Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

JĖZUITŲ ORDINO KELIAI Į LIETUVĄ

Dr. Jūratė Trilupaitienė

    XVI a. pirmajame ketvirtyje Vokietijoje kilus protestantizmo (reformacinio judėjimo) banga stipriai sudrebino Vakarų Europą. Greitai augantis naujojo tikėjimo populiarumas, sėkmingi jo bandymai reformuoti krikščionybę gąsdino Katalikų bažnyčią, kurios autoritetas, įtaka dvasiniam žmonių gyvenimui proporcingai mažėjo, kylant naujai M. Liuterio skelbiamai krikščionybės srovei.

    Protestantizmo plitimas vertė katalikus ieškoti radikalių priemonių jam sustabdyti. Šios misijos ėmėsi 1540 m. įsteigtas jėzuitų ordinas, vadovaujamas Ignacijaus Lojolos. Nuo pat įsikūrimo šis ordinas stengėsi įsitvirtinti švietimo sistemoje, kas jam daugelyje šalių pavyko padaryti.

Susan Mažeika nuotr.

    Lietuvoje naujasis reformacijos bangos atneštas tikėjimas pradėjo sparčiai plisti nuo XVI a. vidurio. Jo populiarumui augti čia buvo gana palankios sąlygos, ir per trumpą laiką krašte išplito įvairios jo srovės. Be to , LDK žemėse gyvavo ir stačiatikybė, tad čia jėzuitams dirva darbui buvo ganėtinai plati.

    Tuo metu, pradėjus plisti Lietuvoje renesanso ir humanizmo idėjoms, labiau susidomėjus antikine kultūra, vis daugiau LDK didikų vaikų vykdavo studijuoti į užsienio, dažniausiai į Italijos ir Vokietijos universitetus. Tačiau mokslo vis labiau reikėjo ne tik didikams, bet ir kitų luomų piliečiams. Pasaulietinėse tarnybose vis dažniau buvo stengiamasi atsisakyti dvasininkų paslaugų, o tam, kad būtų galima juos pakeisti, reikėjo vis daugiau mokytų žmonių. Keitėsi krašte ir teisiniai santykiai. Paprotinė teisė užleido vietą rašytinei, feodalinei teisei. Išsilavinimo stygių, ypač teisės srityje, juto ir miestiečiai, ir bajorai. Didieji Lietuvos miestai Vilnius, Kaunas, Trakai tvarkėsi pagal vokiečių miestų pavyzdį, vadovavosi Magdeburgo teise.

    Dažnai tarp miestelėnų, bajorų ir dvasininkijos kylantiems ginčams taip pat reikėdavo ir teisinio, ir teologinio išmanymo.

    Vilniuje, be jau veikusios Katedros mokyklos, didelėmis Abraomo Kulviečio pastangomis 1539 m. buvo įkurta reformatų aukštesnioji mokykla, tačiau ji veikė labai trumpai - tik iki 1542 m. Šios reformatų mokyklos netoleravo katalikiškoji Vilniaus dvasininkija. Matydama ją esant pavojingą konkurentę, dvasininkija ėmėsi priemonių, kad mokykla būtų uždaryta. Vilniaus vyskupas pasiekė, kad Žygimantas Senasis išleistų dekretą prieš šios mokyklos steigėją A. Kulvietį, ir pastarajam buvo įsakyta stoti prieš vyskupo teismą. A. Kulvietis ir jo bendražygiai Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapolionis skubiai pasitraukė į Prūsiją, kur, globojami hercogo Albrechto, drauge su Martynu Mažvydu sėkmingai darbavosi Karaliaučiaus universitete ir neįtikėtinai daug nuveikė ugdydami lietuviškąją raštiją.

    Kad Lietuvai reikia mokyklos, kuri atitiktų europinius standartus, akcentavo daugelis krašto šviesuolių, tarp jų - Mykolas Lietuvis, Mikalojus Radvila Juodasis. Tokios mokyklos reikalingumą pripažino ir katalikų dvasininkija. Vyskupas Valerijonas Protasevičius, sunerimęs, kad nebūtų įsteigta protestantiška mokykla, jai steigti nutarė pasikviesti jėzuitus iš Braunsbergo kolegijos. Vilniuje mokyklai buvo įrengti namai su mokymo klasėmis bei koplyčia. Iš vyskupystės turto kolegijai buvo paskirta nemaža pinigų suma bei didelės žemės valdos.

    Šių turtų valdytoju buvo paskirtas Austrijos jėzuitų provincijolas L. Madžas, kuris jėzuitams paskirtomis patalpomis liko labai patenkintas. Pasak jo, jas būtų galima lyginti su kunigaikščio rūmais.

