A. Saulaitis SJ
1997 lapkričio 16 - gruodžio 12 Vatikane per 250 vyskupų svarstė ir sprendė “Amerikos žemyno” sielovados klausimus popiežiaus Jono Pauliaus II sukviestame sinode. Dvejus metus 24-ių vyskupų konferencijų ruoštas pirminis svarstybų projektas pavadintas “Susitikimas su gyvuoju Jėzumi Kristumi: kelias į atsivertimą, bendravimą ir solidarumą Amerikoje".
Po Vatikano II suvažiavimo Pauliaus VI įsteigtas būdas vyskupams dalyvauti visuotinės Bažnyčios reikaluose, sinodas remiasi nuolatine komisija ir kas kelerius metus sušaukiamais pasitarimais geografinėmis sritimis (pvz., Libanas, Afrika, busimasis apie Okeaniją) arba sielovados ir Bažnyčios gyvenimo plotmėmis (vienuoliškasis gyvenimas, šeimų sielovada).
Pradėdami paruošta medžiaga, iš anksto užsirašę, vyskupai po 8 min. kalba (vienuoliai, pasauliečiai ir kitų tikybų atstovai po 3 ar 5 min.) apie pasirinktas mintis, o dialogas išvystomas mažuose būreliuose, kurių suvestinė pateikiama vos tik sinodui užsibaigus. Vėliau Šv. Tėvas išleidžia išsamesnį dokumentą.
Vyskupai dalyvauja iš pareigos (kraštų ar sričių konferencijų pirmininkai) arba savo konferencijos proporcingai išrinkti. Popiežius paskiria daugiau vyskupų, žinovų, pagrindinių sąjūdžių, svarbesnių įstaigų ir Vatikano raštinių atstovus. Vyrų vienuolijos išsirenka šešis sinodo narius, moterų vienuolijų atstovės dalyvauja kviečiamos.
Šiame sinode daugiausia kalbėta ispaniškai. Žemyno atstovai kreipėsi į dalyvius dar angliškai, prancūziškai (Kanada, Haiti...), portugališkai (Brazilija) ir itališkai. Labai praktiškai kalbėjo moterų vienuolijų, katalikiškų mokslo įstaigų, misionierių ir čiabuvių atstovai.
Bendri klausimai
Sinodo pradžioje sambūrio pobūdis aprašytas europietišku XVI a. supratimu, jog Amerika esanti vienas žemynas, ir aptartini klausimai riboti tik tuomi, kas bendra nuo Šiaurės Ašigalio iki Ugnies Žemės. Tačiau sinodo dalyviai sugebėjo išryškinti ir tai, kad geografiškai yra du žemynai (Pietų ir Šiaurės), o politiškai keturios sritys (su Vidurine Amerika abiejų žemynų sąsmaukoje ir Karibų salynu).
Nuolat kalbas ir posakius dangstė “naujosios evangelizacijos” ir “2000 m. jubiliejaus" bei “tūkstantmečio” (millennium) sutartiniai žodžiai, dėkingumas sinodą sušaukusiam Šv. Tėvui, šių laikų ir sąlygų iššūkiai kaip “postmodernizmas”, sektos, irstančios šeimos, “Naujojo amžiaus” potraukis, jaunimas... Į sinodo pabaigą kalbėtojai pradėjo išryškinti įvykdomus siekius ir bendrai priimtinas galimybes Amerikose Bažnyčios uždavinį ryškinti bei stiprinti. Formalūs ir tradiciniai posakiai, pietietiškas žodingumas pasidavė degančiam rūpesčiui apčiuopiamų sielovados gairių ir veiksmingos veiklos dėsnius sutarti.
