(Konkurse premijuotas rašinys)
Aušra Lukoševičiūtė
Aš žodį Tau rinkau, širdim ugninga grūdintą, prasmingą,
Įpyniau meilę tarsi žiedą vainikan,
Tavy įamžinti norėjau tai, kas gyva, kas būty nedingo,
O Tu palaimą dovanojai man...
Kuomet silpnybė lyg įkyri sesuo verčia mane pasiduoti, paimu tuomet į rankas kažką tokio, kas man vėl įkvepia gyvybės, kam galiu paaukoti savo jėgas. Man tai - kūryba. Kol gimsta naujas, išraudotas, širdimi išdainuotas eilėraštis, kartais plušu iki vėlumos.
Paminklas trims bolševikų nukankintiems kunigas: V. Balsiui, J. Dabrilai, J. Petrikai. Jie buvo 1941 m. birželio 22 d. suimti Lankeliškiuose (Vilkaviškio apskr.), nugabenti į Budavonės giraitę, pririšti prie medžių ir labai žiauriai nukankinti.
Akys peršti, galvą skauda, o siela triumfuoja - jis gimė! Mažyčiai sakiniai ant balto popieriaus lapo man tiek daug reiškia. Iš Dievo per mane į žmones - tokia jų paskirtis. Įsisvaizduoju kūrybą kaip dovaną, paaukotą Dievui. Ankstyvos vaikystės metais pražydusi, tebūnie ji ir jos trapumas didesnei Dievo garbei.
UOLUMAS. Klausiau daugelio žmonių, kaip jie supranta uolumą. Vieniems tai - atkaklumas, kitiems - užsispyrimas, tretiems - tikslas. Ir visi jie yra savotiškai teisūs. Juk uolumas nėra vienalypis. Jis, kaip ir visa, ką matau, ką girdžiu ir ką jaučiu, susideda iš keleto nedidelių, bet prasmingų detalių. Užsispyrimas, atkaklumas, tikslo siekimas - savotiškas uolumo kodas. Kodas, kurį įstengė perprasti žmogiškasis protas. Tačiau vis dėlto uolumas, kaip ir daugelis Viešpaties sukurtų vertybių, taip ir liks ne iki galo suprastas. Taip jau yra, kad žmogaus protas yra ribotas, jis nepajėgia suvokti visų gyvenimo paslapčių. Todėl niekada netikėjau, jog uolumas, kurio sąvoką girdžiu gan retai, užvaldys visą mano gyvenimą ir būtį. Kada paprasčiausiai norisi turėti duonos kąsnį ant stalo, jausti mylimo žmogaus petį ar draugo ranką bėdoje, suprantu, jog viso to už dyką negausiu. Viskam reikia nuolankumo ir kantrybės. Uolumas taipogi paruošia kiekvieną žmogų Dievo įsikišimui. Tuomet tikintysis supranta, kodėl vienas teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdė įstatymus ir pranašystes. Kristaus gyvenimas ir visa tai, kaip uoliai ir nuolankiai Jis išpildė savo dangiškojo Tėvo valią, leidžia suprasti, kad geresnio pavyzdžio nėra ir negali būti. Nuosaikieji visais laikais buvo savotiškas kiekvienos tautos ramstis.
Amžių sanklodoje ima ryškėti tai, jog visi žmonės, kurių vardų nesugebėjo ištrinti laikas, dirbo, gyveno ir kūrė tik uoliai, planingai ir taupiai išnaudodami jiems Dievo skirtą laiką. Šiame laikmetyje uolumo sąvoka pritaikoma labai sunkiai. Tauta, kuri beveik pusę amžiaus gyveno pagal svetimus dorai ir uolumui principus, negreit pajėgs tai įsisąmoninti. Sovietinis “nutautinimo aparatas” buvo sumodeliuotas taip, kad kiekvienas, kuris išdrįs gyventi kitaip, negu priimta, bus paniekintas, pašalintas, sunaikintas. Didžiuliai lozungai, šmėsčiojantys didžiųjų paradų metu, kvietė visą “tarybinę darbo liaudį” vykdyti įsipareigojimus, pagaminti kuo daugiau plataus vartojimo prekių. O apie uolumą - nieko. Svarbu padaryta, o kaip? Niekam nekilo toks klausimas. Galbūt todėl sovietinis režimas silpo ir silpo, kol tapo bejėgis prieš tautos norą grįžti prie doros ir teisingumo.