    1570 m. kolegija pradėjo veikti. Vyskupas V. Protasevičius savo diecezijos parapijoms pranešė, kad kolegija turi savą mokymo programą, yra materialiai aprūpinta, ir ragino bajorus leisti į ją savo vaikus. Tuo metu didelė dalis didikų jau nebepalaikė reformacinio sąjūdžio, jis tapo grėsmingas feodalinei santvarkai. Tai atgrasė didikus nuo reformacijos, ir jie pradėjo atvirai remti kontrreformaciją. Ir pati jėzuitų ordino skleidžiama nuostata Lietuvos diduomenei buvo priimtina. Jėzuitai teigė, kad kontrreformacija ne tik kovoja prieš reformaciją, bet ir apvalo katalikų tikėjimą ir pagrindžia jį naujausiais mokslo ir meno laimėjimais.

    Pirmaisiais metais kolegijoje visi jėzuitai buvo svetimšaliai atvykę iš Čekijos, Italijos, Portugalijos, Škotijos. Tik jos rektorius Stanislovas Varševickis buvo laikomas vietiniu, nes buvo gimęs Varšuvoje.

    Vilniaus kolegijoje buvo siekiama rengti moksleivius teologijos studijoms. Ji buvo steigiama pagal Paryžiaus Sorbonos kolegijos pavyzdį. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Lietuvos bajorų vaikams labai reikėjo išmanyti teisę. Teisės dalykai buvo dėstomi Petro Roizijaus mokykloje, veikusioje prie Šv. Jono bažnyčios. Jėzuitai, siekdami nurungti Roizijaus mokyklą, pradėjo kai kuriuos teisės dalykus dėstyti su kitomis disciplinomis. Tai daryti jie buvo priversti todėl, kad sudomintų savąja mokykla bajorus, didikus ir miestelėnus ir kad šie leistų į ją savo vaikus. Po kelerių metų šioje kolegijoje jau mokėsi įtakingų šeimų vaikai: Jonas Karolis Chodkevičius, vėliau tapęs Vilniaus vaivada ir Didžiuoju Lietuvos etmonu, Mikalojus Pacas, Jonas Sapiega, Jurgis Tiškevičius bei daugelis kitų busimųjų iškilių valstybės veikėjų.

    Bet įsteigus kolegiją, kilo nesutarimai tarp jėzuitų ir Vilniaus kapitulos, nes naujoji mokykla nurungė prie katedros veikusią mokyklą ir pastarojoje labai sumažėjo mokinių. Po ilgų pasitarimų ir ginčų buvo sutarta, kad katedros mokykloje mokysis katalikų prastuomenės vaikai ir ji bus žemesnės pakopos, o į kolegiją bus priimami jau galintys skaityti ir rašyti vaikai.

    Prie jėzuitų kolegijos buvo įsteigtas bendrabutis, vadinamoji bursa. Mokinių čia būta labai įvairių - ir pasiturinčių, ir tokių, kurie giedodavo bažnyčiose pamaldų metu arba elgetaudavo vaikščiodami pakiemiais su dainomis ir muzika.

    Vilniuje pradėjus veikti naujajai kolegijai, jos įtaka greitai augo. 1579 m. balandžio 1 d. karalius Steponas Batoras pasirašė, o tų pat metų spalio 29 d. popiežius patvirtino privilegiją, kuria kolegija buvo reorganizuota į universitetą. Šios taip reikalingos didžiuliam regijonui aukštosios mokyklos pilnas pavadinimas buvo Alma academia et universitas Vilnensis societatis Iesu, kurį sudarė parengiamasis skyrius - kolegija ir universitetas.

    Žemesnės pakopos mokyklos-kolegijos buvo įsteigtos ir kitose vietose. Jas steigiant jėzuitus taip pat rėmė ir valstybė valdovai. Steponas Batoras, skatindamas jaunimo pamaldumą ir siekdamas, kad valstybė būtų tikrai katalikiška, jėzuitų provincijolui pažadėjo rūpintis švietimu ir kur tik įmanoma steigti kolegijas. Ypač daug kolegijų per visą jėzuitų oridno gyvavimo laikotarpį buvo įsteigta rytinėse LDK žemėse. Tuo buvo siekiama išplėsti katalikybės įtaką Rytuose. Jėzuitai savo kolegijas įsteigė Plocke, Rygoje, Tartu, Nesvyžiuje, Kražiuose, Gardine, Kaune, Pašiaušėje, Žodiškyje ir kt. Įsteigus naujas kolegijas, anksčiau veikusios parapijinės mokyklos nebeišlaikydavo jėzuitų konkurencijos ir dažniausiai būdavo uždaromos.

