Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DIEVO IEŠKOTOJAS

Henri Nouwen (1932- 1996)

KUO ĮDOMUS

    Kunigas Henri Nouwen mirė 1996 m. rugsėjo mėnesį, sulaukęs šešiasdešimt ketverių metų. Mums, lietuviams, jis gal ne taip gerai pažįstamas. Jo knygos rašytos olandų ir anglų kalbomis ir išverstos į kitas kalbas. Tačiau jis įdomus ne vien dėl to, kad parašęs eilę knygų dvasinėmis temomis. Jau, berods, pasirodė viena jo biografija, kurioje jis apibūdinamas “Dievo ieškotoju”. Tai skamba keistokai: argi tinka kunigą vadinti Dievo ieškotoju? Daugumos mūsų manymu, kunigas turėtų būti Dievą atradęs ir vedąs žmones prie Jo. Tačiau Henri Nouwen visą gyvenimą veržėsi į Dievą, bet niekuomet nesijautė, jog štai dabar jau būtų Dievą atradęs. Ir kaip tik todėl jis mūsų kartos žmonėms ir jaunesniems buvo priimtinas, nes drauge su jais save laikė ieškotoju.

    Įdomus jis ir dėl to, kad ėjęs savo dvasinę kelionę kaustytais žmogiškais batais, gyveno tuo pačiu audringu ir permainingu istorijos laikmečiu, kaip mes patys (bent tie, kurie pasiekėme viduramžį.) Šiuo netikrumo ir nepastovumo kupino laiko bangomis Nouwen yrėsi įvairiomis profesijomis: kunigo, teologo, psichologo, dėstytojo, rašytojo ir galop dvasios vado. Ir visose šiose profesijose jis liko Dievo ieškotojas.

ŽMOGUS TARP ŽMONIŲ

    1997 m. rudenį, daugmaž aštuonis mėnesius po jo mirties, Nouweno buvęs studentas Harvarde parašė jo nekrologą, kuris išspausdintas žurnale America. Savo buvusį profesorių apibūdino taip: “Henri gyveno savo kunigiškąjį pašaukimą, ne atsiskirdamas nuo žmonių, o gyvendamas kaip tarnas ir bičiulis tokiems kaip aš”.

    Dvidešimtį metų dėstęs prestižiniuose JAV universitetuose, apkeliavęs Ameriką ir Europą su paskaitomis, Nouwen paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį pasirinko praleisti L’ Arche bendruomenėje Toronte. Čia jis ir baigė savo žemiškąją kelionę, ne kurio nors iškilaus universiteto koplyčioje ar puošnioje katedroje, profesūros ir studentų apsuptas. Jo kūnas pašarvotas kukliame kambaryje, mediniame rankų darbo karste, papuoštas piešiniais bei nuotraukomis pasaulio akimis labai neimponuojančių jo draugų - paliegusių L’Arche bendruomenės narių. Priėjo kojų padėta prancūzų kalba išrašyta Naujojo Testamento citata: “Kas pasauliui kvaila, tą pasirinko Dievas” (1 Kor 1,28).

    Nouwen mirė savo tėvynėje Olandijoje. Mirė staiga nuo širdies infarkto. Čia buvo atskridęs iš Kanados susitikti su filmuotojais ir toliau keliauti su jais į Rusiją, į Peterburgą, kur planavo susukti filmą apie savo tėvynainio, garsaus dailininko Rembrandto paveikslą “Sūnaus palaidūno grįžimas”, kuris išstatytas Eremitažo muziejuje. Šis paveikslas Nouwenui įgijo ypatingą reikšmę paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį. Jame jis įžiūrėjo visą savo gyvenimą: ieškojimą namų mylinčio tėvo širdyje. Jo knyga ta tema išleista 1994 m. Jos pabaigoje jis rašė: “Savęs dovanojimas yra disciplina, tai neįvyksta savaime. Esame tamsos vaikai, kai mus valdo baimė, savanaudiškumas, gobšumas, aistra valdyti - šie siekiai mus motyvuoja žūtbūt išsilaikyti. Esame šviesos vaikai, kai žinome, jog tobula meilė veja šalin baimę, ir tuomet mums pasidaro įmanoma viską kitiems atiduoti... Būdami Dievo vaikai, ruošiamės tapti martyres, t.y žmonės visu savo gyvenimu liudijantys neribotą Dievo meilę” (Return ofthe Prodi-gal Son, p.131).

