Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KELIOS ŠVENTOS VIETOS VAIKŲ VAIKAMS

Kun. Antanas Saulaitis, SJ

    1944 metais Nekaltai Pradėtosios Marijos vienuolija Putname (JAV) pradėjo savo sodyboje rengti vasaros stovyklas mergaitėms. Kelis dešimtmečius Tėvai Pranciškonai Kennebunkporte ruošdavo berniukams vasaros stovyklas. Berniukų stovyklavietė neturėjo kito pavadinimo negu vietovės vienuolyno, o Putnamo stovykla buvo perkelta į Viliją, o nuo 1969 - į Neringą (Vermonto valstijoje).

Susan Mažeika nuotr.

    Prie šių pirmųjų prisijungė Los Angeles skautų stovykla Rambynas, Montrealio LB stovyklavietė Baltija (tarnavusi 32 metus ir šiais metais valdiškam miškui grąžinta), Liet. Romos Katalikų Federacijos Dainava (naudojama daugiausia ateitininkų), Čikagos skautų ir skaučių Rakas, Buenos Aires lietuvių marijonų parapijos Šiluva, Brazilijos lietuvių Lituanika, Didžiosios Britanijos Lietuvių sodyba, Vasario 16 gimnazijos Romuva Vokietijoje, Urugvajaus Sangrila, Toronto Prisikėlimo (pranciškonų) parapijos Kretinga ir Šv. Jono-Anapilio globojama Gerojo Ganytojo. Kurį laiką Sidnėjaus skautai turėjo stovyklavietę ir JAV rytinio pakraščio skautai buvo numatę Ąžuolyną, Italijoje veikė saleziečių Vytėnai ir tos pačios vienuolijos surengtos stovyklos netoli Čikagos. Be pastovių lietuviams priklausančių stovyklaviečių prisimenamos ir nuomotos bei nuomojamos valstybinės, vietinių skautų, kurios nors dosnios šeimos vasarvietės ar kitos stovyklavietės, pvz., lietuvių jėzuitų berniukams stovyklos Colomoje (JAV).

    Švęsdami Kanados stovyklavietė Romuvos 350-metį, sienoje iškabino steigiamąjį raštą su keliasdešimt parašų: “Šiuomi įsteigta skautų stovykla Romuva, kuri bus lietuviškumo mokykla mūsų vaikams ir vaikų vaikams. Dievas neaplenkia smilgos palenktos, Viešpats išklauso savo vaikų maldas”.

    Prie įprastinės kasdienės kalbos priklauso posakiai “užaugome Dainavoje”, “Rakas - mūsų antrieji namai”, “Neringos dvasia”. Visi žino, kad Rambyno kalnas, šiaip randamas Mažosios Lietuvos pakraštyje prie Nemuno, ir Kryžių kalnas, paprastai Jurgaičiuose, yra Dainavoje, Šiluvos uolieninis kampelis Romuvoje, Beržų šventovė Neringoje, Gabija ir Gojelis bei Šventaragio slėnis - Rakė, Skautų vyčių kalnas Lituanikoje.

    Stovyklavietės primena nuotykius, įvykius ir šventes, vykusias per tuos dešimtmečius -Dainavoje išaugo 1966 m. Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso 17-kos kraštų atstovų pasodinti spygliuočiai, Romuvoje sukrauta akmenų krūsnis iš IIPLJK prieš 25 m., Rambyne gerbiamas (simbolinis) miško brolio kapas, Neringoje prie (tikro šalto vandens) šulinio krikštyti vaikai, Rakė ir šiemet stovėjo 1968 m. Tautinei stovyklai (su 1800 stovyklautojų) pastatytas puošnus skautų vyčių kryžius. Lietuviškos koplytėlės, kryžiai ar padėkos lentelės puošia nuomotų stovyklaviečių būstines.

