Antanas Saulaitis SJ

     Sulaukęs vyresnio amžiaus, kone kiekvienas dvasininkas asmeniškai pažįsta seminarijos klasės draugą, tos pačios vienuolijos narį ar sielovados darbe sutiktą vyskupą, kuriam galėtų laišką rašyti, paskambinti ar drauge valandėlę praleisti - vyskupą bičiulį, kuriam gali irgi būti malonu be įsipareigojimo ar pareiginės įtampos pabendrauti. Be bažnytinės politikos siekių savo draugą nuoširdžiai stebėdamas, malda ir mintim lydėdamas, žmogus pajunta ganytojiškos širdies bei pašaukimo bruožus, apreiškiančius tarnybą Bažnyčioje ir pačios Dievo tautos gyvenimo vyksmą.

T. Antanas Saulaitis SJ JC direktorius (1977-1980).

     Dabartinėje santvarkoje vyskupui tenka daug administracinių darbų, uždavinių ir atsakomybės. Vienaip atsiliepia iš klebonų išaugę vyskupai (tokių daugiausia JAV), kitaip buvę profesoriai (dažniau Europoje). Būdami juridinio vyskupijos asmens pirmininkai, jie seka vyskupijos bei jos įstaigų lėšų, statybų, švietimo, leidybos, šalpos ir daugybę kitų sričių, vadovaudami ir savo pagrindiniams talkininkams parapijose bei katalikiškose įstaigose.

     Visur būtų galima rasti vyskupų, kuriems “ganytojo” vardas labiau simbolinis ir aviganio lazda arčiau rykštės negu ramsčio, kuriems vyskupiška kepurė mitra panašesnė į karūną negu į Šventosios Dvasios ugnies liežuvį. Bet šių septynių artimiau pažįstamų vyskupų atveju tikrai negaila visos tradicinės (ir šiandien sunkiau suprantamos) aprangos bei apeigų aplinkos, kai iš rankų ir akių spindi rūpestis jiems patikėtais žmonėmis.

     Tokį nuolatinį ir pagrindinį pašaukimą visus bei visokius savo žmones apglėbti liudija artimam žmogui iš karto pastebimas vyskupo nuovargis. Išsekę administraciniais darbais, dar vakare, vėlai ar paskubom nenustoja rūpinęsi paskiru žmogumi, šeima, pareigūnu, vargstančiu. Vienas bičiulis kasdien tarp dviejų ir keturių valandų lanko ligonius - jo vyskupavimo dešimtmečio paveikslėlyje ant rankų pakėlęs ir priglaudęs luošą vaikelį, o sutikęs žmogų prašo jungtis malda už keletą labiausiai paramos reikalingų savo “avelių”. Šalia nieko nereikalaujančio draugo atsisėdę net užsnūsta, nors šiam norėtųsi brangią bendrą valandėlę pasikalbėti ir apie jo darbą išgirsti.

     Nė vienas šiame rašinyje aprašomų septynių vyskupų neguldo galvos už formalumus, už įstaigą virš žmonių, už lėšas virš sielovados. Norėdamas kasdienybėje atspindėti Kristaus paprastumą labiau negu viduramžių kunigaikštišką vyskupo įstaigos paveldą, vienas pusmetį su vyskupijos pareigūnais kovojo, kol šie sutiko iš posėdžių bei pokalbių salės vyskupo istoriškai puošnų sostą muziejun išnešti, kai sugėdino orumu susirūpinusius pastaba: “Žinote, ką mano mamytė sostu vadindavo...” Kitas, gyvendamas labai šiltoje atogrąžų srityje, teturi mažą rašalu nubrėžtą marškinių kryželį, taip kad jo nepažįstantys kartais pamano, jog čia - žmogus kaip jie. Toks paprastumas išlieka pensijon išėjusiame vyskupe, kai gyvendamas paprastame namelyje sodina daržą, sukviečia kaimynus vakarienei, ramiai ir įžvalgiai pasikalba su apylinkės vaikais bei jaunimu, mokydamas pavyzdžiu, labiau iš daug patyrusios širdies negu iš aukštybių.