    Kad pats Nouwen vykdė tokį “savęs dovanojimą” liudija jau minėtas jo studentas, Michael O’Laughlin: “Henri labiausiai pasirodė be baimės, įgyvendindamas savo kunigystę. Daugumas man pažįstamų katalikų kunigų gyvena suvaržyti - jie laikosi atokiai nuo kitų žmonių, kalba atsargiai, saugodami savo pašaukimo orumą. Henri visiškai išsilaisvino iš tokio formalizmo. Savo knygose jis atskleidė intymias savo širdies kovas, o jo draugystės buvo atviros, be klerikalizmo ženklo. Ir jame galėjau įžvelgti kunigystės idealą. Jis buvo ‘alter Christus’ - antrasis Kristus”.

Gyvenimo apžvalga

    Gimęs ir augęs Olandijoje, katalikų inteligentų šeimoje, Henri Nouwen įstojo į seminariją, o 1957 m. įšvęstas kunigu Utrechto vyskupijoje. Ši buvo viena stipriausių Olandijos Katalikų Bažnyčios tvirtovių, Jaunam kunigui pasiūlyta toliau gilinti teologijos studijas, bet jis pasirinko studijuoti psichologiją ir ją baigė katalikų Nijmegan universitete 1964 m. Besibaigiant II Vatikano Susirinkimui, Olandijoje pradėjo kilti didelės audros, stipriai veikiančios Olandijos Katalikų Bažnyčią.

    Jau daugmaž apie 1960-sius metus Olandijoje žymiai sustiprėjo ekonominė gerovė, kraštui tapus vienu iš dešimties turtingiausių šalių pasaulyje. Olandijos katalikai, kurių tarp vyraujančių protestantų buvo mažuma, pasinaudojo geromis sąlygomis, siųsdami savo jaunimą baigti aukštuosius mokslus. Šie, baigę studijas, perėmė vadovaujančias pozicijas Bažnyčioje ir visuomenėje. Kaip tik ši intelektualų grupė vadovavo povatikaniniam atsinaujinimo sąjūdžiui ir įtaigiai formavo tikinčiųjų katalikų mąstyseną. Tęsėsi ilgus metus, atlaikiusi užtvanką. Daugmaž apie 1965-sius metus prasidėjo masinis olandų dvasininkijos pasitraukimas iš kunigystės ir vienuolynų ir galop net iš Katalikų Bažnyčios (skaičiai buvo proporcingai trigubai aukštesni nei kaimyninių kraštų). Kai 1966 m. pasirodė olandų Naujasis Katekizmas, jo išplatinta per pusę milijono egzempliorių. Ir kai, Vatikanui reikalaujant, 1968 m. išėjo pataisyta laida, jau buvo per vėlu. Olandijos katalikai jau buvo persiėmę naujomis idėjomis ir nutolę nuo tradicinio tikėjimo. Tai ypač liudija sekmadieninių Mišių lankymo skaičiai: pvz., 1961 m. 70% tikinčiųjų ištikimai lankė bažnyčią, 1976 m. tokių liko tik 34%. Nors Nouwen tiesiogiai tuose perversmuose nedalyvavo, nes jau buvo išvykęs į JAV, jų pasekmes skaudžiai patyrė, grįžęs namo 1986 m. pradžioje, bent tada jis užrašė savo mintis ir jausmus, kuriuos iššaukė susidūrimas su olandų katalikybės tragedija. Aukodamas šv. Mišias savo giminių ir artimųjų tarpe Naujųjų Metų proga, jis pasijuto esąs lyg “kažkoks nelabai imponuojantis scenos aktorius”. Ir toliau jis rašo savo dienoraštyje: “Buvo savotiška patirtis melstis ir aukoti Eucharistiją, apsuptam gausios šeimos, kur tėvai, giliai atsidavę krikščionys, vaikai jaučiasi vis mažiau ir mažiau namuose Bažnyčioje, o anūkai visiškai nežino nieko apie Dievo meilės istoriją... Kas kaltas? Dažnai spėlioju, kur pats dabar būčiau, jei būčiau dalyvavęs Olandijos Katalikų Bažnyčios paskutiniųjų dešimtmečių perversmuose. Kaltinimai beprasmiški. Kas svarbu, tai atrasti tas žmonių širdžių vieteles, kur nėra pykčio ir kur Dievo meilė gali būti išgirsta ir priimta”. (The Road to Daybreak, p. 112).

