Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

BAŽNYČIA - MISTINIO KRISTAUS KŪNO IŠRAIŠKA

Kun. Antanas Liuima SJ

    Fariziejų didžiūnui Nikodemui besikalbant su Jėzumi ir fariziejui besistebint, Jėzus pasakė: “Tu esu Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?” (Jo 3,9-12).

    Sunku yra kalbėti apie dangiškuosius, dvasinius, antgamtinius dalykus, nes neturime atitinkamų sąvokų. Tad telieka mėginti juos išreikšti palyginimais, metaforomis. Tiesa, Bažnyčia, kaip matomas organizmas esąs šiame pasaulyje, gerai pažįstama, betgi ji yra ir antgamtinė, ir nematoma savo dvasiniu turiniu -Mistinis Kristaus Kūnas. Belieka mėginti išsiaiškinti palyginimais, kaip ir Kristus yra skelbęs savo mokslą palyginimais.

Susan Mažeika nuotr.

    Skaitydami Evangeliją, matome, kad Kristus, vykdydamas savo misiją, sakė pamokslus, aiškino apie Tėvą, darė stebuklus, bet neorganizavo, nesirūpino įkurti Bažnyčią žmogišku pavyzdžiu, kaip žmonės organizuoja sambūrius, draugijas. Bažnyčia, jei taip galima pasakyti, išaugo “savaime” iš jo skelbiamos antgamtinės sėklos: mokslo ir malonės. Kitais žodžiais tariant, Kristus neorganizavo kokios nors draugijos, pastatydamas atstovus, viršininkus, nurodydamas nariams mokesčius, duodamas reguliaminus ir t.t. Priešingai, jis tik mokė, skelbė šventumą, liudijo apie tiesą, perėjo gera darydamas, spinduliuodamas malonę ir palaimą. Ir dėl to keitėsi žmonių pažiūros įsitikinimai, nusiteikimai, keitėsi sielos. Dėl tos įtakos ir to vidujinio pasikeitimo jie darėsi nauji žmonės, atgimę iš Šventosios Dvasios (Jn 3,3-5), ir tuo pačiu duodami teigiamą atsakymą į Kristaus pakvietimą, jie įsijungė į Kristų, o dėl to įsijungimo tapo sujungti ir tarpusavyje vienas su kitu, nes gyveno vienu ir tuo pačiu gyvenimu iš to paties šaltinio. Tai yra ne kas kita, kaip Mistinis Kristaus Kūnas. Esmė šio Mistinio Kristaus Kūno yra tikinčiojo įjungimas į Kristų ir tikinčiųjų susijungimas tarpusavyje, tai yra dieviškojo gyvenimo perteikimas tikintiesiems, jų dalyvavimas dieviškajame gyvenime, kurio dvi Kristaus nurodomos žymės: meilė ir vienybė.

    Vyriausiojo Kunigo maldoje Kristus prašo Tėvą, kad jie visi būtų viena tarpusavyje (Jn 17,22-23) ir su Kristumi bei jo Tėvu ta vienybe, kuria jis pats, Kristus, Dievo viengimis Sūnus, yra vienybėje su savo dangiškuoju Tėvu (Jn 17,21), kad meilė, kuria Dievas mylėjo savo Sūnų, būtų juose (Jn 17,26). “Aš duodu jums naują įsakymą mylėti vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs vienas kitą mylėtumėte!” (Jn 13,34) ir dar priduria “kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus mylėjau” (Jn 15,9).

    Ši dvasinė, mistinė vienybė su Kristumi prigimtiniu nuoseklumu reiškėsi ir išorėje, nes žmogus nėra tiktai dvasia, bet ir kūnas. Kristui skelbiant mokslą, darant stebuklus, apie jį grupavosi jo sekėjai, mokiniai, prijaučiantieji, atsivėrusieji jo malonės veikimui, jį įtikėjusieji.