Įvadinis sinodo sąsiuvinys bei kalbėtojų pastabos rūpestingai iškėlė istorines aplinkybes, nuspalvinančias Amerikų Bažnyčios pobūdį. Amerikose gyvena pusė viso pasaulio katalikų -dalis katalikiškose pietų šalyse, dalis protestantiškos kultūros žemėse šiaurėje. Pastoviai užsiminta, kad XV-XVIII a. kolonizacijos metu vykusi pirmoji evangelizacija tebeneša imperinės okupacijos žaizdas, nuskriaudžiusias gausias čiabuvių tautas ir niokojančias žemę, gamtos išteklius. Rytų apeigų katalikai vyskupai (pvz., JAV ir Kanados ukrainiečiai) stipriai stojo savo tūkstantmetes tradicijas ir teises ginti nuo praeities skriaudų ir dabartinio polinkio viską bendrinti.
Nuo pat pradžių sinodo kalbose rodėsi užuominos apie jau pasiektą demokratinį daugelio šalių būvį (ryški išimtis - Kuba) ir apie pietines šalis slegiančas šiaurinėms valstybėms skolas. Visuomeniniuose ir politiniuose reikaluose Bažnyčia savęs nelaiko ekonomijos ar konkrečios santvarkos žinove ar puoselėtoja, bet nusistačiusi Bažnyčios socialinį mokymą, net nuo 1893 m. pirmosios - dar pilnai neįtikėtos ir neįvykdytos - tuo klausimui enciklikos, skelbti ir savyje, Bažnyčioje, vykdyti. Ir sinodo antraštėje, ir dažnai kalbose ištartas žodis “solidarumas” suprantamas kaip Dievo duotų laiko, sugebėjimų bei išteklių dalinimusi teisingumu ir teise paremtoje visuomenėje. Neužmiršti senų ir dabartinių laikų kankiniai, nužudyti už žmogaus teises, ypač čiabuvių ir mažažemių ar bežemių.
Sinodo dalyviams bei stebėtojams rūpėjo, kaip išryškės klausimai, kurie iš pradžių atrodė liečiantys tik vieną (europietiškai suprantamo) žemyno dalį, pvz., moterų padėtis visuomenėje, o ypač Bažnyčioje. Labai gražiai išvesta, kad angliškai kalbančiose šalyse (pagrindinai JAV) moterų teisių ir atsakomingo vaidmens sąjūdis rišasi su pietinėse šalyse labiausiai nuo skurdo varsgtančiomis moterimis, vaikais ir (afrikietiškos kilmės) moterų vadovaujamomis šeimomis. Abu žemynus ir Karibų salyną riša narkomanijos maras, kai pietuose auginami, o šiaurėje naudojami nuodai.
Ištisai jautėsi didelis rūpestis migracija ir imigrantų sielovada, jungiančia šalis, iš kurių skurdo spaudžiami gyventojai bėga, ir kraštus, kurie kitos kultūros tikinčiuosius priima (JAV yra ketvirtoji lotynų kilmės gyventojų skaičiumi Amerikų šalis). Pietuose žmonės keliasi iš žemės ūkio sričių į didmiesčius su savo bėdomis. Išsikėlę iš įprastinės aplinkos, praranda kultūros bruožus, palaikiusius šeimą ir tikėjimą.
Visoms šalims būdingas daugiakultūrišku-mas, ar tai būtų imigrantų bei jų palikuonių su seniau gyvenančiais, ar čiabuviai ir jau 500 metų gyvenantys europinės kilmės žmonės, ar vėliau atsiradusios gusesnės mažumos, pvz., musulmonai ar (JAV) Okeanijos salynų šeimos. Europiečiai ir katalikiškųjų šalių vyskupai vertino šiaurinės Šiaurės Amerikos valstybių sugebėjimą skirtingų tikybų pasaulyje taikingai gyventi ir veiksmingai bendradarbiauti.
NUOSPRENDŽIAI IR GAIRĖS
Vyskupų ryšiai. Atskiros komisijos, vienuolijos ir tarptautinės šalpos įstaigos dešimtmečius tariasi tarp šiaurės ir pietų. Vyskupai pageidavo įsteigti nuolatinius ryšius tarp vyskupų konferencijų bendrai, o taip pat ir pietiečių sielovados tikslams šiaurės kraštuose.