    Kasmet tarp 2000 ir 25000 užsienio lietuvių jaunimo stovyklauja po savaitę ar dvi, jau trečia karta. Susipina ir vienmečių vasaros bendruomenė, ir ilgametė rėmėjų, rengėjų, vadovų, jaunų talkininkų ir stovyklautojų kartų pynė. Prisideda žiemos kursai, suvažiavimai, sąskrydžiai ir iškylos, taip kad savos ir dažniau naudojamos stovyklavietės tampa artimos ir mielos jauniems ir vyresniems. Visi maži žino, kur randamos varlės ar driežai; visi vyresni laukia progos gražion vieton nueiti saulėlydžio, vaizdo, gamtos garsų, švelnaus susitelkimo vėlyvo lauželio su retai sutinkamais draugais bei draugėmis pasikalbėti.

    Stovyklavietėse svarbios ir bevardės vietos. Dainavoje visi žino apie Ąžuolą, kurių yra daug, bet tik vienas plačiašakis, po kuriuo švenčiamos Mišios. Greta Romuvos vyresnieji stovyklautojai ilgus metus mini “akmenis” - didžiulius uolynus, kuriuose susėdę kalbėdavos apie Dievo ryšį su mumis, apie svarbius į suaugusio gyvenimą išeinančiųjų klausimus. Dar pridėti asmeninius išgyvenimus - įžodžius, pirmąsias ir rimtąsias draugystes, paslaptingus nuotykius ar išgąstis, audras ir liūtis, žaidynes ir dėkingai pavykusius rankdarbius, pačių didžiom sutelktinėm pastangom kurtus stovyklavietės įrengimus. Australiška daina “Atsimeni, kaip mes linksmai stovyklavom...” dainuojama visose stovyklose (ir jau Lietuvoje).

    Vyresnis jaunimas ir suaugę nuolat mini, kaip savo tarnybos bendradarbiams ar mokslo draugams nepajėgia išreikšti, ką reiškia “vasaros stovykla”. Eilinių žmonių stovyklos - tam tikra pramoga, atostogos vaikams (nors šiaip JAV stovyklauja, dažnai šeimomis per 50 mln.), bet mums - kažkas šventai sava. Nė viena stovykla nėra atostogos kaip prie pajūrio, o visokių pastangų savaitė ar dvi, ištraukianti žmogaus jėgas, savybes ir gabumus, pripildanti dienas ir naktis žmogiškumo įspūdžiais, kurių įtaka pasilieka.

    Vienas įdomus vadovų bei vadovių susitelkimo būdas prieš stovyklos pradžią ar pirmosiomis dienomis yra ramiai apeiti stovyklavietės vietas, kuriose stovyklautojai išgyvena auklėjimo ir auklėjimosi dalyką. Tuo būdu jaunųjų globėjai sąmoningiau gerbia stovyklautojų brendimo tarpsnius ir progas, kurioms sukurti išvis stovyklos rengiamos. Laužavietėje - smagus bendrumas, paslaptinga šviesa tamsoje; vėliavų aikštė - pagarbos ir mažų būrelių pasireiškimo vieta; valgykla - dalijimosi pamoka; palapinė ar namelis - artimesnio naktinių pokalbių bendravimo ir saugaus poilsio vieta; vidaus ar lauko koplyčia - sutelktinės padėkos

    Dievui ir susitaikinimo erdvė; rankdarbių namelis - kantrybės ir įgimtų dovanų lavinimas; gamtos takelis ar prisimintinio vaizdo vieta -Dievo kūrybos nuostaba ir žavesys; palūdimys -griežto saugumo ir smagaus žaismo derinys.

    Daug metų stovyklavusieji prisimena, kur su mažu stovyklautoju užtiko negyvą paukštelį ir apie mirtį pasikalbėjo, kur paaugliai pirmą kartą per teleskopą pamatė planetą ar tik gulėdami ant žemės be žado krentančias žvaigždes skaičiavo ar šiaurės pašvaistę stebėjo, kur miesčioniukai džiaugėsi atrasta gamtos slaptybe ar pirmą kartą iškepė duoną ar vištą, kur negrįstu takeliu žaidė lietuvių liaudies žaidimus ar su mažyčiais uogavo, kur laivelis netikėtai apvirto.. Brangūs ir stovyklos garsai bei vaizdai - Dainavoje praskrendančios kanadinės žąsys. Romuvoje - narai, Rako pelkės uodai ar “Muzikos garsų” slėnio stirnelės, Rambyno aplinkinių laukų pusvilkių banda naktį.

