Kun. Juozas Vaišnys SJ
Čikagos Lietuvių Jaunimo Centras, įsteigtas ir iškilmingai atidarytas 1957 metais spalio mėn. 6 dieną, šiais metais švenčia savo laimingo gyvenimo 40 metų sukaktį. JC idėja kilo ir pamažu brendo, dideliais, bet atsargiais žingsniais artėdama prie užsibrėžto tikslo. Žvelgiant į šią raidą, į JC istoriją, aiškiai matomi keturi tarpsniai: 1. Po bolševikų okupacijos iš Lietuvos į JAV atvykę pirmieji jėzuitai nusprendžia kurtis Čikagoje ir įsigyja mažą, bet simpatišką namuką 8101 S. Champlain Ave. 1948 m. rugsėjo 25 dieną. 2. Atvykus daugiau jėzuitų, persikelia 1950 m. rugpjūčio 19 d. į didesnį namą 5541 S. Paulina Street. 3. Pamačius, kad ir šios patalpos jų veiklai per mažos, nusiperka sklypą, pastato Jaunimo Centrą bei rezidenciją 2345 W. 56th St. Street. 1957 m. spalio 6 d. oficialiai atidaro Jaunimo Centrą, nors dar galutinai nepabaigtą. 4. Kai ir čia trūko pakankamai patalpų jėzuitų išplitusiai veiklai, praplatina Jaunimo Centrą, sujungdami jį su jėzuitų rezidencija 1967 metais.
Atrodo, kad būtų pravartu mesti platesnį žvilgsnį į šiuos keturis Jaunimo Centro raidos tarpsnius.
Jaunimo Centro istoriją turbūt reikia pradėti nuo Tėvo Jono Kidyko, kuris dar prieš Lietuvos okupaciją buvo išvykęs į JAV apaštaliniams darbams. Jis buvo aplankęs turbūt visas lietuvių parapijas, ypač Amerikos rytinėse valstijose, vesdamas rekolekcijas, talkininkaudamas klebonams atlaiduose ir ypač klausydamas išpažinčių. Jis jau buvo gerokai pavargęs, todėl stengėsi “prisivilioti” apaštaliniam darbui ir daugiau po įvairias šalis išsisklaidžiusių jėzuitų. Tuoj jo kvietimui pakluso tėvai: Borevičius, Sukackas, Vaišnys. Jie buvo pirmieji gyventojai pirmajame lietuvių jėzuitų įsigytame namelyje. Netrukus prie jų prisidėjo ir kiti, atvykusieji į šį daugelio išsvajotą kraštą.
Tėvas Kidykas buvo paskirtas lietuvių jėzuitų vyresniuoju. 1949 m. liepos 7 d. neseniai iš Italijos atvykęs Tėvas Juozas Vaišnys buvo paskirtas visų Amerikoje apsigyvenusių skautų ir skaučių dvasios vadovu, o po kelių mėnesių Tėvas Jonas Borevičius buvo pakviestas globoti moksleivius ir studentus ateitininkus. 1950 m. vasario mėn. pradėjo eiti mėnesinis žurnalas “Laiškai lietuviams”, redaguojamas Tėvo Vaišnio. Buvo įsteigta ir katalikų radijo valandėlė, kuriai vadovavo Tėvas Borevičius. Taigi neseniai čia įsikūrusi lietuvių jėzuitų veikla jau ėjo visomis kryptimis. Pagyvenę šioje vietoje vienerius metus, supratome, kad mūsų veiklai šie namai yra per maži ir gal nelabai patogūs, nes buvo per toli nuo lietuvių apgyventų apylinkių, tad nutarėme ieškoti didesnių namų patogesnėje vietoje. Tokia vieta buvo surasta 5541 S. Paulina Street, Šv. Kryžiaus parapijos teritorijoje. Į šiuos namus įsikraustėme 1950 m. rugpjūčio 19 d. Galima sakyti, kad šie namai trumpu laiku tapo lyg mažuoju Jaunimo Centru. Čia būdavo šaukiami įvairių draugijų bei organizacijų susirinkimai, čia buvo planuojamos vasaros stovyklos, čia vykdavo