Labai sunkiai manoji tauta išgyvena šį posovietinį atgimimo laikotarpį.
Matyt, nėra tokios mokslo, pramonės, kultūros srities, kur nevyrautų krizė. Žmogus, įpratęs būti valdomu ir staiga paliktas spręsti problemas pats, linksta ten, kur vėjas papučia. Tik kur ne kur pasirodo tos tautinio sąmonėjimo žaltvykslės - atgimsta tautinė mokykla. Jos pamatus padėjo uolūs, pasišventę žmonės. Jų dėka Lietuva vėl garsės kaip uolių darbininkų, tikinčiųjų kraštas.
Kaip svarbu išmokyti žmogų viską nuosekliai ir uoliai apmąstyti, neskubėti ir nepulti į gyvenimą kaip į kokią bedugnę. Kaip stropiai jis žengė pirmą žingsnį, tarė pirmų žodį, taip ir visą jo gyvenimą turi lydėti lygiai toks pat tvirtumas.
Toks uolumo principas gajus kiekviename aukštą kultūros lygi pasiekusiame krašte. Tobulas pasaulio sukūrimas ir jo evoliucija iki šių laikų dar kartą paryškina tą patį uolumo bruožą - kiekvienas, kuris kovoja už savo būvį, įsitikinimus ir vietą gyvenime, išliks. Neprikausomai, kokį laiko tarpsnį pasiseks išsikovoti. Užtat - bus gyventa, kovota, o ne tik egzistuota.
Tuščiai leidžiantys savo gyvenimą žmonės dažnai puola į depresiją, skundžiasi beprasmišku gyvenimu, apatija, irzlumu. Reiktų tik užsikabinti, paaukoti save kilniam tikslui, racionaliai panaudoti jėgų perteklių. Kiekvienam žmogui duoti išskirtiniai gabumai, kuriuos galima pritaikyti, išpuoselėti. Uolumas darbe, maldoje, kiekviename gyvenimo žingsnyje padeda sutvirtėti dvasiai, išugdo savotišką imunitetų abejingumui.
Yra žmonių, kurie nuo mažų dienų tėvų lepinami taip ir neišmoksta savęs apginti. Vėliau, kai jie suauga, netampa savarankiški ir lieka priklausomi nuo kitų. O pastarųjų teko sutikti nemažai.
Baigusi mokyklą, ilgai ieškojau darbo. Žinoma, teko belstis į duris ne vienam valdininkui. Ir kaip skaudu būdavo išgirsti jų, visai manęs nepažįstančių, abejingas užuominas apie mano netinkamumą, tingumą, net nenorėjimą (!) dirbti.
Aplink tokie nuliūdę, rūškani veidai, -
Nejau, žmogau, gerumo žemėj neradai?
Tu susimąstęs, liūdnas, nebylus,
Kas bus, sustojus kryžkelėj, kas bus?
Kas guos tave pavargusį, kas glaus,
Jei tūkstančių minioj tu nerandi žmogaus?
Ir aš supratau - dirbk pati, ieškok pati, rūpinkis pati. Matyt, todėl, kad visą save atidaviau tam ieškojimui, iki vėlyvo vakaro negrįždama namo, Viešpats atlygino už triūsą - darbą radau. Uolumas, kaip ir kiekviena dorybė, panašus į didelį besišakojantį medį. O iš mažos sėkliukės užaugęs, jis giliai leidžia šaknis į dirvą. Toji mažytė sėkliukė simbolizuoja žmogaus norą, siekimą, veržimąsi prie norimo tikslo. O tada viskas vyksta savaime - dorybės šaknys giliai įsiskverbia į žmogaus sielą ir širdies gelmes. Senoliai mus nuo seno mokė uolumo, suprasdami jį kaip didelį dvasinio žmogaus gyvenimo ramstį. Jis buvo skiepijamas nuo pat ankstyvos vaikystės. Ir tuomet žmogus suvokė, kad jo egzistencija, neprikausomai nuo dvasinio išprusimo lygmens, nėra bevertė. Dažnai tenka girdėti senųjų atsiminimus. Lietuvis, nuo senų senovės įpratęs gerbti ne tik žmogų, bet ir daiktą, uoliai ir pagarbiai su juo elgėsi, skyrė jam tinkamą vietą. Tarsi kiekvieno daikto viduje pulsuotų maža gyvybė. Ir išties, toje senoje sukrypusioje kaimiečio lūšnelėje tvyro visai kita atmosfera - šventumo ir santūrumo atmosfera. Nė vienas net menkavertis namų apyvokos įrankis nesimaišys po kojų - čia jis turi SAVO vietą. Šventa žmogaus pareiga perteikti šią tradiciją ainiams. Jos kitaip nepavadinsi - tai uolumo atmosfera. Mokėjimas gerbt Dievo, bet ir žmogaus kūrybos vaisių - čia slypi uolumo ištakos.