Pabrėždami Krikšto misionieriškąjį bruožą, siūlė “iš savo neturto” (nes visur stinga kunigų, vienuolių, pasauliečių talkininkų, lėšų) dalytis misionieriais ir ištekliais. Jausdami planavimo stoką, ryžtasi rūpestingai sielovadą planuoti, pasinaudodami moderniomis susižinojimo priemonėmis (minėjo, kad Vatikano stotis Internete viena labiausiai lankomų pasaulyje).
Pasauliečių atsakonybė. Tęsdami Vatikano II pabrėžtą Krikšto reikšmę ir savo vyskupijose matydami teisėtą ir gyvą pasauliečių dalyvavimą, vyskupai skatino vieni kitus pasauliečius (įskaitant ir moteris bei jaunimą) įtraukti į planavimą, evangelizaciją, krikščioniškosios visuomeninės santvarkos gairių plėtimą savo aplinkoje.
Kai Lotynų Amerikoje vienam kunigui tenka 10.000 tikinčiųjų (JAV skaičius penkiskart mažesnis), ten vienam kunigui talkina 57 pasauliečiai ar vienuoliai, vienuolės sielovados darbuotojai (kai kuriose šalyse ne per 80). Tada parapija ir bažnyčia ryškiau matoma ir suprantama kaip visų žmonių bendruomenė.
Mažosios bendruomenės. Nuo amžino ledo ligi amžinos vasaros plotų Bažnyčios gyvenimas vis labiau remiasi mažomis tikinčiųjų bendruomenėmis, vadinamomis pamatinėmis ar pagrindinėmis (angl. basic communities). Didžiulėse parapijose mažesni rateliai apčiuopiamiau išgyvenama ir įvairovė, ir vienybė Kristuje, kai žmonės vieni kitus pažįsta, vietinėms sąlygoms reikalingas tarnybas išvysto, drauge dalijasi Dievo žodžiu (apmąstytu Šv. Raštu).
Įkultūrinta liturgija. Inkulturacijos ryškiausiu pavyzdžiu vyskupų pasisakymuose buvo liturgija. Apvalyta nuo šimtmečių priedų, tapo bendra ir vienoda. Kai kuriose srityse (pvz., čiabuvių) labai drąsiai imta apeigines ir sąvokines kultūros apraiškas liturgijon įjungti (pvz., visiems gerai žinomas atvejis, kai kunigas, užuot romėniškai Kristaus simbolį altorių bučiniu pasveikindamas, altorių paliečia erelio plunksna) ir tikinčiųjų išgyvenimus išreikšti. Senovinės procesijos, pamaldumo bruožai (Amerikose ryškus pamaldumas Marijai, kai kuriose šalyse (Brazilijoje) Kristaus kančiai) skatintini ir išlaikytini.
Čiabuvių savaiminis ryšys su žeme, mišku, erdve, žemės vaisiais, išreikštinas apeigomis ir žodžiais - ir taip sklandžiai sutampa su modernaus pasaulio (ir Bažnyčios) rūpesčiu ekologija. Kai kuriose kultūrose (pvz, Haiti) vietinės religingumo apraiškos labai atsargiai pritaikytinos ar panaudotinos (pvz., vūdū apeigų bruožai).
Ekumenizmas. Sinodo salėje nuolat sėdėjo protestantų ir stačiatikių atstovai stebėtojai, gavę progą ir savo nuomonę vyskupams pasakyti. Pagrindinių srovių protestantai užsigauna, kai suvedami į vadinamas “sektas”, nes jie, kaip ir katalikai, kovoja už sveiką krikščionišką tikėjimą, vildamiesi kada nors krikščionijos skilimo žaizdą gydyti.