■■■■■■

    Jėzuitai savo švietėjišką ir kultūrinę veiklą Lietuvoje pradėjo tuo metu, kai pasaulyje vyko didžiųjų stilistinių epochų kaita. Renesanso muzika, kuri tarpo Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei didikų rūmuose, o taip pat Šiaurės Renesansas, XVI a. skatinęs protestantiškos muzikos suklestėjimą krašte, XVII a. prarado savo pozicijas. Kaip jau buvo minėta, didžiojo kunigaikščio dvaro kultūrinio gyvenimo centras iš Vilniaus buvo perkeltas į Krokuvą. Ten išvyko ir didelis būrys didžiojo kunigaikščio muzikų.

    Po gero dešimtmečio sunyko ir antrasis stambiausias Lietuvos muzikinio gyvenimo centras. Protestantiškosios muzikos baruose vykusi įvairialypė kūrybinė muzikinė veikla, kuri buvo sukoncentruota Mikalojaus Radvilos Juodojo Vilniaus dvare, įsigalėjus kontrreformacijai ir 1565 m. staiga mirus pačiam mecenatui, užgeso. Muzikiniame krašto gyvenime nuo XVI a. septintojo dešimtmečio iki jėzuitų įsikūrimo Lietuvoje susidarė tam tikras vakuumas. Muzikiniame krašto gyvenime atsirado didelė pertrauka, po kurios vairą į savo rankas paėmė jėzuitai. Drauge su jų muzikine veikla Lietuvoje sustiprėjo baroko meno daigai - švietime, mokykliniame teatre, kūryboje. Jėzuitai, prisitaikydami prie vietos sąlygų, keitė senas tradicijas, ieškojo kelių ir būdų, kaip muzikos meno pagalba pasiekti efektyvesnių rezultatų savo pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje. Savo ruožtu, silpnas miestiečių kultūrinis potencialas, gajos baltiškosios kultūros tradicijos ir kiti faktoriai Lietuvos jėzuitų muzikinei veiklai suteikė naujų, savitų bruožų, nors apskritai kosmopolitiška šio ordino kultūrinė veikla buvo gana unifikuota.

    Nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų, ypač jų meninėje veikloje, negalėjo būti itin ryškūs. Tačiau skirtingas jų negu Lenkijos jėzuitų požiūris į luominę moksleivių sudėtį, kiek kitokia Lietuvos didikų gyvenimo aplinka turėjo įtakos Lietuvos jėzuitų muzikinei veiklai. Tokių nesutarimų buvo ne vien tarp abiejų šalių, t.y. Lietuvos ir Lenkijos, jėzuitų. Jie pastebimi ir tarp kitų ordinų. Pagrindinė to priežastis buvo Lietuvos didikų politinio savarankiškumo siekimas, o nuo to nuošalyje neliko ir bažnytinės institucijos. Dar 1521 m. LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas bei Vilniaus vyskupas Jonas suorganizavo ginkluotos palydos įsibrovimą į Vilniaus bernardinų būstinę, nes jie buvo nepatenkinti provincijolo ir kai kurių lenkų vienuolių elgesiu. Lietuva siekė savarankiškumo ne tik politiniuose, bet ir konfesiniuose reikaluose. Nors Lenkijoje buvo priešinamasi LDK didikų norui atsiskirti nuo     Gnezno arkivyskupijos ir įkurti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją, kai ką Lietuvos didikams pavyko pasiekti. Nuo 1528 m. jie išsireikalavo įkurti Lietuvos bernardinų kustodiją, o nuo 1530 m. - provinciją.

    Ženklus įvykis jėzuitų gyvenime buvo 1608 metai, kai buvo įkurta atskira Lietuvos jėzuitų provincija, t.y. ji atskirta nuo Lenkijos provincijos. Į Lietuvos provinciją įėjo ne vien LDK žemės. Jai, be Lietuvos ir rytinių LDK žemių, buvo priskirtos Mozūrija su Varšuva, Varmė ir Livonija.