Jis gimsta iš paprasčiausio noro turėti gyvenimą, savo pačių rankų puoselėjamą ir gražinamą. Ne tik fizinėmis, bet ir proto išgalėmis remiamas, jis įgauna vertę. Amžina vertybė, kokia ji bebūtų, bėgant laikui, kiek nublanksta, jos pulsavimas silpsta, bet gyvybė joje teberusena. Būtent tokį laikotarpį ji išgyvena dabar. Net ir uolumas šiuo metu žengia mažyčius žingsnius į žmogaus sąmonę. Dažnai pradedami didesni ar mažesni darbai nėra baigiami. Šitaip neberandama atsakymo, lieka tik bereikalingas laiko gaišimas. O juk anksčiau žmogus, nebaigęs pradėto darbo, buvo vertinamas kaip silpnas, tingus, nepatikimas. Pagal tai, kaip jaunuolis vertino darbą, tikėjimą, papročius buvo sprendžiama apie jo tinkamumą vedyboms. O uolių vaižgantiškų deimančiukų ieškoma iki šiol. Uolus artojas pagarbą jaus ne tik dvyliems jauteliams, bet ir žagrelei, smingančiai į sodrią žemelę. Tokio artojo prižiūrima, ji niekada nerūdys. Uolus mokytojas mokės tinkamai rasti raktą į savo mokinių sielas ir širdis, kad būtų išgirstas ir suprastas jo mokslas. Dievas, kurdamas pasaulį, subalansavo žmogaus aplinką, sukūrė darnią pusiausvyrą gamtoje. Bet viską sužinoti ir patirti norintis žmogus, dažnai nesuvokdamas savo poelgių, nepastebimai ardo tą pusiausvyrą. Todėl daugelis dvasinių vertybių yra suvokiamos pernelyg iškreiptai, paviršutiniškai. Taip pat ir su uolumu. Prie jo bijoma prisiliesti. Netikrumas ir baimė, susidūrus su iki šiol nepatirtu dalyku, verčia abejoti. Net jeigu jis ir atrodo nekaltas, nesuteptas. O aš tikiu, kad uolumas yra savotiškas visų dvasinių vertybių ramstis. Nei meilė, nei gerumas, nei šventumas negali egzistuoti be uolumo, jo niekuo nekompensuosi. Jausmai ir gražūs norai virs kūnu tik įamžinę savyje uolumo pradą. Vienas mokslo vyras yra pasakęs, kad uolus darbas yra toks, į kurį įdėta maksimumas pastangų. Tikiu tuo. Kiek jėgos leidžia, kovoju už visa tai, kas yra mano pačios uoliu darbu susikurta. Matyt, todėl, kad augau tokioje aplinkoje, kur viską turėjau pasidaryti pati. Kada suspaudžia bėdos, uoliai stengiuosi jas ištverti - būtų kvaila jų vengti. Ir taip sunkiai jas mano virpantys, silpni pečiai pakelia. Bet vis dėlto pakelia, nes atkakliai to noriu, tuo tikiu ir viliuosi. Dažnai tiesiog nebepajėgiu susivaldyti ir krintu. Bet vis vien reikia keltis ir eiti. Kol sustiprėsiu, kol protas suvoks to kėlimosi ir kritimo prasmę.
