Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tenai, kur gyveno Išganytojas

Kun. K.J. Ambrasas

    Juozapas, sužinojęs, jog Jeruzalę su Betliejumi valdo mirusio Erodo sūnus Archelajus, nutarė grįžti ne į gimtinę, o į Nazaretą. Ten anuomet viešpatavo Antipas. Taip išsipildė pranašų žodžiai: “Jį vadins Nazariečiu” (Mt 2,23).

Susan Mažeika nuotr.

    Nazaretas išsidėstęs Ezreliono slėnio šiauriniame pakraštyje, iš visų pusių apsuptas žaliuojančiais medžiais apsikaišiusiomis kalvomis. Senasis miestelis, kaip spėja archeologai, turėjęs būti ant mažos kalvos, šiaurės vakaruose besišliejančios prie Džebel Sain ir besidriekiąs slėniu į pietryčius. Iki tolei nežymus, apleistas miestelis virsta Išganytojo gimtine, kur iki VI a. galo didžiumą gyventojų sudarė žydai. Čionai gyvenę krikščionys jau nuo II a. turėjo savo bažnyčią. VII a. Nazaretas pakliuvo arabams, krikščionių persekiotojams. Kryžiuočiams Šv. Žemę išvadavus, čia buvo įsteigta vyskupija. Kai miestas vėl pateko musulmonams, atėjo sunkios dienos krikščionims. Tiktai XVII a. čia pasisekė pastoviai įsikurti pranciškonams. Paskui atsirado ir daugiau krikščioniškų bendruomenių. 1948 jis atiteko Izraeliui.

    Juozapui apsigyvenus šiame miestelyje apie 750 m. nuo Romos įsikūrimo, kūdikėlis Jėzus turėjo būti maždaug dvejų metų amžiaus. Nuo tada prasidėjo daugiau nei trijų dešimtmečių uždaro ir nedaug ką mums žinomo gyvenimo laikotarpis. Ką ne ką apie šiuos metus užsiminė evangelistas Lukas: “Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo” (Lk 2,40). Taigi Jėzus augo ir brendo ne vien tik kūnu, protu, gabumais, bet ir vidiniu pasauliu, įgijo vis daugiau patirties. Tas pats autorius mums primena, kad Jėzus yra keliavęs su savo gimdytojais (taip Juozapą ir Mariją vadina Lukas): “Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nukeliavo į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę” (Lk 2,41-45). Įstatymai reikalaudavo, kad kiekvienas geras izraelitas per šventes aplankytų Jeruzalę. Teisiškai nei moterys nebūdavo įpareigotos keliauti, nei vaikai iki trylikos metų. Tačiau nemaža moterų lydėdavo vyrus. Pamaldesni tėvai į tokias keliones kartu pasiimdavo ir savo vaikus. Vieni rabinai reikalaudavo, kad tėvas pasiimtų sykiu sūnų, jau galintį sėdėti ant tėvo pečių, o kiti, - kad imtųsi kartu tokį sūnų, kuris gali pats užkopti šventyklos laiptais, įsikirtęs tėvo rankos. Todėl minioje būdavo nemaža berniukų, su tėvais keliaujančių švęsti Velykų Jeruzalėje. Tad Jėzus kartu su Juozapu ir Marija jau irgi galėjo nesyk būti tokiose šventėse. Iš toliau maldininkai, susibūrę į pulkelius, keliaudavo kartu ir nakvynvietėse dažniausiai sykiu ilsėdavosi, nes iš Nazareto į Jeruzalę reikėdavo tris keturis kartus apsistoti nakčiai (buvo apie 120-160 km). Jeruzalėn prieš šventę būdavo atvykstama dieną kitą anksčiau. Šįsyk, atėjus laikui grįžti, berniukas Jėzus likosi Jeruzalėje. Marija su Juozapu tikėjosi vakare nakvynvietėje jį susitikti. Mat pasitaikydavo, kad iš vienos grupelės kas nors prisijungdavo prie kitos ir šitaip šnekučiuodamiesi žygiuodavo. Tiktai pirmosios dienos sustojimo vietoje jiedu, vaiko neberadę, susirūpino ir pradėjo ieškoti. Kitądien Marija su Juozapu pasileido atgal į Jeruzalę, pakeliui klausinėdami pakeleivių ir miestelėnų, gal kas matęs vaiką. “Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį” (Lk 2,47). Toks vaiko elgesys labai nustebino abudu susirūpinusius ir gerokai išvargusius tėvus, todėl ne-bereikal Marija tarė: “Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs” (Lk 2,48). Paauglio berniuko atsakymas motinai labiau panašus į dangiško Svečio negu į žemės sūnaus atsakymą: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2,49). Jei Jis minutėlei atsiskyrė nuo saviškių, tai vien tik dėl to TĖVO, Kuris JĮ pasiuntė žemėn. Trumputis Jėzaus atsakymas motinai - tarsi visos plačiašakės busimosios pasaulio išganymo veiklos santrauka. Taikliai ir taip pat trumpai apibūdina Lukas gimdytojų reakciją, kurią sukėlė Jėzaus atsakymas: “Bet jie nesuprato jo žodžių [...] Motina laikė visus šiuos įvykius savo širdyje” (Lk 2,50-51).

    - Viešpatie, leidęs nežymiame miestelyje kelis dešimtmečius gyventi šv. Šeimai, parodyk ir man slapto, uždaro ir sutelkto gyvenimo didžią prasmę. Padėk jį pamilti visa širdimi, kad nesivaikyčiau pasaulietiškų vėjų ir visur, gyvendamas kuklų ir tylų gyvenimą, stengčiausi pildyti ne savo, o Tavo, Tėve, valią.

    Taip ilgai gyvenęs ir kartu su Juozapu ir Marija dirbęs visus paprasčiausius namų ir staliaus darbus, pamokyk mane, gerasis Jėzau, suprasti, kad nėra blogų darbų, o tiktai prasti darbininkai. Kiekvienas darbas palaimintas Tavo dieviška Ranka. Tad bet kokias pareigas eidamas žmogus, jei tik laikysis Tavo nurodytų Įsakymų, pelnys Amžinybę.

    Kantrioji ir darbščioji Mergele Marija, taip rūpestingai su Juozapu ieškojusi savo Sūnaus, išmokyk visas motinas, kad jos visad kuo nuoliausiai ieškotų paklydusių gyvenimo kryžkelėse savo vaikų ir kad visa jaunoji karta pildytų Dievo ir tėvų uždėtas pareigas.