Evangelines bažnyčias lygiai taip pat veikia nesveikos sektos, sugebančios žmones burti į glaudžias bendruomenes, bet tradicinį krikščioniškąjį tikėjimą suvedančios į siaurus rėmus. Todėl ekumeninės nuotaikos reikalingos ne tik tarp katalikų, protestantų ir stačiatikių, bet ir tarp pagrindinių bažnyčių ir fundamentalistinių ar labai dešiniųjų konservatorių. Sėkmingiausiai ekumenizmas gyvuoja ten, kur bažnyčios vietoje bendradarbiauja bendram labui tobulinti, pvz., imigrantų ir migrantų, vargstančių šeimų reikalais.
Jaunimas. Kiekvieną dieną keltas jaunimo ateities reikalas. Vyskupas po vyskupo, kaip ir stebėtojai bei žinovai, priminė jaunimo sielovados esminį bruožą, - pagarbą sudėtingesniame pasaulyje bręstantiems jauniems žmonėms, neturintiems ankstyvesnio tikėjimo ir šeimos pagrindo. Kaip kitur pabrėžė savitarpio evangelizaciją - Dievo Gerosios Naujienos perdavimą -tokių pačių migrantų, imigrantų, čiabuvių, šeimų ir kt., o ypač jaunų žmonių jauniems žmonėms. Vienas vyskupas siūlė Šventosios Dvasios (1998) metais dėmesį skirti Krikšto tąsai -Sutvirtinimo sakramentui.
Visų rūšių bei luomų žmonėms, o ypač jaunimo, vyskupai tarė žodį “pašaukimas” visuotine prasme - kad būti atsakingu krikščioniu pasauliečiu ir piliečiu jau yra (Krikštu įteiktas) pašaukimas, savaime tarnyba išreiškiamas.
Labiau negu mokyti, kalbėtojai skatino vyskupus klausytis jaunimo, o bendravime su jaunimu neprileisti, kad esama tvirtų tikėjimo pagrindų, o visose šalyse ir kultūrose labai ryškus dvasingumo ir tikėjimo troškimas, noras vis daugiau pasiekti, kol gyvenimo nelengvos tikrovės nenuslopinamos į ekonominę, politinę, švietimosi neviltį.
Šeimos. Prisimindami ankstyvesnį sinodą apie šeimas ir iškeldami Šv. Tėvo sėkmingus raštus bei jo sugebėjimą jaunimą (pasauliniuose sąskrydžiuose kaip 1997 Jaunimo dienose Paryžiuje) sukviesti, sinodo svarstytojai įtikinančiai pasisakė už “gyvybės kultūrą” ir prieš neteisingojo pasaulio skleidžiamą “mirties kultūrą” (abortas, savižudybė, ekonominis išnaudojimas, eutanazija, pagarbos stoka, smurtas, prekyba ginklais, vagystės valdžiose...).
Tvirtai įsitikinę, kad šeima yra visuomenės ir tikinčiųjų bendruomenės pagrindas bei ląstelė, ryžtasi dėmesį kreipti į visą šeimą, ypač neturtingiausias. Kai visose šalyse bedugnė tarp labai pajėgių ir skurdžių gyventojų vis platesnė, Bažnyčia imasi stoti už varguolius, neužmiršdama, kad piktnaudžiautojai taip pat neturtingi -savo savanaudiškumu ir nesiskaitymu su bendrąja gerove,
Švietimas. Buvo vyskupų, pageidaujančių, kad vienuolijos stipriai laikytų ir vėl imtųsi katalikiškų mokyklų (nes vienu tarpu didelis vienuolių skaičius iš mokymo įstaigų perėjo į socialinę artimo tarnybą). Ryškintas katalikiškų universitetų vaidmuo atstovauti akademinei laisvei ir įsipareigojimą žmonijai tarnauti.
Didelė atsakomybė tenka tikybos mokytojams (vien Brazilijoje yra 500.000 pasauliečių katechistų) vaikučiams ir jaunimui suprantamu būdu tikėjimą ir ryšį su Jėzumi Kristumi perduoti. Vienas vyskupas įspėjo, kad Krikšto sakramento per griežta ruoša gali atbaidyti tikėjimo ir Bažnyčios ieškančiuosius.