Bet ne visuomet uolumas suvokiamas gerąja prasme. Apsuptas blogio, jis tampa žiauriu, siekia viską ardyti ir griauti. Taip užgimė didžiosios 20 amžiaus šmėklos - fašizmas ir komunizmas. Perdėtai suprastos ir idealistiškai iškraipytos amžinosios vertybės nublanko. Juk svarbus buvo ne turinys, o forma, išorė. Ir uolumas virto tik forma. Mąstantis žmogus suvokė jo trūkumą kaip dvasinį alkį. Tremiami, žudomi ir kankinami tikintieji pasikliovė Dievu, galinčiu nuraminti ir pasotinti. Jie savo uolumu ir nuolankumu kūrė savo gyvenimą, taip pat uoliai pašvęsdami jį Dievui. Nesvarbu kur, šiltoje tėviškės trobelėje ar ledinėj Sibiro platybėj -visur jų balsas buvo vienodai girdimas.
DARBŠTUMAS. Apie darbštumą, jo ryšį su žmogaus pasaulėjauta jau ne sykį rašė žymūs mokslininkai, mąstytojai, kūrėjai. Darbas jau nuo pat pasaulio sukūrimo buvo žmogaus gyvenimo sudėtinė dalis. Dievas sukūrė žmogų, kad šis valdytų žemę, dirbtų gerus darbus, gražintų ir tobulintų pasaulį. Pirmieji tėvai, išvaryti iš rojaus, buvo palikti vargti, tik sūriu prakaitu ir dideliu triūsu užsidirbti duoną. Žmogiškosios būties trapumas iš pradžių buvo nesuderinamas su jį prislėgusiais sunkumais. Bet ilgainiui žmogus prisitaikė prie tokių sąlygų, daugelį dalykų išmokdamas ir suprasdamas pats. Šią savybę jis perdavė ainiams, kurie savo ruožtu taip pat kovojo, dirbo, vargo, norėdami išgyventi. Šitaip jie panaudojo “Dievo duotus talentus” (katalikų katekizmas). Darbas palaikė darnią pusiausvyrą, įgydamas vis platesnę reikšmę. Vieni žmonės statė namus, kiti mokė ir gydė, treti arė ir sėjo. Kiekviena tauta nuo pat savo egzistavimo pradžios stengėsi save įamžinti. Iki šių laikų žavimės nuostabiausiais architektūros, meno, literatūros paminklais. Sakoma, kad tokie genijai kaip Dantė, Mikelanželas, Galilėjus gimsta kartą per šimtą metų. Ieškodami jų gyvenimo ir kūrybos paslapčių, tyrinėtojai įvertino tai, kad šie žmonės, tobulai išnaudodami Dievo duotus talentus, rodė puikiausią darbštumo pavyzdį. Todėl jie liko amžini, gyvi mūsų atmintyje jau ne vieną šimtmetį.
Sakoma, kad jei nori padaryti kažką prasmingo, neturėtum laukti įkvėpimo. Pats darbas toleruojamas kaip įkvėpimas, skatinantis žmogų nepasiduoti, visas pajėgas panaudoti savo ir kitų aplinkos papildymui ir gražinimui. Kiekvieno gyvo sutvėrimo egzistencija paremta prisitaikymu prie gyvenamosios aplinkos. Juk ne vien žmogus gali būti darbštus. Ir paukšteliui, ir žvėreliui reikia triūso ir pastangų, kad užaugintų savo palikuonis, garantuotų jiems būstą ir pragyvenimą. Gimtosios nuodėmės šešėlis tebepersiekioja pasaulį, bet kova už būvį ir sunkus darbas nėra beprasmiški. Nenuilstamo darbo kryžių nešantis žmogus visuomet patirs palaimą ir Viešpaties globą. Tikintysis darbo naštą suvokia kaip vieną iš dvasinio “apsivalymo būdų”. Viena išeitis - tą naštą pakelti ir garbingai nešti. Šitaip daromės panašūs į Kristų, tampame Jo pasekėjais ir mokiniais. Tarsi dirbtume vieną išganymo darbą. Man pačiai darbas virtęs pareiga, jis veikia mane kaip narkotikas gerąja prasme.
Senovėje lietuvio bernelio neįsivaizduodavo be “žirgelio lankoj”, ar nemokančio žemelės arti. O mergelė - verpėjėlė, audėjėlė mokėjo imtis darbų darbelių. Tai patvirtina gausus folkoloristikos palikimas. Kaip antai, vienoje dainoje bernelis, norėdamas vesti mergelę, klausia:
Ar tu moki verpti,
Ar tu moki austi,
Ar moki, mergele,
Kalne rugius pjauti?
