(Konkurse premijuotas straipsnis)

Dijana Kančienė

     Tyliai, ramiai, monotoniškai kapsi paskutinės rugpjūčio dienos. Liūdnos, šaltais vakarais, rasotais rytais ir žvaigždėtomis naktimis apsisiautę. Nemėgstu vasaros pabaigos, kuri pranašauja ilgą, purviną, nuobodų rudenį. Norisi kuo toliau nuo jo pabėgti, bet argi pabėgsi nuo to, kas neišvengiama. Nei vienais metais nepasisekė to padaryti, nepasiseks ir šįmet... Teks smarkiai smarkiai užsimerkti ir... pasinerti į begalinę rudens darganą, po to į speigų pusnį, pavasario marmalynę ir išnirti tik gegužės mėnesio pabaigoje, kada viskas atbunda ir atsiveria ateinančiai saulei, šilumai, šviesai.

T. Jonas Kubilius SJ JC direktorius (1957-1967).

     Liūdnos mintys tarsi gedulo šydas dengia akis ir daro visą pasaulį pilkai juodą, juodai pilką... Gamta ir buitis, kaip sesės dvynės panašios savo nykumu, net neramu darosi... Krūvos neplautų indų, vaikiškų rūbų pūpso, lyg sulytos šiaudų stirtos. Garai, verdant valgyti, kyla lyg miglos virš atvėsusių ežerų ir gula smulkiais lašeliais ant smilkinių. Vaikų klyksmas, lyg išskrendančių gervių rypavimas, purvinos grindys, kelias per pasišiaušusį lauką... Gana gana jau tos monotonijos ir nykumos!

     Kažkas skambina. Pakeliu ragelį. Per rankas varva riebus skystis. Maišiau kiaulėms jovalą, nespėjau nė nagų nusišluostyti. “Kas čia dar trukdo?”

     Bandau tvardytis. Balsą išspaudžiu gana malonų. “Klausau. Klebonas? Malonu... Užeiti? Tai kad aš... Na gerai, už valandos. Svarbu? Gerai. Sudiev”.

     Vėl įmerkiu rankas į kiaulių pietus. Ko dabar tam klebonėliui. Hm. Vis dėlto teks nueiti, tik vargu ar pasiseks nuslėpti savo rudeninę-buitinę depresiją, savo chronišką nuovargį ir nepasitenkinimą dėl sutrikdyto voverės rato; puodai, vaikai, gyvuliai, skalbiniai, puodai, vaikai, gyvuliai...

     Į kleboniją įžengiu susinervinusi, nesugraibau durų rankenos, su trenksmu užkliudau puošnią kėdę ir vos nutaikau paprašyta ant jos atsisėsti. Mūsų parapijos ganytojas dedasi viso to nepastebys, nors, matau, ir pats ne iš ramiųjų.

     -    Prieš pat mokslo metų pradžią atsisakė dirbti tikybos mokytojas. Gal galėtum tu už jį padirbėti?

     Atsilošiu, lyg nuo šalto dušo ir keliom sekundėm prarandu žadą.

     -    Aš? Bet... keturi maži vaikai, gyvuliai, o ir... ir...

     -    Viską žinau ir suprantu, bet nėra daugiau kam, pati supranti, - nervingai sukiojasi tarp putlių pirštų pieštukas.

     -    Gerai, pagalvosiu ir rytoj pasakysiu, -pati savo žodžiais netikėdama sulemenu ir tutupsta traukiuosi durų link.

     Aš, paprasta bobulė, niekada nieko panašaus nedirbusi, nemokanti su jaunimu bendrauti ir bijanti kalbėti prieš auditoriją. Ką aš veiksiu mokykloje?

     Didžiulis kalnas užgula pečius, ir namo vos paveiku kojas. Dar šito man betrūko!

     O po savaitės...

     Po savaitės, palydėjusi dukrą su glėbiu gėlių į klasę, pati suku į mokytojų kambarį. Įsitempusi, susijaudinusi ir visiškai pasimetusi lendu į kuo tolimesnį kampą, kitiems mokytojams už nugarų ir, jei įmanyčiau, prasmegčiau kiaurai grindis. Rodos, visi žiūri į mane su pašaipa, visų galvose viena mintis: “O ko gi šitai reikia?” Vienas vienintelis pažįstamas mokytojas padrąsinančiai timpteli už rankovės ir nuveda į šviesesnę vietelę prie lango. “Jaudiniesi?” - “Ne!” - atsakau, kalendama dantimis ir stengiuosi iš paskutinių jėgų, kad nors keliai netirtėtų. “Greičiau namo, greičiau namo” -širdies dūžių ritmu tvinkčioja mintis. Turbūt vienintelė mintis visą rugsėjo pirmosios rytą.