    Stovyklavietes išlaikyti - nuolatinis globėjų rūpestis. Dalis stovyklų naudojamos ištisą vasarą ir progomis žiemą; kitose stovyklaujam trumpiau, pvz., tik dvi savaites. Kai kurios nuomojamos nelietuviams pajamoms sutelkti. Kelios gavo rėmėjų palikimus, užtikrinančius būtiną taisymą ir net patobulinimus. Didesnė darbo dalis atliekama savanoriškai vadinamais “darbo savaitgaliais” prieš ir po stovyklų, taip pat pačios stovyklos metu. Neretai medžiagos suaukotos ir kuo pigiau surastos. Kai kurios stovyklos turi paprotį pačius jaunus stovyklautojus įjungti ir sąmoningai kokį apčiuopamą stovyklavietės uždavinį atlikti - lieptą pastatyti, laužavietę sutvarkyti. Lėšų sukelia šeimų mokestis, Kaziuko mugė ar kitas renginys; stovyklavietes ir stovyklas remia lietuvių fondai ir įstaigos. Stovyklą “baigusieji” taip pat atramos šaltinis, kaip, pvz., Neringoje, kurioje vyksta buvusių stovyklautojų bei vadovų metiniai suvažiavimai.

    Kaip lietuvių kilmės žmonių telkiniams mieste reikalingos patalpos prie parapinės bažnyčios ar klube, lietuvių namuose, taip vasarą jaunimui ir senimui tiek metų būtina sava vieta bendrauti, naujas kartas lietuviškoje aplinkoje, kiek įmanoma, tokią dvasią sukurti, bendruomenėn jungti. Jaunų šeimų stovyklos ar didesnėje stovykloje pastovyklės tėvus ir mažyčius nuo pat mažens pratina prie bendravimo, kuris sąmonei ir tiesiog gyvybei nepamainomas.

Susan Mažeika nuotr.

    Stovyklos metu visi ūkio ir virtuvės reikalai tenka tiems patiems savanoriams, kurie ir per metus rūpinasi tiek vieta, tiek stovyklautojais, organizacijos nariais. Mūsuose stovyklos mokestis nustatomas vargingai, daug mažesnis, negu tolygioje vietinių stovykloje. Neretai rankdarbių mokytojos ir kiti auklėtojai priemones parūpina iš savo išteklių. Dauguma stovyklų (ir rengėjų) padeda pagalbos reikalingoms šeimoms, kad tik vaikai dalyvautų, ir mielai palankiom sąlygom priima stovyklautojus iš tolimesnių vietovių ar kraštų.

    Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai, kurių IX-tasis numatytas Australijoje 2000-ųjų pabaigoje, per 30 metų visuomet studijinę dalį papildo stovykline programa, kuri dalyvių gyvenime lieka ne mažiau atmintina kaip išvis toks nuostabus visuomenės remiamas ir jaunimo laukiamas sąskrydis. Išskirtinė reikšmė tenka sukaktuvinėms stovykloms, pvz., skautų Tautinėms (sekanti, 9-toji, JAV rytuose 1998 m.) ar jubiliejinėms, Pietų Amerikos jaunimo stovykloms ir kt. Net ir didesniam skaičiui iš toli nedalyvaujant, sukaktuvinė vietinė stovykla, pvz., Australijos lietuvių skautų 50-metinė

    1997 m. pradžioje, savo programa, nuotaika ir trijų kartų dalyviais surenka bendruomeninę atmintį į šventišką, šiuolaikinį išgyvenimą ir nuotykį.

    Toli nuo savo kilmės šalių stovyklas vaikams, jaunimui ir šeimoms ruošia visu tautybių bendruomenės. Kaip lietuviai sugebėjo įkurti ir ugdyti parapijų, spaudos, radijo programų, lituanistinių mokyklų tinklus, taip ir sumaniai išvystė stovyklavimo meną, kuris ištikimai tarnauja “vaikų vaikams”