Mergelė dvejoja, pati norėdama sužinoti, ar darbštus jos išrinktasis. Bernelis atsako:
Nei aš pijokėlis,
Nei aš laidokėlis, -
Tėvelio sūnelis,
Žemės artojėlis...
Nedrįsiu teigti, kad darbštumas - paveldima savybė. Juk vieni tingūs, kiti be darbo neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Nuo pat vaikystės mokausi darbštumo. Šios skaudžios pamokos iškyla prieš mane tada, kai norisi sustoti ir užsimerkti, kada siela aptingsta. Galbūt egoistiska būtų tvirtinu, jog tuo momentu, kada bandau apsispręsti, pasirenku teisingą išeitį.
Žmogus mano, jog visi jo sprendimai teisūs, ir tik vėliau pradeda suprasti, kiek klaidų jo praeity. O aš irgi žmogus - kartais pasiseka neklysti, bet tai dar nereiškia, kad rytoj klaidų nebus. Mano šiandiena - kaip akimirksnis, trumpas, išnykstantis. Savaime mintys krypsta maldos ir darbo link. Plačiausi keliai ir neužmatomos viršūnės atrodo tokios paprastos ir lengvai pasiekiamos. Gerieji mūsų mokytojai, tėveliai, seneliai, kunigai moko savo mažąsias atžalėles, jog kiekvienas darbelis yra svarbus ir jį reikia užbaigti. Štai viena citata iš eiliuotos pasakos, kurią perskaičiau sename prieškariniame žurnale:
Jis meldžiasi per dieną,
Nes ką tik dirba, dirba jis
tik dėl Jėzulio vieno.
Toks darbas — geriausia malda, tai atminki visada.
Padėk, Jėzuli malonus, ir man darbai nesunkūs bus.
Maža širdelė ir jaunas nelankstus protas šias eilutes perpranta lengvai. Mažasis Jėzulis vaikams tampa geru pavyzdžiu, kaip gyventi, mylėti ir dirbti gražius darbus. Mano vaikystės metais tokie eilėraščiai, kaip ir bet koks tikėjimo žodis, buvo draudžiami. Darbas buvo kaip prievolė. Juk, anot buvusios sovietinės Lietuvos vadovo A. Sniečkaus, “kiekvienas mokytojas, ką jis bedėstytų, turi laikyti savo garbės reikalu komunistinį vaikų auklėjimą”. Okupavus Lietuvą antrą kartą, pirmiausias dėmesys ir buvo atkreiptas į jaunimą. Iki minimumo sumažinta tikybos, tėvynės pažinimo pamokų skaičius. Įvesta nauja darbo metodika. Atsirado nauji mokymo dalykai, kurių nepriklausomos Lietuvos mokyklose nebuvo, (darbai dirbtuvėse, elektros ir žemės ūkio mašinų pagrindai). Jaunimas auklėjamas kaip būsima pigioji darbo jėga - paklusnių žmonių masė. Šitaip, anot išeivio Vyt. Vaitiekūno, Lietuvoje buvo vykdomas kultūrinis genocidas. Perdėtas darbo išaukštinimas padėjo “apkarpyti laisvės pasireiškimui sparnus”. Tas pats Vytautas Vaitiekūnas knygoje “Vidurnakčio sargyboje” mini jog Chruščiovo valdymo metais iš Lietuvos į Rusijos šiaurę kasmet buvo išvežama po 10.000
Erškėčiais apvainikuotas Kristus. Albrecht Dürer
gabiausių, darbščiausių lietuvių specialistų, kurie Lietuvai ir taip reikalingi. Taip atverčiama antroji medalio pusė: “neperauklėjamoji” lietuvių tautos dalis naikinama - “vykdomas biologinis genocidas” (V. Vaitiekūnas).
