A. Saulaitis SJ
Sunku įsivaizduoti, kaip vyresnio amžiaus kunigas išvis gali rasti laiko miegoti. Per dešimtmečius metų tarnybos tiek žmonių krikštyta, sutuokta, lankyta ligonių, laidota. Jeigu viskas ribotųsi keliolikos minučių ar net valandos bažnytinėmis apeigomis, atsakomybė ir dėmesys atspindėtų tik tą trumpą ryšį. Kai bendravimas tęsiasi mėnesius ar net metus prieš ar po pačių pamaldų, ryšys ir atsakomybė sudėtingesni.
Štai vasarą stovyklų kapelionas keliauja iš vienos vietos į kitą, vežiodamas ne tik savo reikmenis, o žinias ir linkėjimus - merginos vyrukui, vyruko merginai. Ilgainiui šie ruošiasi tuoktis ir kreipiasi į tą patį kunigą, kuris nesibaimina, nes neprisiėmė jokio piršlio vaidmens (kaip liaudis sako, “Jei kunigas piršlys - velnias šliūbą duoda” - išskyrus T. Jono Bružiko atvejį, kai jis, jau būdamas klieriku ar kunigu, savo penkių vaikų našliui tėvui papiršo jauną žmoną).
Arba nedrąsiai į kunigą kreipiasi neperseniausiai iš Lietuvos į JAV persikėlusi šeima, siekdama krikšto. Vienaip ruošiasi vaikučiai, kitaip tėvai, o per mėnesių bendravimą susidraugaujama su žmonėms, kurie žengia į viešą ryšį su bažnyčia ir į labai sunkų kūrimąsi naujoje šalyje. Jei pati krikšto šventė neužmirštama, po bažnytinių apeigų reikia mažiausiam vaikui nunešti jo mėgstamo šokolado, vyresniam - knygučių skaityti, o su tėvais gerti kavutę ir vieni kitus paguosti, padrąsinti, pasidžiaugti, viltis ir tikėti.
Laidotuvės irgi nevienodos. Kartais paskubomis lietuvio kunigo nerasdami kreipiasi laidotuvių namai, o kartais tenka aplankyti mirštančio šeimą, drauge su vaikais ir vaikaičiais atšvęsti Ligonių patepimo sakramentą, išsikalbėti, ašarotom akim guostis, keliskart šermenyse lankytis ir į kapus lydėti. Šeimos drąsa, jautrumas ir tikėjimas sunkią valandą taip gražiai išreiškia šeimos ryšius, gyvenimišką tikėjimą, švelnią Dievo paguodą. Negi rytdieną visa tai užmirši?
Taip ir kunigas vakare vaikystėje išmoktu papročiu pasiėmęs meškiuką prie lovytės meldžiasi, dėkodamas už dar vieną dieną. Tiesa, reikia prisiminti visus sergančius, paskui visus laidotus, krikštytus, sutuoktus, vargstančius. Netrukus merkiasi akys ir besimeldžiančiam, ir ko gero jo angelui sargui.
Bet didžiausią rūpestį kelia krikšto vaikai, nes jiems gyvenimas dar prieš akis, su visais pavojais, galimybėmis, nuotykiais, sunkumais, sprendimais ir džiaugsmais. Matematikoje negabiam asmeniui sunku gimtadienius atsiminti, bet Krikšto vaikų viedeliai vis vien prieš akis stovi. O dar šiandien gimė kitas vaikelis, dėl kurio Krikšto buvo iš anksto tariamasi. Dar ilgiau užtruks vakarais užmigti, dar daugiau dovanėlių, lietuviškų knygelių reikės siųsti, vaikučių piešinėliais ir laiškeliais džiaugtis.
Po keliolikos metų kunigiško darbo geri draugai pakvietė būti jų sūnaus Krikšto tėvu. Sekmadienio parapinėse Mišiose krikštijome, tik pamaldų dalyviai buvo neramūs. Mat prie krikštyklos matė tik tėvus, vaikelį, krikšto motiną ir kunigą. Vėliau paaiškėjo, kad keli vyrai norėjo pasisiūlyti, manydami, kad krikšto tėvo nėra.
Niekad nebuvęs krikšto tėvu, žmogus nežinai, kokie bus jausmai. Per vaišes šeimos namuose ir kieme tėvai davė kūdikėlį palaikyti -atrodė toks mielas, nes “mano”. Atrodo, tik priglaustum ir suspaustum.
Kadangi tai tolimame mieste, su krikšto sūnumi retai matomės. Gaudamas iš Lietuvos vaikiškų knygelių, kas keletą mėnesių krūvelę jam pasiunti. Vienu tarpu neteko medžiagos gauti ir siųsti, o vaikelis tėvų klausia: “Kodėl krikšto tėvelis nebesiunčia knygų - gal miręs?” Kai paūgėjo, reikėjo rūpintis pasiųsti kažką apie dinosaurus ir drauge apie tuos sutvėrimus filmą žiūrėti. Dar vėliau, prie kompiuterio dešimties metų berniukas savo pagyvenusį Krikšto tėvą kantriai moko kompiuteriu krepšinį ar ledo rutulį žaisti.