    Baigęs studijas Olandijoje, Nouwen dirbo klinikiniu psichologu prie olandų kariuomenės. Daugmaž 1964 m. išvyko į JAV, į Menninger Institutą, kuris veikia Topeka, Kansas. Šio instituto kūrėjas ir vadovas dr. Karl Menninger, 1963 m. Amerikos psichiatrų Sąjungos pagerbtas už paskaitų ciklą skaitytą Kolubijos (N.Y) universiteto teisių fakultete bei Kansas universitete. Jo Instituto tikslas: studijuoti ryšį tarp psichiatrijos ir religijos bei ruošti psichoterapistus. Menninger į savo programą įvedė ir psichologines studijas seminaristams, besiruošiantiems pastoracijai. Nouwen čia dėstė bei pats gilinosi į tuolaikines problemas, ypač į depresyvinius reiškinius jaunų dvasininkų tarpe.

    Porą metų dirbęs Institute, Nouwen 1966 m. pakviestas dėstyti katalikų Notre Dame universitete. Ten būdamas, užmezgė artimus ryšius su studentais bei seminaristais, o 1969 m. išleido pirmąją savo knygą Intimacy (“Artuma”). Joje nagrinėjo tuolaikines studentijos religines nuotaikas bei rūpesčius ir studentų sielovados klausimus. Savo kelionėse po Ameriką buvo nuvykęs ir į Kentucky valstiją, į trapisto Tomo Mertono vienuolyną. Mertoną gyvą sutiko tik vieną sykį, tačiau jo gyvenime ir raštuose rado daug asmeniško įkvėpimo. Grįžęs į Olandiją, parašė knygą, supažindinančią skaitytojus su Mertono pagrindinėmis idėjomis. Ji išleista JAV anglų kalba 1972 m. ir pavadinta Pray to Live. Maldos gyvenimo vedimas triukšmingoje miesto bei darbo aplinkoje buvo vienas esminių Nouweno rūpesčių visą gyvenimą.

    1971 m. pakviestas dėstyti pastoracinę teologiją Yale universiteto teologijos mokykloje (“divinity school”), Nouwen skaitė paskaitas bei vedė seminarus apie krikščioniškąjį dvasingumą. Jis ir pats grūmėsi su klausimu: Ką reiškia tikrai gyventi Jėzaus Kristaus dvasia? Tuo klausimu rašė knygas. 1974 m. vasarą nutarė kuriam laikui pasitraukti iš veiklaus gyvenimo ir pabūti tyloje. Pusmetį gyveno trapistų vienuolyne Genesee, šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje. Čia savo dvasios vadu pasirinko vienuolyno abatą Tėvą John Eudes Bamberger, su kuriuo jau buvo susipažinęs anksčiau. Tai buvęs Mertono patarėjas ir gydytojas. Bamberger įstojo pas trapistus jau baigęs mediciną, paskui buvo išsiųstas toliau studijuoti psichologiją. Gyvendamas trapistų gyvenimu, Nou-wen vedė dienoraštį, atskleisdamas tuometines savo mintis, nuotaikas bei ieškojimus.

    Pasiekęs viduramžį (tada buvo 42 metų), giliai jautė gyvenimo paradoksus. Visą gyvenimą grūmėsi, bandydamas suderinti priešingybes: vienatvės troškimą ir artumos ilgesį; benamiškumo išgyvenimą bei namų ieškojimą; meilės ilgesį ir baimės varžtus; savo vidaus dykumą darbo ir veiklos triukšme. Žvelgdamas vis giliau į save, mato, jog jis nuolat blaškosi, įstrigęs keistų paradoksų tinkle.