     Nesvetingame mokytojų kambaryje palindėti dar ne viskas. Laukia kelionė į trečiąjį mokyklos aukštą, į tikybos kabinetą. Ten į mane įsmigs dvi dešimtys porų smalsių ar abejingų, nuoširdžių ar klastingų akelių. Lipu laiptais, o prieš akis... Kristus lipa į Golgotos kalną su kryžiumi ant pečių. “Palauk, Viešpatie, padėsiu” - puolu iš paskos ir atsipeikėju prie kabineto durų. Kur dingo Išganytojas? Nejaugi haliucinacijos prasidėjo. Nedirbsiu šito darbo, nepajėgsiu, aimanuoju širdy ir kojos lyg suakmenėja tarpdury.

     -    Garbė Jėzui Kristui, - krinta lyg sunkus atodūsis.

     -    Per amžius... Labas... Chi-chi... A-a-a šita dėstys...- toks atsakymas į pasveikinimą.

     Lyg per erškėčių dyglius artinuosi prie ant sienos kabančio didžiulio kryžiaus. “Gelbėtojau mano, Tu vienintelis, kuris gali man padėti, menkai ir nevertai. Dėl šitų vaikelių, kurie Tavęs visai nepažįsta. Paliesk savo malone mus, atsiųsk Tvirtumo, Meilės, Gerumo ir Supratimo Dvasią...” užbaigiu savo maldavimą garsiai. Ir jaučiu, kad kažkas vyksta, kad kažkas bus...

     O tuo tarpu:

     -    Mokytoja, gal kryžių nuo sienos nukabinti, geriau pasieksit?

     -    O šita Marijos statulėlė labai gražiai dūžta, norit, pabandysiu.

     -    Mokytoja, kam mums ta tikyba, geriau kortomis paloškim.

     -    O į nuogas mergas ne nuodėmė žiūrėti?

     Cha, cha!

     Sienos dunda, langai barška nuo riksmo, patyčių, kvatojimo. Jau turėjau išbėgti iš čia, jau turėjau verkdama tūnoti tamsiausiame mokyklos kamputyje, jau turėjau išeiti ir niekada daugiau į šitą betoninį monstrą nebesugrįžti.

     Bet aš stoviu. Pakeliu galvą. Ir... nusišypsau. Apeinu klasę ir žiūriu kiekvienam į akis. Riksmas blėsta. Įtūžį, grasinimus, patyčias keičia nuostaba.

     -    Mokytoja, kodėl jūs nesibarat?

     -    Mokytoja, kodėl jūs šypsotės?

     -    Kodėl nekviečiat direktoriaus? - vienas per kitą klausinėja pasimetę vaikai.

     Ir aš atsakau jiems tikrų tikriausią tiesą:

     -    Todėl, kad jus myliu.

     Klasėje taip tylu, kad net spengia. Nejaugi aš laimėjau? Ne, sako vidinis balsas, laimėjo tas, kur ant kryžiaus. Jo nuostabus darbas šioje mokykloje dar tik prasideda. Bet Jis jau žino, kad laimėjo. Tau belieka tik vykdyti Jo valią ir sekti Jį.

     “Bet bus labai sunku!” - bandau grįžti prie savo baimių. “Nesidairyk atgal!” - tuoj pat gaunu atsakymą ir ...pasiryžtu. Nebe sau gyvenu, bet jiems... Prieš akis iškyla nauja vizija. Žmogus narplioja tinkluose įstrigusią žuvį. Jam nesiseka, širsta, nekantrauja. Staiga, pajutęs ranką ant peties, atsitiesia ir pasisuka palietusiojo pusėn, norėdamas išlieti savo pyktį, bet... nepasako nė žodžio. Tinklas slysta iš žvejo rankų, žnegteli į smėlį ir... lieka gulėti. Kažkas atsitiko su nemokytu, netašytu žveju. Jis valosi žvynuotas rankas į palaikius rūbus ir... nueina paskui palietusįjį.