    Jėzuitų keliai į Lietuvą nusidriekė kaip tik tuo metu, kada į Vakarų Europos muzikos meną ryžtingai skverbėsi draminė monodija. XVI-XVII a. sandūroje barokas pakeitė muzikos pasaulį, reformuodamas muzikinį stilių. Vyravusi sudėtinga, dažnai komplikuota daugiabalsė polifonija jau nuo XVI a. antrosios pusės susilaukė vis aštresnės kritikos. Muzikos teoretikai ir estetikai, ieškodami, kuo ir kaip pakeisti vokalinę polifoniją, kaip idealą regėjo graikų muziką, ypač tą, kuri skambėjo senovės graikų dramose. Siekdami savo užsibrėžto tikslo, jie pasiekė, kad būtų supaprastinta muzikos kūrinio faktūra, nustota žavėtis virtuozine daugiabalsio vokalo technika. Kompozitoriai ėmė ieškoti naujų muzikinės kalbos priemonių, kurios leistų kuo išraiškingiau perteikti kūrinio literatūrinę bei muzikinę mintį. Palaipsniui nyko modalinių dermių sistema, užleisdama vietą mažoro-minoro sistemai, kuri kur kas labiau atitiko naująjį stilių. Pasikeitė muzikos ir žodžio santykis kūriniuose. Muzika, jos melodinė linija tapo priemone, kurios pagalba galima buvo raiškiai perteikti poetinio žodžio mintį, charakterizuoti ją. Pirmučiausiai visa tai buvo įkūnyta dramatiniame madrigale. Tai buvo naujo žanro kūrinys, dažnai besiremiantis mitologiniu turiniu arba kokia nors gyvenimiška scena. Pradžioje atskirų veikėjų vaidmenį atlikdavo keturių arba penkių balsų choras. Per chorą buvo stengiamasi perteikti dramatinius dialogus. Vienas iš ankstyviausiųjų ir tipiškiausiųjų tokio madrigalo pavyzdys buvo Oracijo Vekio madrigalas penkiems balsams “Amfiparnasso” (1594). O vieną savo madrigalą šis garsus kompozitorius dedikavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai A. Radvilai. Kodėl? Atsakyti į tai sunku, tačiau matyti, A. Radvila su šiuo italų kompozitoriumi palaikė ryšius ir labai įtikėtina, kad jam dedikuotas garsaus kūrėjo madrigalas buvo atliktas ir Lietuvoje.

    Ilgainiui šie madrigalai buvo įterpiami kaip intermezzo ar intermedijos tarp atskirų aktų tragedijose bei komedijose, jie tap pat buvo derinami prie atskirų instrumentinės muzikos dalių. Vienas iš garsiausių kompozitorių, kūręs madrigalus, buvo Luką Marencijus, dirbęs daugiausiai Romoje, o tarp 1595 ir 1598 m. - Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo Zigmanto Vazos dvare. Tad Lietuvos didikai turėjo progos ne kartą susidurti ir su pačiu žymiuoju kompozitoriumi ir su jo kūryba.

    Naujojo stiliaus tąsa nulėmė tai, kad minėtų madrigalų choro partija buvo pradėta keisti į solines. Dabar kūrėjai, siekę reinkarnuoti senovės graikų muziką, tarėsi pasiekę tikslą. Tačiau tai buvo visai naujo tipo monodija, pagrįsta akordiniu akompanimentu. Tuo pačiu įsitvirtino ir nauja kompozicinė technika - prasidėjo tęstinio boso - basso generale arba basso continuo era. Manoma, kad pirmasis šią naujovę savo kompozicijose įgyvendino Lodovikas da Vijadana. Linearinę polifoninę techniką keitė akordinė, arba vertikalinė, technika, kurios pagrindu tapo basso fundamento. Dažniausiai ši naujo tipo boso partija buvo atliekama labiausiai šiam tikslui pritinkančiais instrumentais: vargonais, klavesinu, teorba, kitarone, viola ir kt.

    Vokalinės monodijos su tęstiniu bosu klasikiniu pavyzdžiu tapo Vinčenco Galilėjaus kūriniai. Tai scena iš Dantės “Pragaro” bei Jeremijo rauda. Sis kompozitorius buvo ir žymus muzikos teoretikas, savo darbuose pagrindęs naująjį stilių. “Pokalbyje apie senovinę ir šiuolaikinę muziką” (“Dialogo della musica antica e moderną”), išleistame 1581 m. Florencijoje, jis nurodė, kad monodija, naudojama dramos veikaluose, turi būti kuriama pagal senovės graikų tragedijos pavyzdį ir turi tarnauti kaip išraiškos priemonė. Vienas iš šio garsaus muziko sūnų Galilėjo Galilėjus tapo garsiuoju matematiku ir astronomu. O kitas sūnus -Mikelandželas Galilėjus kurį laiką dirbo Vilniuje kaip liutnininkas ir kapelos vadovas Kristupo Radvilos arba Jonušo Tiškevičiaus rūmuose. Tad Lietuva, nors būdama toli nuo didžiųjų Vakarų Europos kultūros centrų, nors ir netiesiogiai, bet tam tikra prasme buvo susijusi ir su ten vykusiais ženkliais stilistiniais muzikinės kūrybos pokyčiais.

(J. Trilupaitienė. Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje. Vilnius 1995)

* * * *