    Viso šio būrelio, šios besiformuojančios bendruomenės - įtikėjusių jo pasiuntinybę, priėmusių jo mokslą, atgimusių iš Šventosios Dvasios, Kristus nepaliko palaidų, tarsi akmenų krūvos, ar avių būrio, nepaliko jų atsitiktinumui, klajojimui, individualizmui. Kadangi viduje jie jau buvo pasikeitę - atgimę dvasia, tai yra įjungti į Kristaus Mistinį Kūną, o dėl to sujungti dvasia vieni su kitais, davė jiems ir išorinį šio pašventinimo bei šios vienybės ženklą, drauge su to pašventinimo ir vienybės vykdymo priemonėmis. Išganytojas patvirtino šitą matomą bendruomenę, duodamas jai vadą, savo vietininką, kuris jo vardu tęstų dvasinio brandinimo ir pašventimo darbą, o kitiems nariams suteikdamas skirtingas funkcijas, sutvarkytas, koordinuotas ir palenktas viso organizmo gerovei. Tai ir yra Bažnyčia. Kiek ji yra matomas organizmas, yra tvarkomas juridiniais ir moraliniais dėsniais. Tačiau kiek ji yra nematoma, tai yra Mistinis Kristaus Kūnas, ji tvarkoma jau antgamtiniais dėsniais. Juridiniai ir moraliniai ryšiai yra aiškūs, tad lieka dar panagrinėti, kas yra tie antgamtiniai, mistiniai ryšiai.

    Kristaus minties branduolį apie Mistinį jo Kūną randame išreikštą jo žodžiuose apie Dievo karalystę: “Regnum Dei intra vos est - Dievo karalystė yra jumyse” (Lk 17,20). Kitų palyginimų šviesoje šį posakį galima išversti: Dievo karalystė esate jūs. Dievo karalystė yra nematoma, neapčiuopiama. Palyginimai apie lauką ir sėjėją - mes esame Dievo dirva, jo statyba (Mt 13,3-32, 1 Kor 3,6-9). Naują šviesą duoda palyginimas apie Gerąjį Ganytoją (Jn 10,1-21). Dievo rūpestis žmonija jau didesnis. Jis pažįsta savo avis, jas šaukia vardu, jas gina, paklydusių ieško, net savo gyvybę duoda už jas. Palyginimas su šeima išryškina artimumą, intymumą: “Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Jėzuje Kristuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!” (Gal 3,26-27). Mes esame Kristaus broliai, Dievo vaikai, lygiateisiai su Dievo Sūnumi įpėdiniai. Dievas įsūnijo mus ne tik juridiškai, bet iš vidaus pakeldamas savo malone, perkeitė mus, davė naujus nusiteikimus (Gal 4,4-5), naują dvasią, kurios įkvėpti iš vidaus nuosavu įsitikinimu galime sakyti Tėve: “Kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’. Taigi jau nebe vergas bet įsūnis” (Gal 4,6-7). “Pati Dvasia duoda liudijimą mūsų dvasiai, kad mes esame Dievo vaikai” (Rom 8,15-16).

    Toliau palyginimas apie gyvąją bažnyčią. Kristus yra dvasinis pamatas, o ant to pamato statoma gyvoji, dvasinė bažnyčia (1 Pt 2, 4-5; Ef 2,19-22). “Argi nežinote, - klausia šv. Petras, -kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” (1 Kor 3,16). Kitoje vietoje dar priduria: “Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė” (2 Kor 6,16).

    Gyvosios bažnyčios palyginimą šv. Paulius pratęsia palyginimu apie gyvąjį organizmą: “Kaip viename kūne turime daug sąnarių, visi gi sąnariai turi ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai” (Rom 12,4-5). Kitoje vietoje tą pačią mintį dar labiau išryškina: “Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug sąnarių, visi gi kūno sąnariai, nors jų yra daug, tačiau yra vienas kūnas, taip ir Kristus. Nes mes visi esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtumėm vienas kūnas, ar tai žydai, ar pagonys, ar vergai, ar laisvieji; taip pat visi esame pagirdyti viena Dvasia. Jei koja sakytų: Kadangi aš nesu ranka, aš nesu iš kūno; argi dėl to ji nebūtų iš kūno, argi dėl to ji nebūtų iš kūno? Jei visas kūnas būtų akis, kur būtų girdėjimas? Jei jis visas būtų girdėjimas, kur uostymas? Bet dabar Dievas paskyrė kiekvienam sąnariui vietą kūne, kaip jis norėjo. Jei jie visi būtų vienas sąnarys, kurgi būtų kūnas? Taigi dabar, tiesa, yra daug sąnarių, bet vienas kūnas. Akis negali sakyti rankai: Aš tavo patarnavimo neprivalau; taip ir galva kojoms: Man jūsų nereikia!.. Dievas taip sutvarkė kūną,... kad nebūtų susiskaldymo ir kad sąnariai lygiai rūpintųsi vieni kitais. Jei ką kenčia vienas sąnarys, kenčia visi drauge sąnariai; arba jei vienas sąnarys esti garbinamas, džiaugiasi visi drauge sąnariai. Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai” (1 Kor 12,12-27; Gal 3,28; Kol 3,15).

