Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TIKĖJIMO KELIONĖ

Algirdas Paliokas, SJ

    Žmogaus jausena Dievo atžvilgiu gana keistoka. Kristus jam atrodo esąs labai toli. Tiesa, gyveno, mirė, prisikėlė, įžengė į dangų. Jo nėra čia. Jokių ženklų: regimų, apčiuopiamų, aiškių...

    Abu mokiniai, vykstantys į Emausą, galvojo panašiai. Jėzus buvo garsus nauju mokslu, stebuklingais darbais, bet Jeruzalėje žuvo. Jo nebėra čia. Tiesa, moterys rado tuščią kapą, kalbėjosi su angelais, lygiai kai kurie mokiniai buvo nuėję, ir Jo kūno nerado. Per silpni argumentai, kad juos įtikintų. Jie nori kuo greičiausiai palikti tą vietą, kur viltys žuvo, kur griuvo jų tikėjimas.

    Pagal proto logiką viskas baigta. Taškas jau padėtas. Tragedijos baigmė dabar verčia pamiršti viską, kas vyko trejus metus, ir lyg iš sapno sugrįžti į tikrovę, į realų gyvenimą, kokį rado žemėje ir kokį paliks.

Susan Mažeika nuotr.

    Širdies logika kitokia. Tvirtinama, kad meilė nepripažįstanti logikos. Todėl jie ne tik negali viską pamiršti, jų mintys, kalbos išgyvenimai sukasi vien apie tai, kas įvyko. Jiems iš tikrųjų buvo gaila žmogaus, kuris buvo labai panašus į Mesiją. Jie tikėjo Juo. Palikę savąjį gyvenimą, jie kaip užhipnotizuoti sekė Juo trejus metus. Protas sako: Jis mirė, ir jau viskas. Širdis su tuo nesutinka. Kaip gali toks nuostabus mokslas, šimtai stebuklų būti niekai? Kaip gali būti sunaikintas šis Asmuo, toks labai geras, taip labai traukiantis, pririšantis, užburiantis. Jie mylėjo savo Mokytoją. Net ir dabar.

    Juos pasivijęs Nepažįstamasis užklausė: “Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?” Tie nuliūdę nustojo” (Lk 24,17). Šis nekaltas klausimas juos pritrenkė, sustabdė. Vienas iš jų, atsigavęs iš nuostabos, pasakė: “Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!” (Lk 24,18). Iš tiesų, meilė negali suprasti, kaip galima nežinoti tų įvykių, kurie jai tokie svarbūs.

    Emauso mokiniai buvo pasiklydę žemiškose ir nežemiškose logikose. Jiems nė į galvą neatėjo, kad kalbėdami apie Jėzų, jie jau eina link Jėzaus ir netgi eina su Jėzumi. Dievas negali tylėti. Dievas yra Žodis. Atpirktos žmonijos, naujojo pasaulio velykinėje aušroje Žodis vėl tapo kūnu. Kitokiu, nauju, perkeistu, išaukštintu Prisikėlusiojo kūnu. Meilė prisišaukia Mylimą (Mylintįjį). Ir Jis pasirodo. Tiesa, kaip Nepažįstamasis. Jis prisiartina ir besikalbant tampa labai artimas. Tikėjimas tai ir yra Dievo ir žmogaus suartėjimas. Emauso mokiniai, dėmesio! Dievas viską mato ir žino. Savo tolimesniame gyvenime jūs sutiksite Jį dažnai dažnai. Jis mokys jus vyresniųjų ir artimųjų lūpomis. Jis kalbės įvykių kalba, Jis tobulins jus kančia... Visur Jis ir nieko be Jo! O su mumis ar gali būti kitaip?!

    Nepažįstamasis dedasi nieko nežinąs, lyg ne su Juo tai būtų atsitikę. Vėliau, prisiminę šį susitikimą ir matę Jo abejingumą tokiai baisiai kančiai ir mirčiai, jie supras, kad tokia buvusi

    Dievo Tėvo valia, kad ją Kristus tobulai priėmė ir įvykdė, kad žemėje niekas neatsitinka be Dievo valios. Net ir blogieji pasitarnauja Dievo planų vykdymui. Nepažįstamasis, matydamas juose vykstančią proto ir širdies kovą, stiprina proto pozicijas ir kartu jų tikėjimą prisikėlimu aiškindamas, kas Raštuose apie Mesiją pasakyta.

    Po prisikėlimo Jėzus ne kartą pasirodo nepažįstamojo išvaizdoje. Tuo jis primygtinai sako, kad su Dievu nuo dabar, kai žmonija sutaikyta su Dievu, reikia bendrauti kitaip. Jis yra visur, labai arti, pasiruošęs netikėtai pasirodyti. “Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20). Net ir nepasirodydamas, Jis visuomet su mumis, jei tik mūsų širdys mintys ir kalbos yra apie Jį. Matas užrašė Jėzaus pasakytus paguodos žodžius išsiskyrimo dieną: “Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28,20). Šiais ir kitais pamokymais Išganytojas kviečia pamiršti Senojo Įstatymo laikų bendravimą “su baime ir drebėjimu” ir kviečia į meilingą Jo ieškojimą ir bendravimą meilėje.