įvairaus pobūdžio pasitarimai, čia porą kartų Tėvas Vaišnys buvo suorganizavęs savaitgalines uždaras skautų bei skaučių rekolekcijas, čia gimė ir Čikagos Jaunimo Centro idėja. Dirbant su jaunimu, turėta prieš akis du tikslai- tautinis ir religinis. Visi matė, kaip tirpsta lietuvybė antroje imigrantų kartoje, todėl jaunimui reikėjo padėti per esamas organizacijas žiemos metu, o vasarą sukurti lietuvišką aplinką stovyklose. Buvo ieškoma tam tikslui vietos kur nors netoli Čikagos. Tėvas Vaišnys suorganizavo pirmąją berniukų stovyklą Juozo Bačiūno vasarvietėje Mičigano valstijoje. Kitais metais, kai jis turėjo vasarą būti skautų stovykloje, berniukų stovyklos organizavimą perdavė Tėvui Borevičiui, kuris tas stovyklas Mičigano valstijoje organizavo ir joms sėkmingai vadovavo keletą metų.
Tuo metu iškilo dvi naujos problemos: reikėjo steigti parapijas ir statyti bažnyčias Montrealyje bei Urugvajuje (Montevideo). Jaunimo Centro statymo idėja turėjo dar palaukti, bet ji nebuvo užmiršta - nuolat apie tai buvo galvojama ir ieškoma patogios vietos. Tokia vieta buvo surasta 1954 m. 56-os ir Claremont gatvių kampe. Tai buvo dvylikos sklypų žemė, pakankama JC statybai. Kol Čikagos kardinolas ir tėvų jėzuitų Romoje gyvenantis generolas pritarė naujų namų statybai, atėjo 1955 metai. Šie metai prabėgo nejučiomis, sudarant garbės komitetą, studijuojant lietuvių pageidavimus, tariantis su architektais (Jonu Kovalskiu ir Juozu Augustinavičium) ir, žinoma, renkant statybai pinigus, kurių kasoje buvo labai mažai. Tik su kun. Juozo Šaulinsko pagalba buvo galima pabaigti žemės pirkimo sutartį. Buvome prašę, kad jis paskolintų 4.000 dolerių, bet jis padovanojo 5.000 dolerių. Tyrinėjant lietuvių pageidavimus, be abejo, iškilo daug projektų. Vieni norėjo gimnazijos, kiti bendrabučio, dar kiti didžiulės salės, kurioje būtų galima rengti aukšto lygio koncertus ir... žaisti krepšinį. Apie tai nusimanantiems buvo aišku, kad šie du skirtingi renginiai vienoje salėje nebus įmanomi. Vysk. Vincas Brizgys primygtinai pabrėžė, kad būtinai į statybos planus reikia įtraukti patalpas Čikagos Aukštesniajai Lituanistinei Mokyklai. Toji mokykla dabar turi keliauti iš vienos parapijos į kitą ir gal už metų kitų nebeturėsianti kur prisiglausti. Jei tėvai jėzuitai neužtikrintų jai patalpų, gal netrukus ji turėtų užsidaryti. Tarp to meto lietuvių buvo labai ryškus susiskaldymas, nesantaika, kivirčai. Būtinai reikėjo vietos ir pastato, kur galėtų po vienu stogu rinktis ir dirbti tautinį bei kultūrinį darbą visi lietuviai, kokių požiūrių jie bebūtų. Tad, pasitarus su žymesniaisiais mūsų visuomenės veikėjais, buvo nutarta statyti Jaunimo Centrą, kuriame būtų pakankamai kambarių mokyklai, trys salės, keli kambariai žaidimams, susirinkimams ir kitiems reikalingiausiems tikslams. Gal kai kam ir atrodė, kad šios numatytos patalpos nebus pakankamos minėtiems tikslams, bet didesnių vis tiek nebuvo galima planuoti, nes trūko pinigų.