    “Štai skundžiuos, kad esu prislėgtas daugybės reikalavimų, bet esu neramus, kai jų nėra, Kalbu apie laiškų rašymo naštą, o nuliūstu, kai pašto dėžutė tuščia. Nerimstu dėl varginančių kelionių su paskaitomis, bet nusimenu, kai negaunu pakvietimų. Svajoju apie švarų rašomąjį stalą, bet nusigąstu, pagalvojęs, kad tai tikrai gali įvykti. Trumpai tariant: ilgiuosi vienumos, bet bijau būti vienas. Ir juo labiau suvokiu tuos paradoksus savyje, juo aiškiau matau, jog tikrai esu prisirišęs prie savo iliuzijų bei būtinybių ir kad man reikia pažvelgti iš toliau ir pamąstyti: ar kažkur giliai po mano mažo pasaulio teiginiais ir neiginiais tylos upelis teka? Ar kažkur manyje yra ramybės taškas, į kurį gali atsiremti mano gyvenimas ir iš kurio galiu semtis vilties, drąsos ir pasitikėjimo?” (Genesee diary, įvadas).

    Čia Nouwen taikliai išreiškia tai, ką daugumas mūsų išgyvename, bandydami vesti veiklų ir naudingą išorinį gyvenimą, ir tuo pačiu ieškodami kažko daugiau - autentiško dvasinio gyvenimo, kuris suteiktų ramybės, šilumos ir pastovumo. Tame pačiame dienoraštyje jis atskleidžia kaip jam sunku palaikyti artimus ryšius su savo draugais, kaip dažnai pasijunta vienišas, atmestas, nesuprastas. Ir čia jis išreiškia daugumos mūsų dilemą: kaip palaikyti artumos šilumą, neprarandant savęs ir nepavergiant kito. Ir tai jis suvokia kaip įmanomą dalyką tik tada, jei esame giliai įsišakniję Viešpaties meilėje.

    Grįžęs į Yale universitetą, Nouwen ir toliau dėstė, rašė knygas, važinėjo su paskaitomis. Ilgainiui, bediskutuodamas su trimis savo draugais apie akademinio gyvenimo dvasinę dykumą, pradėjo galvoti nauja linkme. Nouwen jau buvo susidūręs su Pietų Amerikos šeima, dirbusia su neturtingaisiais Paragvajuje, kurių sūnus buvo nužudytas 1976 m. Iš šios tragedijos apmąstymo kilo nauja knyga vardu Compassion. 1978 m. mirė Nouweno motina, ir tai turėjo jį giliai paveikti, nors nedaug apie tai terašė. Galop 1981 m. nusprendė pasitraukti iš akademinio gyvenimo. Nuvykęs į Boliviją mokėsi ispanų kalbos, o paskui Peru valstybėje dirbo su indėnais. Savo įspūdžius bei išgyvenimus surašė dienoraštyje, vėliau išleistame Gra-cias\ titulu.

    Misionieriaus gyvenimas jam paliko neišdildomą įspūdį, tačiau pats nuolankiai turėjo prisipažinti, jog tokiam gyvenimui jis netinka. Su tam tikra širdgėla rašė: “Palengva ir skausmingai suvokiau, kad mano dvasinė ambicija nesutinka su Dievo valia. Buvau priverstas pripažinti faktą, jog nepajėgiu dirbti misionieriaus darbą ispanų krašte, nes esu reikalingas daug daugiau emocinės paramos, negu mano bendradarbiai gali man duoti; kad sunki kova už socialinį teisingumą mane veda į nusiminimą bei nusivylimą ir kad didelių darbų bei reikalavimų krūvis išblaško mano vidinį susitelkimą”. Paklausęs draugų draugų patarimo, kad jo dovanos labiau tinka universitetinei aplinkai studentų tarpe, grįžo į JAV ir persikėlė į Cambridge dėstyti Harvarde. Čia pakviestas dėstyti krikščioniškąjį dvasingumą išsilaisvinimo teologijos šviesoje, dirbo kelerius metus, bet jautėsi negalįs pritapti nei suartėti su profesūra ir studentais. Jau 1983 m. buvo atlikęs ilgesnes rekolekcijas L’Arche bendruomenėje Prancūzijoje, Trosly miestelyje, kur Jean Vanier 1964 m. buvo pradėjęs savo L’Arche sąjūdį. Jo idėja buvo sukurti krikščionišką bendruomenę drauge su invalidais, jiems tarnaujant ir meldžiantis kartu, kad susidarytų tikros krikščioniškos meilės bendrija. Iš pirmojo eksperimento išaugo eilė L’ Arche (reiškia “arka”) bendruomenių visame pasaulyje.