    Ar šiuolaikinis žmogus ieško Dievo? Jei neieško, tai ir neranda. Emauso mokinių nuotykis dar kartą patvirtina, jog ieškančiuoju jis jau yra kartu, jam padėdamas ir kelią rodydamas.

    Kaip Jėzų rasti aiškiau ir apčiuopiamiau? Jis yra Apreiškime, Bažnyčios mokyme, tinkamoje literatūroje, įvykiuose, mūsų kasdienybėje. Jis yra visada arčiau nei mes galvojame. Jis kalba mums per kitus. Jis kalba mūsų viduje. Tiktai ar duoda laiko modernus žmogus Dievui kalbėti? Deja, jis gi neturi laiko kada sustoti, susimąstyti, įsiklausyti. Lengva užslopinti Jo beldimą, jei nebūsime nusiteikę Jį išgirsti. Tarp daugybės pasaulio balsų tikrai neišgirsime Jo balso. Ir nevakarieniausime kartu su Juo.

    Emauso mokiniams nebuvo lengva patikėti prisikėlimu. O ar lengva mums tikėti visu Apreiškimu? Šimtaprocentinis tikėjimas iššaukia šimtaprocentinį jo įgyvendinimą. Duonos padauginimu Jėzus norėjo parodyti busimuosius laikus, kada sakramentine Duona, t.y. Juo Pačiu galės pasimaitinti visi norintys, ir jos niekada nestigs. O žmonės tuo tarpu slapta jau tarėsi šį duonos Padaugintoją paskelbti karaliumi. Tuomet duonos niekuomet nepritrūksią ir jos būsią apsčiai.

    Jėzus mokė palyginimais, turėdamas vienas mintis, o žmonių galvose besiklausant gimdavo visai kitokios mintys. Prisiminkime, kad ir Dievo karalystės įvaizdį. Apaštalai jo nepamiršo, o du iš jų paprašė Jėzaus pačių garbingiausių vietų šalia Jo. Tokių nesupratimų ir nesusipratimų buvo ne vienas. Mes irgi mokame savaip pasiaiškinti Evangelijos reikalavimus. Mokame save nuo daugelio reikalavimų atleisti, o jei ką vykdome, tai dažniausiai tik dalinai. Kodėl? Dalinis tikėjimas neveda toliau. Mes tam per silpni.

    Jėzus buvo susirūpinęs mokinių netikėjimu. Jo aiškinimai ir mokymas dar nebuvo perėję į jų tikėjimą. Patyrę išbandymą, tiesa, labai didelį ir baisų, jie prarado tikėjimą. Kelyje Jėzus stengiasi padėti jiems patiems surasti tiesą. Tik tuomet ji lieka žmogaus savastimi. Beje, tikėti -tai eiti dar toliau už tą galutinį tašką, kai buvo tikimasi jau atvykus. Nėra ribos tikėjimui. Tikėjimas - tai horizontas, amžinai neprieinamas horizontas, atveriantis vis naujas perspektyvas einantiems, ieškantiems, siekiantiems. Tik neinantieji, tik apmirę savo esamybėje džiaugiasi žiną viską ir įvykdą taip pat beveik viską.

    Neįvertiname ir nesuprantame laisvos valios dovanos. Dievas su ja labai skaitosi. Einant dienai į pabaigą, Nepažįstamasis nepakvietė eiti kartu su juo ten, kur jis galėtų apsireikšti. Mokiniai paprašė sekti jais ir pasilikti su jais. Tikėjimas yra tokia pilna pagarbos ir laimės erdvė, kurioje Dievas ir žmogus bendrauja laisvai ir pagarbiai. Bendra kelionė ir ypač pokalbiai didele dalimi pakeitė jų vidaus pasaulį. Jie jau buvo visai netoli, kad patikėtų prisikėlimu. Jie įvertino Nepažįstamąjį, suprato, kad jie yra žemiau Jo. Gera ir miela buvo Jo draugystėje, todėl jie nepanoro skirtis. Savo noru dar pabūti su Nepažįstamuoju ir noru pažinime eiti dar toliau jie parodo savo valios apsisprendimą, kuris ir iššaukė apsireiškimą.” Jie privertė Jį pasilikti prašydami: “Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...” (Lk 24,29). Jėzus priima kvietimą, nes tam ir pasirodė, kad juos sugrąžintų į tikėjimą.

    Jėzus mokė: “Belskite, ir bus jums atidaryta”. Žmogus dažniausiai beldžiasi tada, kai nelaimė ištinka, kai žemiški reikalai nesiklosto, kai prie mylimo žmogaus jau sėlina mirtis... Jis prašo nebūtinų dalykų, kartais tokių pavojingų, kad mylintis Dievas, žinodamas pasekmes, negali jų duoti. Tuo tarpu pačius svarbiausius pamiršta, nes jų nevertina.