Šio religinio bei kultūrinio centro statybą rėmė ir globojo garbės komitetas, kurį sudarė J.E. vysk. Vincentas Brizgys, Lietuvos konsulas dr. Petras Daužvardis, visi Čikagos lietuvių parapijų klebonai ir apie 20 įvairių organizacijų pirmininkų.
Šis planas visų buvo sutiktas labai entuziastiškai. Ir spaudoje, ir žmonių suėjimuose netrūko didžiausių panegirikų. Žinoma, atsirado vienas kitas žvelgiąs į šį užmojį per tamsius partinius akinius. Kai kurie kritikavo ir santariečius, savo auka prisidėjusius prie Jaunimo Centro statybos. Tiems kritikams 1957 m. kovo 28 d. “Dirvoje” taip santariečiai atsakė: “Čikagos santariečių auka jėzuitams buvo manyta, kaip moralinis aktas, turįs viešai išreikšti santariečių laikyseną. Buvo laikai, kai lietuvių jaunimo organizacijos skaldėsi į religines ir religijai abejingas. Bet tai buvo moralinio nesubrendimo laikai, kai organizacijų įstatai, kaip chirurgo instrumentai, būdavo prakišami iki pat individo sąžinės ir joje operuojama.
Daug mūsų visuomenės šulų ir pašulių galvoja, kad laikai visiškai nepasikeitė. Mes galvojame, kad praėjusi pusė šimto metų su savo skaudžiais komunizmo, fašizmo patyrimais daug kuo pakeitė ir mūsų dvasią. Praeities susiskaldymas mums yra svetimas. Mes visuomet randame tiltus virš bedugnių, kurių vyresnioji karta dažnai nerasdavo”.
Stambia auka prie statybos prisidėjo ir lietuviai skautai. Dr. Mildai Budrienei vadovaujant, jie buvo įsteigę net “Skautišką Komitetą Jaunimo Namų Statybai Remti”. 1957 m. gegužės 12 d. komitetas, įteikdamas auką, taip rašė: “Visa lietuvių visuomenė su dideliu susidomėjimu seka Jūsų žygius, linkėdama Jums ištvermės ir Aukščiausiojo palaimos. Per trumpą laiką Jūs užkariavote mūsų širdis ir krikščionybės idealų platinime pasiekėte didelių laimėjimų”. Pagaliau 1956 m. liepos mėn. 29 d. buvo prakasta žemė Jaunimo Centro ir jėzuitų rezidencijos-vienuolyno statybai. Iškilmėse dalyvavo apie 200 svečių ir 16 įvairių organizacijų atstovų. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. buvo pradėta Jaunimo Centro statyba, vienuolyno statybą atidėjus dar vieneriems metams.
Pakilus Jaunimo Centro pamatams nuo žemės, Lietuvių Dailininkų Sąjunga kreipėsi į tėvus jėzuitus, prašydama patalpų Čiurlionio Galerijai. Nors apatinė salė buvo numatyta šokiams ir vakarienėms, tačiau dailininkų iniciatyvai buvo pritarta toje salėje įrengti Čiurlionio Galeriją, kol nebus rasta geresnė išeitis.
1957 m. spalio 22 d. “Naujienos” rašė: “Čiurlionio Galerijos įsteigimą Čikagoje neperdedant galima pavadinti istoriniu įvykiu. Viena, kad ji skatins ir jungs visus lietuvius menininkus Amerikos kontinente, kita - ji rinks ir saugos mūsų meno turtus, kad šie nedingtų svetimųjų okeane, trečia, ir svarbiausia, kad šie Galerijos kūrėjai iškilmingu aktu pasižadėjo Galerijos surinktus ir išsaugotus turtus perduoti tėvynei Lietuvai, kai tik bus atgauta jos laisvė”.