    1985 m. vasarą Henri Nouwen nuvyko į Trosly ten praleisti metus, geriau susipažinti su tokios rūšies gyvenimu bei apsispręsti, ar pats galėsiąs priimti kvietimą būti dvasios vadu L’Arche bendruomenei, įsikūrusiai Toronto pakraštyje. Tuos metus jis praleido daugiau melsdamasis ir mąstydamas, ieškodamas, kur Dievas jį siunčia. Jis jautėsi pasiekęs tam tikrą kritišką tašką gyvenime. Tais metais jis aplankė savo šeimą Olandijoje bei pakeliavo po Prancūziją ir Vakarų Vokietiją, aplankydamas įvairias šventoves.

    Savo tų metų dienoraštyje (kurį vėliau pavadino: The Road to Daybreak: A Spiritual Journey) jis svarstė savo gyvenimo prasmę. Tuo metu buvo penkiasdešimt ketverių metų. Stengėsi pažvelgti į save atviromis akimis.

    “Suvokiu, jog dar grumiuosi su tomis pačiomis problemomis, kurias jutau savo šventimų dieną prieš dvidešimt devynerius metus. Nežiūrint gausių maldų, susitelkimo laikotarpių, draugų, konsultantų bei nuodėmklausių patarimų, jaučiu, kad mažai kas, jei iš viso, pasikeitė mano gyvenime, ypač mano ieškojime vienybės ir vientisumo. Tebesu toks pat neramus, nervingas, įsitempęs, išsiblaškęs bei impulsų varomas asmuo, koks buvau pradėdamas savo dvasinę kelionę... Turiu tik vieną paguodos šaltinį. Dabar labiau nei bet kuomet trokštu skelbti ‘neišsemiamus Kristaus turtus’... To noriu dar labiau negu savo šventimų dieną 1957 metais. Aiškiai prisimenu, jog mane šventinąs kardinolas Bernard Alfrink turėjo herbą su šiais žodžiais: ‘Evangelizare divitias Christi’... Ir aš noriu tai daryti aiškiai, paprastai ir su dideliu asmeniniu įsitikinimu” (The Road to Daybreak, p. 127).

    1986 m. liepos mėn. dar spėjo nuvykti į Peterburgą, kur Eremitaže praleido nemažai laiko kontempliuodamas Rembrandto paveikslą, vaizduojantį paklydusio sūnaus grįžimą pas tėvą. Rugpjūčio mėn. nuvyko į Torontą, įsitikinęs, jog teisingai apsisprendė, nors širdis drebėjo iš baimės. Niekada negyvenęs bendruomenėje ir dar su paliegusiais žmonėmis, nebuvo tikras savimi. Tačiau šiltas priėmimas palengvino pirmąsias dienas. Su “Daybreak” - Aušros bendruomenės gyventojais jau buvo susipažinęs.

    Toje Aušros bendruomenėje Henri Nou-wen išbuvo dešimtį metų. Jau nuo pat pradžios jis žinojo, kad tai jam bus nelengva. Savo gyvenimą buvo pratęs tvarkyti pats: “Gavus šventimus, visas mano kunigiškas darbas išėjo iš mano paties iniciatyvos... Jis nešė nemažai pasitenkinimo, bet buvo mano pasirinktas... O štai čia visai naujas dalykas. Konkretus kvietimas sekti Kristumi, palikus pasaulį su savo pasiekimais, pasisekimais ir garbėmis, pasitikint vien Jėzumi”.

    Ir ne vien tai jį suneramino, bet ir suvokimas, kad teks visai kitur ir kitaip telkti savo dėmesį. “Iki šiol mano gyvenimo centre buvo žodis: mokymasis ir mokymas; skaitymas, rašymas ir kalbėjimas. Tiesiog negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be žodžių... Tačiau L’Arche remiasi ne žodžiu, o kūnu. Tai bendruomenė sutelkta aplink pažeistus invalidų kūnus: jų maitinimas, plovimas, lietimas, palaikymas - visa tai sukuria šią bendruomenę. Žodžiai antraeiliai. Dauguma šių invalidų vartoja mažai žodžių, o kiti iš viso negali kalbėti. Todėl čia kūno kalba svarbiausia... Jaučiu didelį pasipriešinimą šitam keliui... Čia kūnas susiliečia su žodžiu. Bendraudamas su pažeistu kūnu žmogumi, turiu mokytis atpažinti Dievą”.