Vienuolijos. Dauguma vyskupų kilę iš vyskupijų (pasauliečių) kunigų tarpo ir nebūtinai supranta vienuolijų esmę ar įvairovę su savitomis paskirtimis (tai buvo ryšku sinode apie pašvęstąjį gyvenimą 1994 m.). Vienuolijos prašė vyskupų nelaikyti jų pigios darbo jėgos (seserys vienuolės) ar kunigų stygiui vyskupijose išlyginti (kunigų vienuolijos) šaltiniais.
Vienuoliai (tiksliau būtų sakyti “bendruoliai”) ir vienuolės pabrėžė maldingo Šv. Rašto skaitymą (lectio divina, lot.) tikėjimui bei šeimoms ugdyti (“niekur neišeisi be Šv. Rašto rankose”, sakė vienas kalbėtojas). Pakartotinai užsiminta kontempliacija - neuždarų vienuolynų maldos būdas, bet kiekvieno krikščionio pašaukimas Dievą rasti visame kame.
Valstybinės skolos. Popiežius jau yra paskelbęs prašymą, kad 2000 m. jubiliejaus proga pajėgesnės valstybės atleistų besivystančiųjų kraštų skolas (sumanymas paimtas iš Senojo Įstatymo laikų jubiliejinių metų sąvokos). Skolos smaugia pietines tautas, kurios net iki 40% metinės sąmatos moka grynai palūkanomis, o švietimui ar sveikatai tegali skirti vienaskaičius nuošimčius. Kuo toliau, tuo labiau pasiskolinę skęsta skolose, savo žaliavas parduodamomis pirkėjų nustatomomis žemomis kainomis, o gaminius iš šiaurės įsigydamos labai brangiai. Skolininkių šalių vyskupai prašė skolininančių kraštų vyskupus šį reikalą kietai užtarti.
Valdiškos vagystės. Pakartotinai kalbėta apie įsitvirtinusias demokratines valstybes ir džiaugtasi, kad Lotynų Amerikoje beveik visi kraštai jau pakeliui į teise pagrįstą demokratiją. Kaip užsieniui skolos, taip valdininkų korupcija šias šalis smaugia, atitraukdama ribotus išteklius iš svarbių sveikatos, švietimo, planavimo ir kitų žmonėms reikalingų sričių. Nesąžiningi valdžios pareigūnai savo kraštą niokoja, kaip užsieniečiai ekonomijoje.
Silpniausieji. Du kalbėtojai labai jautriai atsiliepė senelių, vyresnio amžiaus žmonių reikalu. Plinta eutanazijos nuotaikos, vilties nerandančių vyresnio amžiaus žmonių savižudybė, kitur seneliai apleisti ar nustumti. (JAV-se 70% senelių bei ligonių globoja jų šeimos, 50% prieglaudose esančių neturi giminių, 90% nepagydomomis ligomis sergantys miršta namie šeimoje).
Kelis kartus primintas Motinos Teresės pavyzdys krikščioniškai užtarti ir tarnauti vargingiausiems, visuomenės atstumtiesiems. Pakartotinai priminta remti darbininkų bei ūkininkų bendrieji sąjūdžiai (unijos), sugebantys visuomeninėje santvarkoje jų reikalams atstovauti.
Pasaulinė taika. Gražiai primintas Bažnyčių ir pačio popiežiaus tarpininkavimas Argentinos ir Čilės valstybių ribų nesantaikoje prieš 20 metų. Panaši įtampa tebesitęsia Peru, Ekvatoriaus ir Bolivijos sienų klausimuose.
Vyskupai, bažnytinės įstaigos skatinamos pasaulines pastangas (pvz., prieš mažąsias minas) remti, užtarti taikos bei sutartinių pastangų siekiančias tarptautines įstaigas, nevaldiškus sąjūdžius (angį. NGO).