O mano kartai teko “laimė persiauklėti kultūriškai”. Ir kaip besistengė sovietinė mokykla dengti mūsų nelengvą vaikystę gražiais žodžiais, vis vien melas išplaukė į paviršių. Mūsų laikmetis nebuvo dėkingas nei mūsų svajonėms, nei geriems darbams. Atlikti gerą darbą niekuomet nebuvo lengva - jis reikalauja didelio triūso. Kilo ir griuvo karalystės, keitėsi valdovai ir išminčiai, bet nė vienas iš jų nepaliko tikslaus prasmingo darbo recepto. Juk jie viską sprendė pagal savo gyventą laikmetį, papročius, aplinką. Kaip ten bebūtų, tų praeities genijų pavyzdys išliko - jie buvo darbštūs, pasiaukoję žmonės. Ne kiekvieno iš jų gyvenimas buvo visko pilnas, gal net reikėjo už jį ilgai ir sunkiai kovoti. Juk nepriklausomai nuo mūsų luomo, rasės, įsitikinimų, Dievo akyse esame visi lygūs. Niekas “nepraslys be ženklo”. Nė vienas - geras ar blogas darbas nebus nepastebėtas. Šventajame Rašte parašyta: “Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu; bet darbu ir tiesa” (1 Jn 3,18). Norėčiau karštai pasimelsti už visus pasaulio dirbančiuosius. Visi jų darbai tebūna paskirti Kūrėjui, kurio dėka esame, galime kurti ir valdyti Žemę. Sūriu prakaitu užsidirbtas duonos kąsnis bus kur kas gardesnis.
Darbas, kuris pašvenčia žmogų kurti pasaulyje gėrį, tegu sušildo niūrią kasdienybę. Ar gali būti dar kas nors svarbiau?
Tarp karnavalo išblukusių kaukių
paklydau, tavęs nerandu.
Kur tu esi, aš stebuklo
dar laukiu, nedelski.
Šiąnakt pašokt mūsų šventinį
valsą tave aš kviečiu
Ir kaip kadaise kartu — pasimelsti...
PAMALDUMAS
Pasauliui užburtam paklust siela skubėjo,
Išvarginta mirties niūrių spalvų.
Malda jos įstabiam Kūrėjui
Lyg šydas skleidėsi virš spindinčių kalvų.
(Tremtinė poetė Eglė Nemunaitė Tą vakarą)
Žmogus mylimas už jo gerus darbus: kiek jo veržli siela sugeba įgyvendinti netikėčiausių planų, ar moka jis savo širdį tarsi duoną dalinti kitiems. Taip gimsta kilniausi jausmai, vedantys prie Dievo. “Ką jau lietuvis į galvą įsikalė, nė muštru neišmuši”, byloja senoliai. Pagaliau tai patvirtina ir pati istorija. Lietuvių tauta, kone paskutinioji priėmė krikščionybę, skausmingai pamiršdama pagoniškąją tikybą. Tačiau pamažu keitėsi įvykiai, nuomonės, idėjos. Pats likimas mažytį Lietuvos kraštą pavertė Marijos žeme. Žeme, kuri kaltų ir nekaltų kraujo prisisotinusi sugebėjo užauginti ne vieną šventąjį.
Geri darbai, pamaldumas, auka, dvasinė išmintis visuomet propaguojamos kaip amžinos vertybės, kurių negali ištrinti jokia užmarštis. Jos gražina visą Žmogaus gyvenimą. Žmogus išėjo, pasitraukė, tačiau prasmingo jo gyvenimo spalvos ilgai nenublanksta, po mirties jos virsta savotišku sakraliniu kūnu, maldos ir meilės objektu.
Svarbu, kaip tikintysis parodo savo tikėjimo stiprumą. Būdamas kapinėse, prie mažyčio, kuklaus žemės kauburėlio jis jausis žymiai jaukiau, negu prie gremėzdiškų ir, deja, apleistų antkapių. “Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie...” Šventi maldos žodžiai iš mano verkiančios širdies išplaukia, įsilieja ir užvaldo mano protą. Nepamenu, kiek kartų braukiau ašarą prie gėlėmis nuklotų vienišų kauburėlių. Viltis, jog mirtis ne visagalė, paguodžia, nuramina mano apledėjusią sielą. Taip tyliai ir nejuntamai pabeldžia į jos duris. Kaip bekalbėčiau šią maldelę, ar bažnyčioje, ar rožinio metu, jaučiu, jog trumpas Anapilin išėjusių gyvenimas įkvepia mane. Yra prasmė augti ir žydėti, gyventi ir mirti, kentėti ir melstis. Ir visai nesvarbu, kokia ji.
Aš nebijau mirties. Kol galiu suvilgyti lūpas ir į Dievą prabilti.
Baltos upės išseks,
verks ražienos pamėlę,
Jos daugiau neskaičiuos šio pasaulio dienų,
Neliūdėkit manęs, aš nemirštanti siela,
Aš gyvent, o ne mirt ateinu.