    Pats Kristus ryšį tarp savęs ir tikinčiųjų išryškina palyginimu apie vynmedį ir jo šakeles: “Aš esu tikrasis vynmedis, sako Kristus, o mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji dar daugiau duotų vaisių... Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15,1-5). Aišku, šis ryšys tarp Kristaus ir tikinčiųjų yra dieviškas, duodąs antgamtinį gyvastingumą tikintiesiems.

    Ir Bažnyčios Tėvai dažnai kalba apie Mistinį Kristaus Kūną. Tik pavyzdžio dėliai vienas tekstas iš šv. Augustino: “Daug yra žmonių, ir vienas yra žmogus: nes daug yra krikščionių, o vienas tėra Kristus. Visi krikščionys su savo Galva, kuri įžengė į dangų, vienas tėra Kristus: ne jis vienas o mūsų daugelis, bet ir mūsų daugelis jame viename esame viena. Taigi vienas tėra Žmogus Kristus (Mistinis Kristaus Kūnas): Galva (Jėzus) ir kūnas (Bažnyčia)” -“Multi homines sunt, et unus homo ėst; multi enim Christiani, et unus Christus: non ille unus et nos multi, sėd multi in illo uno unum. Unus ergo Christus caput et corpus” (Enarratio in Psalmum 127,3).

    Kad Mistinis Kristaus Kūnas nėra natūralus organizmas, aiškėja iš to, kad fiziniame kūne anas vienybės principas arba ryšys jungiąs dalis į viena, taip tvarko ir sujungia anas organizmo dalis į vienumą, kad kiekviena iš jų visumos, viso organizmo gerovei, bet neturinti savarankiškumo, buvimo sau - akis yra ne sau, bet visam kūnui, ausis yra ne sau, bet visam kūnui; ausis ir akis už organizmo neturi prasmės. Kristaus gi Mistiniame Kūne nors šis ryšys yra labai stiprus ir intymus, tačiau jis šito kūno narius sujungia taip, kad kiekvienam jų palieka visiškai pilnas jų individualumas, nepriklausomumas, asmenybė. Sujungti į Mistinį Kristaus Kūną, mes nesidarome, taip sakant, Kristaus Kūno fizinė dalis, bet pasidarome antrasis Kristus. Individuali narių asmenybė ne tik nedingsta, nesumažėja, bet ji auga, stiprėja, įgauna atbaigimą, tobulumą. Dar daugiau, šitas naujasis organizmas - Mistinis Kristaus Kūnas yra ir sau - pleroma Christi, Kristaus pilnybė (Ef 1,23), kas visiškai atitinka ir fizinio organizmo vienumą, bet kas nuostabu, šis organizmas, visuma, yra nukreiptas ir atskirų narių gerovei, nes jie yra ir pasilieka asmenybės, kas visiškai neįmanoma fizinio kūno narių atžvilgiu.

    Jau Senajame Testamente skaitome: “Kas paliečia jus, paliečia mano akies lėlutę” (Zach 2,8), kitoje vietoje: “Vedė juos ir mokė, ir saugojo, kaip savo akies lėlutę” (Deuter 32,10). Mistinio Kristaus Kūno ryšys yra toks stiprus, kad Kristus tikintįjį identifikuoja su savimi. Kiekvienas tikintysis yra antrasis Kristus. “Sauliau, Sauliau kam mane persekioji?.. Aš esu Jėzus Nazarėnas, kurį tu persekioji”, prabilo Kristus prie Damasko į krikščionių persekiotoją Saulių (Apd 22,7-8; ef 9,4-5; 26,14). “Iš tikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam iš mano mažiausiųjų brolių, man padarėte... kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šių mažiausiųjų, nė man nepadarėte”, paskutinio teismo ištarmės pagrindimas (Mt 25,34-36).