1957 m. spalio mėn. 6 d. Jaunimo Centras, nors dar galutinai neužbaigtas, buvo oficialiai atidarytas. Atidarymo iškilmėse dalyvavo 36 organizacijų atstovai ir apie 800 svečių. Kai kurie dalyviai labai nustebo, kai pamatė, kad prie garbės stalo sėdėjo ir įvairių tikybų, ir įvairių partinių srovių atstovai. Tačiau tai turėjo pabrėžti, kaip tėvai jėzuitai supranta lietuvių vienybę. Buvo norėta konkrečiai parodyti, kad jiems lietuvių vienybė nėra tuščias žodis.
Nelaukdama oficialaus atidarymo, rugsėjo pradžioje į Jaunimo Centrą persikėlė Čikagos Aukštesnioji Lituanistinė Mokykla.
1957 m. gegužės mėn. 2 d. pradėta ir vienuolyno bei koplyčios statyba: Jaunimo Centro atidarymo iškilmes džiaugdamasi aprašė lietuviškoji spauda. Čia pateiksime tik trumpą ištrauką iš 1957 m. spalio 31 d. “Laisvosios Lietuvos”:
“Sekdami lietuvišką gyvenimą, su džiaugsmu turime konstatuoti, kad lietuvių jėzuitų ordinas, nuo Vilniaus universiteto įsteigimo laikų, kartu su lietuvių tauta pergyvendamas daug tragiškų dienų, išliko lankstus ir lietuviškas savo dvasia. Tėvai jėzuitai, apsišarvavę mokslu ir tikėjimu, daug metų išlaikė mokslo židinius, kurie ne vienam lietuviui padėjo apsispręsti likti ne tik giliai tikinčiu, bet ir sąmoningu lietuviu. Tėvų jėzuitų pastangomis naujo lietuviško židinio - Jaunimo Centro įsteigimo proga tenka jiems išreikšti: ne tik pagarbą, bet ir padėką ir su jais pasidžiaugti pasiektais laimėjimais, kurie, reikia tikėtis, kaip ir lig šiol bus visų mūsų laimėjimai...
Kas dar džiugiau, kad prieš metus Čikagoje lankantis Lietuvos Diplomatijos Šefui min. Stasiui Lozoraičiui, tėvai jėzuitai parodė gražų valstybingumo gestą, o šį kartą susodindami už garbės stalo ne tik aukštuosius dvasininkus, bet ir visų atidaryme dalyvavusių organizacijų ir srovių atstovus, parodė, kad visi esame vienos tautos vaikai, visi tikime vieną Dievą ir kovojame už tuos pačius tikslus, nors ir skirtingais keliais”.
Kadangi čia buvo paminėtas įvykis iš ministro Stasio Lozoraičio ir jo žmonos viešnagės Čikagoje, tai gal bus įdomu ir naudinga daugiau su tuo įvykiu susipažinti. Žinome, kad S. Lozoraitį vieni gerbė, kiti niekino ir kritikavo, net viešai, paleisdami kokią nors repliką ar užgaunantį žodį, tai T. Vaišniui, kuris, gyvendamas Romoje, gerai pažinojo Lozoraičių šeimą, atėjo mintis suorganizuoti Mišias su atitinkamu pamokslu už visus gyvus ir mirusius Lietuvos diplomatus. Buvo pakviesti ponai Lozoraičiai, ponai Daužvardžiai ir kai kurie kiti įtakingesni Čikagos lietuviai. Per pamokslą, žinoma, buvo aiškiai ir atvirai kalbama apie lietuvių vienybės, pakantos ir sugyvenimo stoką, apie visokius gandus, prasimanymus, pagarbos nebuvimą vienas kitam. Atrodo, kad pamokslas visiems patiko. Pasibaigus pamaldoms, prieina prie T. Vaišnio ponas Lozoraitis ir su ašaromis akyse susijaudinęs sako: “Tėve, jums, be abejo, teko gal ne kartą girdėti, jog aš esąs netikintis ir masonas. Nuoširdžiai ir atvirai noriu pasakyti, kad aš nesu masonas, bet praktikuojantis katalikas”. Taigi...
Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų-Savanorių Sąjunga pageidavo, kad JC kieme ar kitoje tinkamoje vietoje būtų pastatytas kuklus paminklas už Tėvynę žuvusiems pagerbti. Tėvai jėzuitai šiai idėjai mielai pritarė. Paminklas buvo pradėtas statyti 1959 m. lapkričio 22 d. bendromis Ramovėnų, Birutininkių, Savanorių, Šaulių ir kitų lietuvių aukomis. Ateinančiais metais, švenčiant 42-ąją kariuomenės įsteigimo sukaktį, jis buvo iškilmingai pašventintas. Dabar kiekvienos mums brangios šventės proga prie šio paminklo vyksta iškilmingos apeigos, padedant vainikus, keliant vėliavas ir pagerbiant mūsų tautos didvyrius, paaukojusius gyvybę už Lietuvos laisvę. Ši vieta mums yra tapusi antruoju Karo Muziejaus sodeliu.
Tuoj po JC atidarymo buvo juntama, kad patalpos, nors ir erdvios, lietuviškos visuomenės reikalams nepakankamos. Kai jėzuitams vadovavo T. B. Krištanavičius, niekas jo, pailsusio, nedrįso spausti imtis naujų statybų. Kitaip reikalai ėmė vystytis, kai 1961 m. viršininkavimą perėmė T.B. Markaitis. Dar skolų neatsikratęs, jis tuoj ėmė tartis su visuomenės veikėjais bei Jaunimo Centro rėmėjais ir planuoti jo praplėtimą. Planai buvo įspūdingi: pradžios mokykla, sporto salė, kavinė, patalpos archyvams. Bet jis, turėdamas daug kitų darbų, visus statybos rūpesčius 1966 m. perdavė T. Jonui Kubiliui, jau turinčiam patyrimo statybos reikaluose (jis yra įkūręs Aušros Vartų parapiją Montrealyje), bet, nežiūrint jo patyrimo, statyba buvo lėta ir varginga, derinant sąmatas su planais. Vis dėlto problemos buvo nugalėtos. JC praplėtimas turėjo būti sujungiant jį su vienuolynu ir pridedant vieną aukštą.
1967 m. spalio mėn. 15 d. buvo suruoštos simboliško žemės prakasimo iškilmės, dalyvaujant didokai žmonių miniai. Žemę prakasė Lietuvos konsulas dr. P. Daužvardis. Su vėliavomis dalyvavo įvairių organizacijų atstovai ir pasirašė į garbės knygą.
Šio užsibrėžto darbo tikslus trumpai priminė T.B. Markaitis: “Visi žinote, kiek šioje vietoje sutelpa lietuvybės ir lietuviškosios kultūros turto. Jis gausėja ir turiniu, ir apimtimi, bet tam reikia tinkamos vietos. Mūsų visų didžiulė pareiga - parodyti jį kitiems, ir parodyti pačiu įspūdingiausiu būdu, nes improvizacijos periodas turėtų baigtis, kad tiek Amerika, tiek kitos etninės grupės pripažintų mūsų laimėjimus, mūsų kūrybinį dvasingumą ir parodytų užtarnautą dėmesį Lietuvos laisvei ir lietuviškajai bendruomenei Amerikoje”.
Pagaliau 1972 m., statybai vadovaujant rangovui Stankui, darbas buvo užbaigtas. Nežiūrint, kad šis naujas užmojis kainavo apie pusę milijono dolerių, nuo pirminio plano teko nubraukti sporto salę, aukštą planuotiems archyvams, paliekant tik vieną dabartinį aukštą Pasaulio lietuvių ir Muzikologijos archyvams.