Pasaulyje gausu įvairių tikėjimų pakraipų, bet visas jas vienija tas pats pamaldumo bruožas. Žmonės, įsitikinę savo tikėjimo teisumu, karštai meldžiasi, pasninkauja, adoruoja. Toks įvairiapusis ir daugialypis yra tikėjimas.
“Jeigu tu sudedi rankas ir nuolankiai žiūri į šventojo paveikslą, tai dar neįrodo tavo nuolankumo maldai”, - tokią išvadą padariau dar ankstyvos vaikystės metais. Ilgą laiką nesupratau tų maldų ir giesmių, nesuvokiau, ką reiškia dvasinis Dievo artumas, tačiau jaučiausi saugi - malda, jos šventumas, tiesiog tvyrojęs iki pat aukštųjų Bažnyčios kupolų, šildė mane. Bet užtekdavo tik žengti žingsnį už bažnytinio slenksčio, mane vėl užvaldydavo nesuprantamo žiauraus pasaulio baimė. Iš lūpų į lūpas malda ėjo per žmones ir gydė jų nuvargusias sielas. O ką jau bekalbėti apie maldos stebuklimgąją galią. Kada žmogaus fizinis ar dvasinis nusilpimas pasiekia kritinį tašką, griebiamasi maldos.
Ir atėjai tuomet į mano
dvasią skurdžią
Tu, Kristau, širdimi malonės
ir palaimos kupina,
Atleidžiančia teisiajam ir beširdžiui
Žodžiu, tikėjimo ir nuoširdžia malda.
Ir tuomet kažkaip savaime užgimsta tas nepalyginamai tyras pokalbis su Dievu. Tarsi pati širdis kalbėtų. Pamaldumo ištakų reiktų ieškoti kiekvienos tautos dvasinėje sąmonėje. Nuo pat pagonybės sakralinis daiktų garbinimas buvo laikomas vienu svarbiausių tikėjimo ir pamaldumo išsaugojimo bruožų. Bet katalikybės mokslas skatina gerbti ne patį daiktą, o jo esmę, turinį, reikšmę. Šventosios katalikų relikvijos - paveikslai, medalikėliai prisideda prie vieningos pamaldumo atmosferos. Pati iki šiol niešioju medalikėlį - paprastai, žiogeliu prisegtą prie krūtinės.
Aš tikiu, kaip ilgai mano jauna siela, galvotrūkčiais puldama, norėdama išsaugoti tai, kas dvasinga, artima lietuvio širdžiai.
Šaukiu tave, ateik, primink,
Ką reiškia marška kruvina klėty,
Ką reiškia arklą į rankas paimt,
Bučiuoti žemę, kai mirtis arti...
Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją tikintysis didžiąją dalį savo laiko skiria geriems darbams, aukai ir maldai. Malda turėtų sutvirtinti kiekvieną idėją, naujai žengtą žingsnį, kiekvieno darbo pradžią ir pabaigą. Malda negelbsti nuo mirties - ji padeda ramiai numirti, ji graži savo paprastumu. Nuo pat seniausių laikų tikinčiųjų minios plaukte plaukia prie didžiųjų mūsų tautos šventovių - Aušros Vartų, Kryžių kalno, Šiluvos. Patekęs ten, jautiesi labiau suprastas ir girdimas, tarsi vienu laipteliu aukščiau Dievo pakiltum. Ir tiesiausias tiltas nuo laukimo iki supratimo, nuo tikėjimo iki išsipildymo lieka malda. Ką gi kita veikė mūsų tautiečiai Sausio 13-ąją, Baltijos kelyje, kituose didžiuosiuose mūsų tautos išbandymuose? Meldėsi. Didžioji vieningo pamaldumo jėga išgelbėjo mūsų tautą.
□ Dainavos ansamblis vadovaujamas dirigento Dariaus Polikaičio, sausio 18 d. Marquette Parko Švč. M. Marijos Gimimo parapijos bažnyčioje surengė religinį koncertą “Pasiaukojau Dievui, artimui ir tėvynei”, skirtą prisiminti tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę, ypač sausio 13 aukas. Centrinis šio koncerto kūrinys buvo komp. John Rutter “Requiem”. Giedota ir keletas žymiausių lietuvių kompozitorių giesmių.