    Taigi Mistiniame Kristaus Kūne ryšys tarp Kristaus ir tikinčiųjų yra daugiau negu juridinis, negu moralinis, tam tikra prasme stipresnis net už fizinį ryšį, nes yra visiškai savo rūšies, vienintelis, antgamtinis, dieviško galingumo ir vaisingumo. Šis ryšys paprastai vadinamas mistiniu, tai yra savo rūšies, skirtingas nuo visų kitų žemiškų ryšių. Jei jis yra didesnis už visus žemiškuosius ryšius, tai antgamtinėje tvarkoje jis, nors yra didelis ir kilnus, bet nėra didžiausias, nes didesnis ir kilnesnis ryšys yra Švenčiausios Trejybės asmenų tarpe, taip pat ir hipostatinis ryšys, jungiąs į vienybę dieviškąją Kristaus prigimtį su žmogiškąja į vieną dievišką asmenį.

    Bažnyčia yra, sakytum, matoma apraiška mūsų nematomo įjungimo į Kristų, ano vidujinio persikeitimo. Bažnyčia yra tarytum Mistinio Kristaus Kūno projekcija iš antgamtės į gamtą. Tai yra antgamtinė, dieviškojo gyvenimo, - kurio esame tapę dalininkai per malonę, ir kurį nematomai gyvename tikėjimu jau čia, žemėje, kur mes bebūtume, - pasireiškimas išorėje, sakytum, atsimušimas ant ekrano anos antgamtinės realybės šios žemės tikrovėje. Kaip pirmiau yra daiktas, ir tik po to yra jo šešėlis, panašiai yra Mistinio Kristaus Kūno ir Bažnyčios atžvilgiu. Pirma yra mūsų įjungimas į Kristų, mūsų išganymas, atpirkimas, žodžiu -Mistinis Kristaus Kūnas. Ir tik kaip matomoji išraiška yra Bažnyčia. Tačiau tai nėra dvi skirtingos realybės, bet viena ta pati realybė. Taigi Bažnyčios įkūrimas nėra pirminis, bet sąlygojamas Mistinio Kristaus Kūno.

    Tad išryškėja, kad Bažnyčia nėra tik monsinjorai, nei jų grupė ar visuma. Net ir popiežius, vyskupai ir kunigai drauge paimti nėra Bažnyčia, bet pirmon eilėn ir labiausiai Bažnyčia yra tikintieji, kaip tikintieji, kaip Dievo liaudis. Bažnyčios pagrindas yra tikintieji -Mistinis Kristaus Kūnas, o jų - tikinčiųjų dvasinei gerovei, jau kaip antrinis elementas, yra hierarchija. Ne atvirkščiai. Tiesa, hierarchija turi didelius Kristaus įgaliojimus, bet ne sau, o tikinčiųjų gerovei. Šv. Petras ir jo įpėdiniai, popiežiai, kaip Kristaus vietininkai žemėje, turi visus Kristaus įgaliojimus tvarkyti dvasinius tikinčiųjų reikalus, tęsti Kristaus pradėtą atpirkimą - ir sakramentų pagalbą - žmonijos pašventinimo darbą. Tame pašaukime dalyvauja ir vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, ir, tam tikrame laipsnyje, kunigai, kaip vyskupų padėjėjai. Visa bažnytinė hierarchija gavo Kristaus įgaliojimus ne savo naudai, bet tikinčiųjų dvasinei gerovei, ne sauvaliavimui, bet Kristaus darbo tęsimui žemėje. Jiems, ne kitiems, buvo Kristaus palikta trejopa galia: mokyti, valdyti ir pašvęsti, kad tęstų Kristaus - Mokytojo, Valdovo ir Vyriausiojo Kunigo funkcijas, savaime aišku, ne savo gerovei, bet Dievo tautos.