     Skambutis! Vaikai išdunda pro duris. Išeinu ir aš. Visa šlapia nuo prakaito, bet širdis rami. Aš nieko nebijau. Aš lieku čia! Kažkas įvyko.

     Mokytojų kambarys gugena ta pačia pašaipa, kaip ir išlydėjo.

     -    Nu, kaip sekėsi? Papoteriavot?

     -Cha! Cha!

     -    Mūsų vaikai ne bažnyčios davatkėlės.

     -    Jų niekas jau nebepakeis, - bando “raminti” pagyvenusi mokytoja.

     Tyliu. Dar anksti ką nors sakyti. Nebelendu į tamsiausią kampą. Nueinu prie lango ir žiūriu į rudenines miglas virš medžių viršūnių, į padūmavusį dangų. Keista. Nebeliūdna man ir nebebaisu artėjančios darganos, žiemos šalčių... Nebeerzina vaikų rėkavimai kieme ir išskrendančių gervių klyksmas. Nematoma ramybė nusileidžia į sielą ir nebežada apleisti jos.

     Namuose pasitinka klausiantis vyro žvilgsnis:

     -    Gal jau ryt nebeisi?

     -    Eisiu. Man patiko, - sakau, nors žinau, kad niekas manim netiki. Bet tai nesvarbu. Turiu eiti, privalau.

     Privalau prasiskverbti į kiekvieno savo mokinio širdį, vidinį pasaulį, kad ir koks jis šiukšlinas bebūtų. Privalau iškuopti jį, išvalyti, išgydyti jį meile, supratimu, ramybe. Privalau iškęsti spjūvius, patyčias ir pažeminimą, nes ir Jis, Tas, kuris mane siuntė, tai iškentėjo. Turiu padaryti tai, kas neįmanoma šioje mokykloje, šiame miestelyje. Nes to nori Dievas. Nuo šiol Jis yra mano protas, valia, meilė, tvirtumas. Be Jo esu niekas.

     Tad pirmyn!

     Lekiu sekmadienį į bažnyčią pasisemti iš Gyvybės Šaltinio jėgų. Pradariusi duris į Šventovę, šlepteliu iš savo aukštybių žemėn. Nė vieno vaiko iš mokyklos, nė vieno vidutinio amžiaus žmogaus! Keletas nuolatinių moteryčių snūduriuoja suoluose. Didysis tingulio šešėlis užgulęs visą miestelį, jo apylinkes, sodybas, šeimas ir pavienius žmones. Save laikantys katalikais snaudžia žiemos miegu, ir nieko nenori žinoti apie Tikrąjį Gyvenimą, Šviesą, Meilę. Neperžengiama siena skiria tingėjimą, apsileidimą nuo pamaldumo, darbštumo, noro ką nors pakeisti. Ar iš viso įmanoma ką nors pakeisti?

     O jeigu pabandžius?

     Žvelgiu į altorių ir tarsi suaugu su juo.

     “Viešpačiui nėra negalimų dalykų. Pasitikėk juo visiškai, nesitrauk nė per nago juodymą atgal” - girdžiu savy balsą. Paklausyti jo? Turiu paklausyti! Ir visai nesuku galvos, kaip tai padarysiu. Šalin abejones! Būsiu mažytė, mažesnė už laukų pelytę, už menkiausią vabalėlį, gal Viešpats pasigailės tokios menkos ir duos jėgų kalnui pakelti! Pyktį ir irzlumą paslėpsiu giliai po akmeniu ir eisiu į vaikus atvira širdimi ir tik su meile. Nebetenkinsiu kūno poreikių smaližiauti, pasilepinti, galbūt sielai bus lengviau pakilti prie Dievo ir pavogti Amžinosios Šviesos, Tikėjimo, Vilties ir Meilės trupinėlių, kad galėčiau juos dalinti, dalinti, dalinti...

     Pasiryžtu. Pakylu. Išeinu. Ir lyg ne aš einu, o kažkas kitas už mane.

     Mokykloje įkuriu iki tol negirdėtą čia ateitininkų organizaciją. Tai bus akibrokštas didžiajam tinguliui. Vietoj amžino moralizavimo ir pykčio bei priekaištų, glaudžiu kiekvieną vaiką, kaip patį svarbiausią, mylimiausią. Drąsiai kalbu apie žmogišką meilę, ir pamažu nutyla kalbos apie nuogas mergas ir nepadorius filmus. Maloniai kalbinu pačius tyliuosius, visų skriaudžiamus, užguitus mokinukus, o puikuolių lyg ir nepastebiu. Juk ir Kristus atėjo dėl mažutėlių! Pamažu visi vienodėja, nebėra to didžiulio skirtumo tarp šaunuolių ir nevykėlių. Visi darosi vienodai aktyvūs.