    Atvykęs į Aušros bendruomenę, Nouvven buvo paskirtas gyventi namuose su šešiais invalidais (trys pajėgesni, du visai silpni ir nekalbantys) ir trimis padėjėjais. Viena iš pirmųjų jo užduočių buvo padėti Adomui, dvidešimt penkerių metų metų vyrui, sergančiam epilepsija. Jis sau nieko negalėjo pasidaryti, nei savo norus išreikšti žodžiais. Rytinė jo ruoša trukdavo apie dvi valandas. Neturįs jokio patyrimo su tokios rūšies priežiūra, Henri bijojo ir jautėsi labai nesugebantis. Nemokėjo jis nei virti, nei kambarius tvarkyti - o tos pareigos atitekdavo kiekvienam. Dar sunkiau buvo užmegzti draugiškus santykius su invalidais, sužeistais ne vien kūnu, bet ir širdimi, ir dvasia. Henri buvo priverstas save egzaminuoti: “Ar man šie žmonės tikrai rūpi? Ar aš noriu, kad jie būtų mano gyvenimo centras? Ar esu tikrai nuoširdus, kai jiems sakau, kad juos myliu? Ar esu ištikimas? Ar tikrai pajėgiu ugdyti pastovų santykį?...” Tokiu būdu jis patyrė, kad jo kova tapti tikru bendruomenės nariu reikalauja labai daug: atsižadėti savo “stabų” ir tikrai sekti Kristumi. Patyrė ir tai, kad bendrame gyvenime buvo daug svarbiau remtis ne kuriuo nors draugu, o Dievu.

    Tas dešimtmetis Henri Nouwenui atnešė daug skausmo, bet ir daug laimėjimų - vidinių ir išorinių. Jis parašė kelias knygas tai išreikšti. Viena jų - Adam - apie paliegusį jauną vyrą, kurį prižiūrėjo, kalba apie žmogaus vertę, apie tai, ką pasako asmuo, jokių žemiškų dovanų neturėdamas ir net kalbėti negalėdamas, - komunikuodamas vien savimi pačiu. Ir kitą knygą parašė: Can You Drink the Cup? (“Ar gali išgerti taurę?”). Tai mąstymas apie įvairias taures, kurias yra laikęs savo rankose ir ką jam reiškė tas taures iškelti Jėzaus vardu. Eucharistijos taurė - tai gyvenimo ir mirties su Jėzumi taurė, kurią pats Jėzus kviečia išgerti visiškai, iki paskutinio lašo. Taip Nouvveno mąstysena tapo konkretesnė, paprastesnė, ir jo žodžiai įgijo naujos jėgos.

grįžimas į namus

    Geriausia jo paskutiniųjų metų knyga - tai jau minėta Sūnaus palaidūno grįžimas. Jau 1987 m. jis buvo išleidęs mąstymų knygą naudojant ikonus (Behold the Beauty of the Lord), ir tada jis buvo pajutęs atvaizdo, paveikslo kalbą ir jėgą. Rembrandto tapytame paveiksle, į kurį valandų valandas žiūrėjo Eremitaže, jis matė visą savo gyvenimą.

    Pirmuoju savo gyvenimo tarpsniu save matė jaunesniojo sūnaus atvaizde. Dvidešimt metų dėstymas universitetuose, kelionės į Pietų Ameriką ir įsivėlimas į socialinę veiklą, daugelį kraštų aplankymas bei susidūrimas su visokiausiais žmonėmis, problemomis ir sąjūdžiais -tai veiklioji ir triukšmingoji jo gyvenimo dalis. Tie išgyvenimai jį išsėmė, išvargino: pasijuto esąs pasimetęs, benamis. Ilgėjosi grįžti į namus ir būti švelniai tėvo priimtas, apkabintas.

