įtaigaujamas džiaugtis kūrinija ir naudotis kūriniais. Jam patariame abiem kojom stovėti ant šios žemės. O tam reikia ir valdžios, ir pinigų. Juk tuo atseit tiek daug gero galima būtų kitiems padaryti. Ir žmogus neatsilaiko. Jis mano: valgyti, apsirengti, namus turėti ir išlaikyti tikrai reikia. Dar ir papildomai daug ko žmogui reikia. Tai tiesa. Bet kada ir kur sustoti, to žmogus nežino, nes tas “reikia” turi magišką galią. Žmogui niekada nėra gana. Ne prieš žmogaus egzistencijos minimumą yra nusistatęs Dievas, bet prieš visa, kas yra viršaus, kas pakeltą galvą nulenkia link žemės, kas stengiasi nutraukti ryšį tarp žmogaus ir Dievo.
Dešimt Evangelijos mergaičių belaukdamos užmigo. Žmogui sunku laukti ir budėti. Palaipsniui jis užliūliuojamas pasaulio vertybėmis. Sąžinei prabilus, jis pasako jai: “Aš tik žmogus, silpnas žmogus”. Taip pasaulis triumfo žvilgsniu aprėpia daugybę tikinčiųjų, godžiai besimaitinančių iš užnuodytų jo aruodų.
Per graudu yra žiūrėti į persekiojamą ir žudomą Bažnyčią, bet ji turi savyje kažką didingo, spinduliuojančio ir užkrečiančio. Tuo tarpu soti, turtinga ir maloniai snūduriuojanti, prie pasaulio prisitaikiusi krikščionija jau yra degradavusi. Ji tampa vien paprasta organizacija, lygi kitoms - pasaulietinėms, veikianti jų metodais ir net įsijungianti į konkurencines varžybas. Ji jau nebegali būti raugu, perimančiu žmones ir tautas. Tiesa, Bažnyčios neįveiks pikto jėgos, nes Kristus tai pažadėjo, bet ar to nepadarys su milijonais krikščionių, ar to nepadaro tiesiog mūsų akyse? Blogis yra jėga. Miegantieji, aišku, nekovoja, jie ramiame tingulyje smaguriauja malonumais ir svajoja, kad jie nesibaigtų.
Sunku patikėt kad ir karštligiška, nežinanti poilsio veikla, bei ja pasitenkinimas taip pat nukreipia žvilgsnį į žemės reikalus, juolab, jei ji atima veikėjui maldą, gyvąjį ryšį su Dievu.
Žemiškasis gyvenimas yra lyg besitęsiantis adventas, raginantis saugotis ir budėti, pakelti galvas aukštyn ir ieškančių akių žvilgsniu iššaukti neregimojo atsakymą. Mums reikia Dievo daugiau, nei mes tai suprantame. Mums reikia Jo atsakymo, stiprinančio mūsų jėgas, sunkumus paverčiančio prasmingai išgyvenamomis pamokomis dėl ateisiančios karalystės. Mums reikia Jo paguodos, Jo draugystės ir neįvardijamai daug daug... O kad to sulauktume, vykdykime tai, ką Jis sako nuo pat advento pradžios. Tad Viešpatie, mes pakeliame galvas, mes budime, mes laukiame. Ateik, Viešpatie, Jėzau! (Apr. 22, 20)
Trys Advento didybės
Jonas Krikštytojas ateinančiam Mesijui ir prisiartinančiai Dievo karalystei ruošė kelią. Jo nusakytąją programą Bažnyčia primena kiekvieną adventą: “...taisykite Viešpačiui kelia, ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis - nulygintas” (Lk 3, 4-5). Tų laikų žmonės, ir net Jono mokiniai, neatpažino Dievo Sūnaus Jėzaus asmenyje. Jie klausė: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” (Mt 11,3). Šis klausimas iššaukė tokį Jėzaus atsakymą, kuriuo Jis parodo mums tris didybes: “Keliaukite ir pasakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami...” (Mt 11, 4-5). Tiesiogiai neatsakęs į jų klausimą, Jis nukreipia jų žvilgsnį ir dėmesį į savo darbus. Stebėkite, svarstykite ir darykite išvadas patys. Juk nė vienas pranašas per savo visą gyvenimą nėra padaręs tiek stebuklų, kiek jų kasdien padaro Jėzus. Nėra galybės, kuri nebūtų Jo valdžioje. Net mirtis ir gamtos galybės yra jam pavaldžios. Nėra buvę dalyko, kurio būtų paprašę Jėzaus, o Jis būtų atsakęs: “Labai gaila, bet šito aš negaliu padaryti”. Kas yra tuomet šis žmogus, - jei išvis jis yra žmogus, - kuris daro negalimus dalykus lengvai lyg žaisdamas. Aišku - Jis Visagalis, taigi Jis - Mesijas. Taip paaiškėja pirmoji advento didybė.
Per tris savo viešojo gyvenimo metus, gerųjų ir blogųjų klausinėjimas, nepasisako, kas Jis. Palikęs patiems rasti ir susiprasti, įsakmiai parodo į antrą advento didybę šiais žodžiais: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote! Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau, negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: “Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią”. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją” (Mt 11, 7-11). Kristaus tvirtinimas negali būti diskutuojamas. Tai šventa tiesa. Tačiau mus be galo nustebina Kristaus žodžiai, sakyti po Jono Krikštytojo išaukštinimo: “...ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį” (Mt 11,11). Tai trečioji advento didybė. Ji sunkiai suprantama, neįtikėtina, atrodytų, mums taikytina.
Vaizduotėje pastatykime piramidę iš žmonių, gyvenusių nuo rojaus iki Kristaus laikų. Kuo žmogus buvo geresnis, tuo jo vieta aukščiau. Piramidės viršūnėje - Jonas Krikštytojas. Sunku patikėti, kad kiekvienas tikrasis Dievo karalystės pilietis žemėje yra aukščiau už Joną Krikštytoją. Bet taip yra. Dangiškąją pilietybę Išganytojas padovanojo visiems žmonėms, visiems ateisiantiems laikams. Niekas negali šio išaukštinimo iš žmogaus atimti. Kristus mokė, kad nereikia bijoti net tų, kurie gali atimti gyvybę. Jie niekuo negali pakenkti. Dievo Sūnus atpirkimu pakeitė atstumtos žmonijos būseną į Dievo vaikų būseną. Dieviškoji įsūnystė -tai atpirktojo žmogaus didybė. Kartu tai mums neįsivaizduojamos, nesuprantamos dangiškosios ateities tikrenybė. Mes einame į ją. Ji tikrai bus mūsų, jei...
Atpirkimą turime galimybėje, o ne realybėje. Jei mes žemės kelyje eisime į Dievą, jei mūsų valia derinsis su Dievo valia, jei tobulybėje kopsime aukštyn, galimybė virs dangiškąja realybe.
Adventas kviečia taisyti, tiesinti, lyginti. Taip pat kviečia padaryti reviziją savo gyvenime, iškelti sau bylą ir Dievo namuose paprašyti jos teigiamo sprendimo. Jį gausime, o svarbiausia dar ir garantiją, kad mums atleista, kad mes tikrai esame minėtoje trečios didybės, Dievo karalystės, erdvėje.