     Jeigu reikėtų dar kito visiems septyniems bendro bruožo ieškoti, labai ryškus dvasingas žvilgsnis ir dvasinga savitvarda, pagrįsta pasitikėjimu Dievu. Užuot bandyti valdyti (sakytume, kontroliuoti) ir suvaldyti, palieka bendradarbiams ir kitiems jo akiratyje esantiems spręsti, rasti kelius, imtis atsakomybės, o savo buvimu, padrąsinančia laikysena palaiko žmogų ir jo ar jos įkvėpimą. Kaip psichologai įrodo, kad tik kitu pasitikintis iššaukia žmonių pasitikėjimą juomi, taip vyskupų atveju jaučiama, kad tikrasis visų - vyskupo ir žmonių -Ganytojas yra vienas. Sunkiose ir kartais be jokio įmanomo sprendimo ar išeities sąlygose toks vyskupas sugeba būti su ir greta, nieko negalėdamas žadėti ar pakeisti. Kiek galimybės leidžia, aplaksto salyno salas ar išbarstytas bendruomenes, savo asmeniu jas sujungdamas - nors retai matomas, lieka žmonėms brangi šviesa.

     Dvasinis sielovadinis rūpestis visų pirma pasiekia vyskupo pagrindinius bendradarbius -klebonus ir kitus kunigus. Vieno pagrindinis užsiėmimas yra nuolat po klebonus -ir jaunus vyresnio amžiaus klebonų talkininkus - važinėti, pasikalbėti, išklausyti, pasitarti, kad nesijaustų vieni ir nepakeliomis naštomis apkrauti. Ne tiek plačiai vedama šio vyskupo raštinė, kiek plačiai savo jėgas skiria dvasininkams remti ir paremti. Kur diakonai prigiję, lygiai taip šiuos (dažniausiai vedusius) pasauliečius vyrus remia, palaiko, atverdamas ir savo nepajėgumą viską įžvelgti, išspręsti, apimti ir sutvarkyti. (Diakonai savo pašaukimu - kaip kunigai ir klebonai - yra vyskupo talkininkai). Tokia krikščioniška laikysena reikalauja Dievu pasitikinčios vyskupiškos dvasios.

     Vyskupo visuomeninis vaidmuo tiek ryškus, stiprus, kad, matydamas skriaudą, stengiasi skriaudžiamuosius iš po neteisingo spaudimo ištraukti. (JAV katalikų bei liuteronų vyskupų konferencijų pagrindinis sutartinis uždavinys yra imigrantų ir migrantų sielovada). Pasitaiko vyskupui jo pavaldinio per drąsiai įvykdytus sprendimus taisyti ar pasekmes sušvelninti. Visi vyskupijos skundai ilgainiui ant jo raštinės stalo atsiranda; ne visada gali visiems viską išpasakoti ar išaiškinti, tad reikia visų jėgų bei sumanumo žmones raminti, o reikalingus pakeitimus įvesti. Tokie skundai, demonstracijos ir kt., ypač jeigu nemandagūs ir šiurkštūs, įneša daug sielvarto ir vyskupui, ir visiems - ir sunkiau gydomi.

     Mokomasis vyskupo vaidmuo pasireiškia taikliais žodžiais pamoksluose bei kalbose, o labiausiai padrąsinančia ar dėmesį atkreipiančia pastaba savo talkininkams dvasininkams bei pasauliečiams, lyg visi krikščionys drauge keliauja į Dievą, nenustatyti ir nenusistatę priešpriešiais luomus ir pareigybes skirstyti. Todėl eiliniam kunigui ar žmogui nėra sunku, o miela su tokiu vyskupu drauge planuoti, svarstyti, spręsti, įvertinti, tik žmogiškai pabendrauti, kai bendravimas veda į krikščionišką santarvę, išsprendžiančią daugiau negu rezoliucijos ir įsakymai.

     Be žodžio vyskupo pamoka, kai pagarbi močiutė ėmė vyskupo ranką bučiuoti, o šis -tuoj pat ir savaime pabučiavo senutės garbingas rankas. Ir kai žmogus abiem keliais atsiklaupęs prašė vyskupo palaiminimo, vyskupas pats atsiklaupė ir žmogų klūpodamas peržegnojo.

     Nežodinė pamoka, kai prie puotos garbės stalo vyskupas pasikvietė lankomųjų vaikučius ir su jais linksmai kalbėjosi, nors nebeteko suaugusiems varžytis, kas arčiau ko ir kur pirmoje eilėje sėdės ir spaudai savo nuotrauką su vyskupu pateiks.