     O kur dosnumas? Kokie ateitininkai be gerų darbų! Visą laiką troškę dėmesio sau ir tik reikalavę primą sykį pajunta, ką reiškia duoti. Juk tai be galo malonu! Tempiam po kruopelytę kas ką turim. Ir šelpiam, guodžiam, paremiam, dalinam. Nebesinori sustoti. Vargšai ir vieniši šaukiasi mūsų, ieško!

     O maldingumas? Mokomės melstis! Taip, kaip mokam, kaip sugebam. Jaunimui patinka groti, patinka dainuoti, klausytis muzikos. O kodėl gi negalim giesmėmis šlovinti Viešpaties? Valio! Įkuriam chorą. “Ateitininkai gieda bažnyčioje” - sklinda iš ausies į ausį, ir didysis tingulys kažko sunerimsta. Vyrai ir moterys nedrąsiai veria bažnyčios duris ir kelia galvas vargonų pusėn. Ar ne angelai ten gieda? O, žiūrėkit, ir mano sūnus ar duktė ten... O kas tas Kristus, kurį garbina giesmės? Kodėl jį taip myli? Gal reikėtų dažniau čia užsukti? Pasidomėti? Vaikų klausti lyg ir gėda...

     Mokytojų kambarys ūžia. Tik ne įnirtusių širdžių ūžimu. Iš nuostabos. Kas vaikams pasidarė? Nebe tokie bjaurūs, surimtėjo, būriuojasi vis, kažką aptarinėja, šnabždasi.

     Dedu Šventą Raštą ant stalo ir jaučiu žvilgsnius per petį. Laukiu patyčių, bet... nesulaukiu. Niekas nebekikena, nebevarsto panieka.

     Prisiartina buvęs aršus ateistas ir atsargiai, sugrubusiais pirštais, visas suprakaitavęs ima knygą. “Ar galiu paskaityti” - lyg per egzaminą ištaria ir kaltai nusišypso. “Žinoma!” - kone sušunku ir niekas nemato, kaip mano siela iš džiaugsmo pakyla prie Viešpaties kojų ir krykščia:

     “Atėjai, Gelbėtojau, į mūsų tarpą, atėjai ir ištraukei iš tamsybių pirmiau, negu mes ten nugarmėjom! Ačiū Tau! Būk pašlovintas per amžių amžius!”

     Naktis. Už lango sninga. Turiu laiko pamąstyti. Sieloj ramu ir gera. Mano miestelis, kuriame, rodos, beviltiškai kerojo didžiųjų nuodėmių erškėčiai, jau kratosi jų dyglių. Vietoj jų skleidžiasi nuostabūs, Dangaus šviesos spalvos žiedai: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, meilingumas, romumas, susivaldymas, pamaldumas. Darbo dar daug, ne viskas šilkais klota, bet kuomet regi į jaunimo choro repeticijas penketą kilometrų per pusnis ir miškus atbridusį smulkutį berniokėlį, kurio žiemos sutemose laukia tokia pat kelionė atgal, kuomet grįžę iš ateitininkų akademijų buvę keikūnai ir padaužos bučiuoja rankas ir su ašaromis akyse taria: “Mes niekuomet, niekuomet daugiau nebebūsim tokie, kaip anksčiau...”, - tuomet supranti, kad ne veltui viskas, ne veltui... Reikia tik įsileisti Dievą į savo tarpą, šaukti Jį, ir Jis atsilieps. Jis ateis ir padarys galą nuodėmei mūsų pačių rankomis.

     Ateik, Viešpatie, į visą pasaulį taip, kaip atėjai pas mus į mūsų mažą miestelį. Ateik!

 

⃣Liepos 4-15 d. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje vyko ikonografijos pamokos, kurias vedė italas Bertagnin, OFM. Kursuose dalyvavo 15 žmonių, katalikų ir stačiatikių. Dalyvavo profesionalai dailininkai ir tie, kurie norėjo geriau susipažinti su Bizantijos ikonografijos technika.