Populiariausia patalpa pasidarė kavinė, čia paprastai penktadienių vakarais organizuojami įvairūs mažesni renginiai, o sekmadieniais po 10 val. Mišių žmonės susirenka pasikalbėjimui, pabendravimui, pasivaišinimui. Paskutiniuoju metu, neseniai iš Lietuvos atvykus pilnai energijos Skirmantei Jakštaitei-Miglinienei, po pamaldų rodomos lietuviškų filmų ištraukos, kviečiami įdomūs pranešėjai ir pokalbininkai.
Algimantui Keziui direktoriaujant, 1975 m. buvo nutarta kavinę praplėsti. Susitarus su architektu Stankaičiu ir rangovu Skorubsku, imtasi darbų. Surinkus apie 40 tūkstančių dolerių, kavinė buvo padidinta, pagražinta ir įgavo dabartinę menišką išvaizdą. Tad Jaunimo Centras galutinai užaugo, subrendo, jau daugiau turbūt nereikės jo plėsti, o tik rūpintis jo išlaikymu ir apsaugojimu nuo per ankstyvos senatvės. Trumpai prisiminus Jaunimo Centro raidos tarpsnius, įdomu pažvelgti ir į jo vadovybės bei administracijos raidą. Nuo pat JC įsikūrimo jam vadovavo ir jį administravo tėvai jėzuitai. Jo vadovai buvo vadinami direktoriais. Štai jie: 1. T. Kazimieras Pečkys (1956-1957 m.), 2. T. Jonas Kubilius (1957-1967 ), 3. T. Jonas Raibužis (1967-1968), 4. T. Jonas Borevičius (1968-1972), 5. T. Gediminas Kijauskas (1972-1974), 6.T. Algimantas Kezys (1974-1977), 7. T. Antanas Saulaitis (1977-1980).
Direktoriaujant T. A. Saulaičiui, jėzuitai pastebėjo, kad dabar, jiems įsijungus į kitus apaštalavimo darbus, rūpinimasis Jaunimo Centru pasidarė per sunki našta, todėl pasitarę nusprendė JC administravimą perleisti pasauliečiams. Turbūt nereikėtų nė minėti, kad šiam svarbiam žingsniui buvo labai rimtai pasiruošta, tariantis ne tik su mūsų visuomenės atstovais, advokatais, bet net ir su jėzuitų vadovais Romoje. Buvo pasirašyta sutartis tarp jėzuitų ir pasauliečių atstovų, surašyti nuostatai ir JC inkorporuotas Illinois valstijoje kaip pelno nesiekianti organizacija. Vyriausias šios organizacijos valdomasis organas yra išrinkta 12 asmenų Taryba, o vykdomasis organas - Valdyba. Esminiai susitarimo ir įstatų bruožai: 1. Jaunimo Centro valdyba pasirašo teisininkų paruoštą nuomos sutartį (vienas doleris metams) nuo 1980 m. liepos 1 iki 1981 m. liepos 1 dienos. 2. Po vienerių metų sutartis pratęsiama trejiems metams ir t.t. 3. Valdyba pasirašo sutartį su tėvais jėzuitais dėl patalpų išlaikymo, vidaus tvarkos ir ateities planavimo. 4. Naujoji administracija iš patalpų ir patarnavimo pajamų, nario mokesčio ir aukų apmoka visas einamąsias sąskaitas, įskaitant draudimą, šildymą, šviesą, švaros bei tvarkos palaikytojams atlyginimus, būtinus pataisymus bei kitokias išlaidas. Vienuolyno ir koplyčios visas sąskaitas moka jėzuitai. 5. Tėvai jėzuitai bendradarbiauja su naująja administracija, turi teisę kontroliuoti susitarimo vykdymą, tardamiesi su administracijos bei rinktaisiais atstovais.
Pirmasis Tarybos pirmininkas buvo dr. Jonas Račkauskas (1980-1988), dabartinis -Vaclovas Momkus (nuo 1988 m.). Valdybos pirmininkai: Irena Kriaučeliūnienė (1980-1984), Salomėja Endrijonienė (1984-1994), Jonas Paroms (1995), Zigmas Mikužis - nuo 1996 metų.