Atrodytų, nuotykių pakaktų. Bet kelionėje į dar tolimesnę šalį kreipėsi jaunystės draugė, įsūnijusi berniuką ir dabar pasiėmusi našlaitę, kuriai reikia krikšto tėvo. Negi atsisakysi, į rankas žibančiomis akimis tamsiaplaukę paėmęs. Po krikšto ilgai jos rankytę laikai, nes nežinai, už kiek metų toliman žemynan nuskrisi.
Laiks nuo laiko motina parašo, o iš toli abiem vaikučiam keliauja lietuviškos knygelės. Po kokių penkerių metų ankstų rytą suskamba telefonas ir labai plonytis balselis taip gražiai ir nedrąsiai lietuviškai prabyla. Niekaip negalima atspėti, kas čia skambina, kol mama nepaaiškina. Ne taip jautru, kaip šeimos nariams pirmuosius kūdikio žodžius išgirsti, bet labai panašu. Po kelių sakinių, vėl prie ragelio penkiametė mergytė. Labai norėjusi su tolimu Krikšto tėvu kalbėti, dabar nedrįsta ir nežino, ką sakyti, kol pagaliau abu pašnekovai bendrą kalbą suranda. Kad geriau įsivaizduotų, prašė nuotraukos.
Du krikšto vaikai - jau didelė atsakomybė.
Vienos viešnagės Lietuvon metu gera pažįstama atveda iš vaikų namų prisiimtą dešimtmetį globotinį sakydama: “Jis nori Tavęs kažko paklausti”. Didelėmis akimis tiesiai į akis žiūrėdamas, berniukas klausia, “Ar sutiktute būti mano Krikšto tėvelis?”
Ir taip jėzuitų bažnyčioje Lietuvoje krikštijame globėjos paruoštą berniuką, kurį tenka stengtis kas kartą Lietuvoje aplankyti. Jeigu kai kurie vadinamus vaikų namus Lietuvoje vadina “atvira žaizda”, kai auklėtiniai į gyvenimą išsiunčiami nepasiruošę ir neparuošti, tai kiekvienas žmogiškas ryšys bent kiek praskleidžia tų namų dar užsilikusią sovietinę tvarką. O šis krikštasūnis dar labai mielas! Iš pradžių žemaitiškai tik vieno žodžio sakiniais kalbėdamas, neseniai turėjo progos su Krikšto tėvu pasikalbėti, o šis - jaunuoliu pasidžiaugti, kai globėjos bei jos šeimos talka eina į gyvenimą drąsiai ir tvirtai.
Galima sakyti, kad su ketvirtu vaiku buvome iš anksto per pažintis suartėję ir “susigiminiavę”. Dar mažas, bet vis toks sveikas, drūtas ir linksmas, nebijantis į retai matomo krikšto tėvo glėbį įsisprausti. Kadangi Lietuvoje, netenka lietuviškų knygelių siųsti - labiau jo tėvai naujų knygelių įteikia. Tai nors iš tolimos šalies reikia pasiųsti visokių žaislelių, spalvotų pieštukų, didelių vabalų ir kitokių įdomybių. Geri tėvai vis praneša, kad sūnelis auga ir stiprėja.
Dar yra kita krikšto dukrytė, rečiau matoma ir lygiai taip nedrąsi. Ji itin brangi. Ant rašomojo stalo guli jos krikšto nuotrauka, kurioje motina šluosto ašaras (per pačias apeigas tai nepastebėta). Atrodo, gražiai auga - ir dantys visai tvarkingi, nes per krikštynų vaišes abu krikšto tėvai arti vienas kito sėdėjo.
Ir taip, baigiantis darbo dienai, tenka pagalvoti apie penkis Krikšto vaikus - ir apie šeštąjį, šiandien gimusį. Šeši vaikai nuo vienos dienos iki keliolikos metų amžiaus, keturiose šalyse, trijuose žemynuose.
Žinoma, dar yra daug šeimų, kurių vaikų krikštynose teko dalyvauti. Kur apeigos vaizdajuostėn įrašytos, vaikai mėgsta savo krikštynas vis žiūrėti ir žiūrėti, ir tuo pačiu dažniau negu gyvą kunigą mato. Kai tėvai, kunigą sutikę, vaikui sako, “Čia tavo krikštytojas”, nusišypso, O kunigui kiek labiau subrendęs veidelis įsirašo atmintin vietoj pirmykštės kūdikiškos išvaizdos, ir tada lengviau šiuolaikiniais įspūdžiais malda vakaroti.