Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ARTIMO MEILĖ

Jurga Spamauskienė

    Kaip kiekviena didžioji nuodėmė, manau, yra savotiškas meilės nebuvimas, taip ir kiekviena didžioji dorybė turbūt yra savaip išreikšta meilė artimui. Kas yra artimo meilė? Dažnai galvodavau apie šią dorybę ir vis mintimis grįždavau prie Dievo įsakymo “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Niekaip negalėjau suprasti šių žodžių reikšmės. Vos tik juos prisimindavau, mane lyg kas prislėgdavo. Mano egoizmas tuoj prabildavo: “Jei tu atiduosi kažką kitam, pati to neteksi!” Ir tuoj pat gindavausi: “Kaip aš galiu duoti tai, ką pati taip sunkiai gavau, ar tai, ko visai neturiu?” Pagaliau nuvargdavau nuo tokios kovos pati du savim ir pasidarydavo dar sunkiau ir dar neaiškiau. Mylėti savo artimus vis tiek nesisekė. Jei tekdavo ką nors išklausyti ar paguosti, tai darydavau, bet širdis likdavo ledinė: “Manęs gi niekas neišklauso ir nepaguodžia...” Jei duodavau ką nors kitam, tai tik sukandus dantis, po to ilgai dar gailėdavausi, kad tas daiktas ar atiduoti pinigai man pačiai būtų pravertę.

    Tačiau kartą pabandžiau įsiklausyti į kiekvieną Įsakymo žodį: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Dievas gi nesakė: “Nemylėk savęs, mylėk kitus!” Priešingai: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Taigi pirmiausia, ar aš myliu save, kad taip pat galėčiau mylėti artimą? Kažin?.. Ar nesielgiu panašiai, kaip vieni mano pažįstami, tikrai turtingi žmonės, mintantys pigiausiu ir prasčiausiu maistu, gailintys geresnio kąsnio ir geresnio drabužio ne tik sau, bet ir savo vaikams, tačiau taupantys pinigus “juodai dienai”, turintys kelis apstatytus butus, kuriuose niekas negyvena - “gal kada nors prireiks?” Ar toks žmogus myli save? Greičiausiai tik pinigus. Aš nenoriu jų smerkti, bet manau, kad vargu ar jie pasiūlys gardesnį kąsnį išalkusiam, ar šiltesnį drabužį sušalusiam. Na, nebent tokį, kuris jau seniai skylėtas, o išmesti gaila...

    Lygiai taip pat savęs nemylintis žmogus, nuolat save graužiantis, menkinantis, ant savęs pykstantis, manantis, koks jis yra niekam tikęs, praradęs gyvenimo džiaugsmą, iš tikro yra tiek užsiėmęs savęs analizavimu ir žeminimu, kad vargu, ar pastebės kito žmogaus skausmą, neviltį, vargu sugebės liūdintį paguosti, pastebėti dar nepasirodžiusias jo akyse ašaras, pagaliau pasidžiaugti kartu su laimingu žmogumi.

    Ėmiau suprasti, kad savęs meilė ir egoizmas yra visiškai skirtingi dalykai. Supratau, kad nuo meilės sau iki artimo meilės yra visai arti. Pajutau, kad paguosti kitą yra kur kas maloniau, nei būti paguostai; padėti artimui yra maloniau, nei sulaukti pagalbos, padovanoti kažką kitam tikrai maloniau, nei pačiai gauti dovaną. Dabar žinau, jog norėdama, kad mane mylėtų, turiu mylėti pati. Toli man dar iki tokios meilės artimui! Tačiau žinau: jei noriu mylėti, turiu liautis gailėtis savęs, guostis, kad manęs niekas nemyli, ar kad neturiu ką mylėti. Turiu! Kiek neatiduotos meilės savo tėvams, senelei, sesei, broliui, draugams!.. Savo vyrui ir sūnui, kuris tik dabar pradeda pažinti pasaulį ir kurį, ko gero, taip pat reikės mokyti mylėti. Kuriam turėsiu įrodyti, kad gyvenimas yra per trumpas, kad būtų galima daryti blogus darbus. Kad jei padarysi kažką gero šalia esančiam - tai yra nuostabu! Nesvarbu, kas tai būtų - gal paguodos žodžio prireiks nuliūdusiam, gal duonos riekės išalkusiam, o gal tavo jaunos rankos padės tam, kurį negalia, liga ar senatvė prispaudė. O gal tik kažkam nušluostysi ašaras ir padovanosi savo padrąsinančią šypseną. Kažkam nebetikinčiam, kad dar egzistuoja nuoširdumas ir artimo meilė. Ir jei visa tai darysi su nuoširdumu, džiaugsmu ir atvira širdimi, pamiršęs save ir savo rupesčius, tuomet, manau, jau busi pradėjęs mylėti. Mylėti savo artimą, kaip save patį.