Sakramentai. Dėl ekonominių ar socialinių priežasčių gyvenantys nebažnytinėse san-tuokese glaustini prie Bažnyčios, parapijų, sakramentų, jų vaikai priimtini kaip visi kiti. Be pirmaujančio Krikšto, iš visų kitų sakramentų labiausiai pabrėžtas Susitaikinimo (Atgailos), ne kaip ataskaita ar teismas, o kaip bažnytinio gailestingumo tarnyba.
Evangelizacija. Įvairiausių šalių atstovai stengėsi įvardinti, kokia kalba, simboliais, sąvokomis tikėjimas perduotinas kitų kultūrų žmonėms, pvz., pasaulinės jaunimo kultūros plotmei, postmoderninei pasaulėjančiai visuomenei, kurios tradicinių išraiškų nesupranta ir ligi šiol įprasto tikėjimo žinių pagrindo neturi. Vieningai ir iš sinodo pavadinimo, ir iš savo įsitikinimo, vyskupai sau ir kitiems pabrėžė, kad tikėjimas visų pirma nėra tiesos, o gyvas ryšys su gyvuoju Jėzumi Kristumi.
Su švietimo ir religinio auklėjimo sritimi evangelizaciją riša rūpestis visuomenėje, o ypač jaunime, skleisti kritišką mintį, t.y. įvertinančią tai, kas susižinojimo (žiniasklaidos) priemonėmis juos pasiekia, per pasaulines civilizacijos sroves juos traukia ir stumia, ir grįsti aiškiomis nežūstančiomis vertybėmis, nuolankiai, švelniai ir aiškiai pateiktomis.
Liberali ekonomija. Ekonominę šalių politiką nebenustato pačios valdžios, o tarptautinės bendrovės, kurių 200 saisto bent pusę visos apyvartos. Nepažabotoji rinka, kreipdamasi tik į gryną pelną, užmirštanti, kad ne žmogus ekonomijos tarnas, o ekonomija turėtų žmogui ir žmonėms tarnauti.
Sudėjus praktiškąjį ekonominį liberalizmą su milžiniškom skolom ir nesąžiningais valdininkais, krašto žmonėms kelias į bent esminius šeimai reikalingus dalykus žiauriai trukdomas. Čia vėl vyskupai kreipiasi į Bažnyčios socialinį mokymą, pagrįstą solidarumu, visų gerovės matais.
SINODO PABAIGA
Visuotiniuose posėdžiuose (vadintuose “kongregacijomis”) kalbėta bent 400 kartų, neskaitant mažesnių ratelių visomis sinodo kalbomis ir pokalbių prie kavutės, valgių, bendrabučiuose (vyskupai per pamaldas nešnibžda savo tarpe). Pasisakymų santraukos žurnalistams bei vertėjams išleistos sinodo kalbomis, viso sinodo santraukinis sąsiuvinis, išdalintas tik dalyviams.
Iš šios medžiagos ir iš savo įžvalgų Šv. Tėvas Jonas Paulius II imsis išleisti baigiamąjį dokumentą - tikimasi, su gairėmis, kurias savo žemynams patys vyskupai siūlė. Neabejotina, kad gal net svarbesnė pasekmė yra vyskupų bei kitų atstovų tarpusavio ryšiai bei pažintys, kurios padės ateityje sklandžiau sielovados bei visuomeniniais klausimais tartis, planuoti ir vykdyti.
□ Kauno arkiv. metropolitas Sigitas Tamkevičius metų pradžioje lankėsi JAV. Čikagoje susitiko su vyresniaisiais lietuviais “Seklyčioje”, o sausio 25 d., sekmadienį, Marquette Parke Švč. M. Marijos Gimimo parap. bažnyčioje, koncelebruojant Čikagos arkidiecezijos atsovui vysk. John Gordon ir keletui kunigų, aukojo šv. Mišias ir pasakė Lietuvos gyvenimą nušviečiantį pamokslą. Šiose Mišiose dalyvavo ir naujai išrinktas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.