     Vyskupo - mokytojo vaidmuo dažniausiai suprantamas uždaviniu išlaikyti tikėjimo turinį, tiesas nepažeistas, nepakeistas. Todėl teologinio turinio knygose būna vyskupo žymuo “Imprimatur” (tinka spausdinti, nenusižengia krikščioniškam tikėjimui bei dorai). Kur galioja valdiški įstatymai, vyskupas turi teisę suteikti ar prievolę atimti įstaigos pavadinimą “katalikiška”, “katalikų”, kaip ir be sutikimo “kataliko” vardas jokiai draugijai ar darbui neteikiamas. Kai svarstomi nauji bažnytinių knygų (mišiolo, pvz.) vertimai ar naujai sukurtos maldos, kiekvienas tos šalies ar kalbos vyskupas žodžių išklauso, savo širdimi tirdamas, kad atitiktų mūsų tikėjimą.

     Nuo pat Bažnyčios pradžios tikėjimo turinys ir tyrumas nustatomas labiau ryšiais negu tekstais. Todėl Mišiose sakoma: “vienybėje su mūsų popiežium NN ir mūsų vyskupu NN”, nes vyskupas savo vyskupijoje - vienybės ženklas, simbolis, kaip ryšys su Romos popiežiumi - visuotinės Bažnyčios. Geroje vyskupijoje vyskupas stengiasi suderinti arba suderindinti vyskupijos dvasininkų, vienuolijų, pasauliečių draugijų siekius bei darbą pasitarimais, gairėmis, nuostatais - o labiausiai, asmeniniais ryšiais, užtikrinančiais tikinčiųjų vienybę, tvirtą pasitikėjimą.

     Vyskupo mokytojo pašaukimas yra ne tik vyskupijos ribomis nusakomas, o siekia visos šalies (šiandien - vyskupų konferencijos) mokomąjį uždavinį. Todėl kai kurių šalių vyskupai drauge paruošia ganytojiškus laiškus ypatingai svarbiu visuomeniniu ar bažnytiniu klausimu. Šie laiškai spausdinami po daugelio svarstybų, balsavimų, kruopščios ruošos (kurioje dalyvauja pasauliečiai, vienuolijos, dvasininkai). Vyskupijos ribose sielovados pirmenybės išryškėja visos vyskupijos atstovų suvažiavime - sinode. Neretai vienos vyskupijos sinodo nuosprendžiai būna kitoms vyskupijoms pavyzdys bei gairė, tapdami visuotinės reikšmės raštais.

     Kai pirmą kartą teko vyskupui paruošti ganytojišką žodį (kurį jis perskaito, pataiso ir pritaiko) ir kaip klausytojui išgirsti, pajunti vyskupo ganytojišką ir mokantį žodį, nors turinys iš anksto atmintinai žinomas ir apgalvotas. Sėdėdamas tikėjimo mokytojo krasėje, žodžius taria kaip savo, užantspauduodamas ta Šventosios Dvasios dovana, kuri pašaukimu bei šventimais suteikta.

     Malonu ir kitais būdais pažįstamam vyskupui padėti, nes nuo ganytojo tiek daug kitų žmonių priklauso; šalin dedi kitus darbus, kad palengvintum jo naštą. Spėtina, kad vyskupui malonu su pažįstamu tik pasikalbėti, pasidalyti įspūdžiais, neviltingomis naujienomis ir ateities gyvybingomis svajonėmis pasidalyti. Taip pat spėtina, kad laikas nuo laiko vyskupui malonu savo krikštavardį vietoj bevardės giminės “Ekscelencija” išgirsti. Vyskupas talkos ar laiko gali kreiptis, kada tik reikia, žinodamas, kad draugo tarnyba be apskaičiavimų, lygiai kaip bičiulio pastabos laisva širdimi pateiktos. Žmonių ar dvasininkų minioje bent žvilgsniu, šypsniu ar galvos linktelėjimu pasakoma tai, kas malda ir mintimi nuo paskutinio susitikimo sukaupta.

     Kažkada vyskupai buvo tuo pačiu didikai, be galo su baime ar nuostaba gerbiami. Kultūroms bei Bažnyčios sąlygoms kintant, sudėtingame moderniame pasaulyje vyskupo pareigos ir uždaviniai tapo nebe privilegija, o kryžiaus našta. Iš šalies nors akimirkomis pažįstamam vyskupui padėti - dovaninė proga, išreiškianti mūsų visų tikėjimą Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.