    Tai pasipasakojęs vienam savo draugui, tikėjosi pritarimo, o šis pasakė: “Ar tik nebūsi labiau panašus į vyresnįjį sūnų?” Ir tai jį supurtė, atvėrė kelią į kitą įžvalgą. Taip, turėjo prisipažinti, esu panašus į vyresnįjį sūnų. Buvęs klusnus, atsakingas, laikęsis visų įsakymų, papročių ir tradicijų, visgi pasijuto pilnas pykčio. Sunkiai dirbęs tėvo “ūkyje”, bet nepajutęs vidinio džiaugsmo, pavydėjęs jaunesniems broliams ir seserims, gyvenusiems be išorinių varžtų ir sėkmingai grįžusiems namo. Atšventęs trisdešimtį metų kunigystės, išgyveno didelės vidinės tamsos laikotarpį. Nebegalėjo toliau dirbti nei bendrauti su kitais. Buvo priverstas pasitraukti ir ieškoti vidinio gydymo. Tuo tamsiu laikotarpiu rado paguodos, skaitydamas Rembrandto gyvenimą bei įsimąstydamas į jo dvasinę kelionę - ilgą ir skausmingą - kuri jį įgalino nutapyti šį nuostabų kūrinį. Daug ašarų ir daug kančios reikėjo praregėti ir atvaizduoti begaliniai atlaidaus tėvo veidą - Dievo veidą.

    Iš tų sunkių nuotaikų ir liūdnų apmąstymų jį išvedė kitas artimas žmogus - tai Aušros bendruomenės direktorė, kuri buvo jį kvietusi į šią bendruomenę įsijungti. Ji aplankė Nouweną jo atsiskyrėliškoje gūžtoje ir jam pasakė: “Buvęs jaunesnysis ar vyresnysis sūnus kada nors praeityje, ar dabar nesi kviečiamas būti tėvu silpnesniesiems? Jos žodžiai trenkė kaip griaustinis iš dangaus. Ir štai pamokslininkui teko klausyti pamokslo: “Visą gyvenimą, bent tiek, kiek tave pažįstu, vis ieškai draugų, dėmesio, įvertinimo. Domiesi tūkstančiais dalykų... Bet dabar, ar galop nebus laikas domėtis tais, kurie neturi ko tau duoti, o kuriems reikia mylinčio tėvo?!” Ir tai jį įvedė į trečiąjį ir paskutinį gyvenimo tarpsnį.

    Šiame paskutiniame tarpsnyje jis tapo vargšas drauge su vargšais ligoniais, kuriems tarnavo. Jis jau buvo suvokęs, jog šie pasaulio atstumtieji yra Evangelios “dvasingieji vargdieniai”. Jie nedaug ką “teturi pasauliui parodyti. Jie neturi mokslo laipsnių, gero vardo nei įtakos, neturi ryšių su svarbiais asmenimis, nedaug ką sukuria, nedaug ką nuveikia nei uždirba daug pinigų. Jie gali pasitikėti vien tuo, kad gali priimti ir duoti meilę...” Išgyvenęs gilią sielos tamsą ir bejėgiškumą, Nouwen galėjo įtikinančiai rašyti apie grįžimą į Tėvo namus: “Kaip sugrįžęs Dievo vaikas, gyvendamas Tėvo namuose galiu pasisavinti Dievo džiaugsmą. Nepraeina nė minutės mano gyvenime, kada nebūčiau gundomas pulti į nusiminimą, melancholiją, ciniškumą, slogias nuotaikas, sunkias mintis, liguistus spėliojimus ir depresijos bangas. Dažnai leidžiu joms užtemdyti Tėvo namų džiaugsmą. Bet jeigu tikrai tikiu, kad jau esu grįžęs ir kad Tėvas jau mane apvilko apsiaustu, užmovė žiedą ir sandalus, galiu nusiimti nusiminimo kaukę nuo savo širdies ir išsklaidyti melagingas mintis apie savo tikrąjį ‘aš’, o pasisavinti tiesą, kuri teikia Dievo vaikų laisvę”.

    Pati paskutinė Nouweno knyga, kurioj dar aiškiau išvystė savo mintis apie Dievo meilę, pavadinta The Inner Voice of Love (“Vidinis Dievo meilės balsas”). Ši knyga pasirodė kaip tik jo mirties dieną. Ir tai buvo paskutinis jo žodis pasauliui, kaip tik tuo momentu, kai užsimerkė jo akys, sustingo lūpos ir širdis nustojo plakti. Tuo momentu Dievo ieškotojas atrado Tą, kurio ieškojo.