    Dievas visur pralenkia žmogų. Jis beldžiasi kiekviena proga ir į kiekvieno žmogaus sielos duris. Dievas trokšta įeiti į mūsų gyvenimą ir pasilikti su mumis. Tikėti - tai atidaryti duris ir Jį priimti. Kas priima Jo mokslą, tas ir Jį priima. Tikėjimas suteikia tam tikrą Dievo esamumo matomumą. Tik nuo tada, kai žmogus priima Dievą į savo vidų, išoriniai ženklai pasako labai daug. “Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų” (Lk 24,30-31). Jų akys, t.y. protas pamatė tik tada, kai jų sielos jau buvo atsivėrę Dievui. Tikėjimo ženklai suprantami tiems, kurie nusiteikę Dievą priimti, kurių dvasinis subrendimas jau įsigali atskleisti ženklų prasmę. Tikėjimo ženklai nieko nereiškia netikintiesiems. Komunija mums - gyvasis Jėzus, netikintiesiems - duona.

    Kanos stebuklas tai kam atrodo nereikšmingas, o gal ir pavojingas. Kam, atseit, reikėjo duoti alkoholikams juos ginantį argumentą? Kai kurių žmonių akys temato tik tiek. Tačiau ar tai nebuvo Dievo karalystės žemėje ženklas? Tuo labiau amžinų vestuvių tarp Dievo ir žmonijos danguje ženklas. Vanduo paverstas vynu, tai žmonijos santykių su Dievu pasikeitimo, t.y. sandoros paslapties su Dievu ženklas. Žmogus mato mažai ir siaurai. Tiktai tikėjimas padeda žmogiškąjį regėjimą priartinti prie to, kuriuo tikrovę su ženklais sujungia patsai Dievas.

    Nuo Jeruzalės iki Emauso 12 km. Eiti pėsčiomis - ilgas kelias. Tikėjimui atgauti -labai trumpas. Kartais praeina metų metai, kol suaugęs žmogus randa tikėjimą. Emauso mokiniai intensyviai ieškojo savo didžiosios problemos sprendimo, vien apie tai galvojo ir kalbėjo, vien tuo rūpinosi, todėl taip greit rado tiesą, tiksliau pati Tiesa surado juos. Tai dėka Nepažįstamojo įrodinėjimų, neregimosios malonės poveikio ir rankų, kurios mokiniams pažįstamais judesiais laužė duoną ir jiems davė. Su Duona ir tikėjimą davė.

    Ar toli Dievas nuo žmogaus? Tikėdami mes rašome ypatingą istoriją: savo gyvenimo su Dievu istoriją. Ne tik įvykiai ir poelgiai ten atžymimi. Ten jau yra kiekviena praėjusi sekundė. Kiekviena mūsų istorijos linija, kiekviena figūra yra nepakeičiamai, nesunaikinamai įrašyta amžiams. Nė vienas gimusis neišvengs tokio įrašo. Laimingi gyvenimo kelionę keliavusieji su Dievu. Tačiau bekeliaujant galima prarasti galvą, širdį ir žūti naktyje. Tiesą praradusiems naktis tamsi. Tikinčiajam tikėjimo naktis nėra tamsi, nors ir nėra joje regėjimo. Velykų vigilijoje yra įspūdingi žodžiai: “Šioji naktis palaiminga! Joje dangus su žeme, Dievas -su žmonija suartėja!” Bažnyčia džiaugiasi, galėdama Prisikėlusiojo šviesoje atskleisti atpirkto žmogaus paslaptį. Tai ryšys! Vienintelio Dievo ryšys su manimi, vieninteliu tokiu žmogumi žemėje. Jeigu aš dar neradau savo ypatingo, vienintelio būdo mylėti Dievą, jeigu aš dar nesu padaręs ką nors ypatingo savo vieninteliam Dievui, aš dar negaliu suprasti, ką jaučia žmogus Dievo artumoje ir ką jautė mokiniai, kai jų širdys buvo užsidegusios.

    Žmogus žemėje naudojasi malonumais, turtu ir garbe. Jis išbando visus kelius, įtariamą laimę vedančius. Aišku, ten laimės neranda.

    Žmogus - Dievo kūrinys, Dievui sutvertas.

Stisan Mažeika nuotr.

    Tiktai tikėjimo kelias ir į laimę, ir į Dievą veda. Tikėjimas niekada nėra atbaigtas žemėje. Žmogui duotas visas gyvenimas augti tikėjime, viltyje ir meilėje. O prisikėlimas - tai pagrindas, ant kurio stovi mūsų tikėjimas. Tai nėra vien gražūs, daug kartų girdėti žodžiai. Kuo stipresnis mūsų tikėjimas, tuo didesnę dalį Evangelijos mes įsigalime paversti savo gyvenimu. Tiktai rimtai įsigilinęsis į Evangeliją pamato, kad mūsų tikėjimas ir jo nealizavimas taip toli iki idealo, kaip mūsų stebėjimo taškas nuo horizonto. Nepasiekiami dalykai liūdina ir atima drąsą. Nepasiekiami mums, bet ne Dievui! Prisiminkime nuo ko pradėjome. Ir Emauso mokiniai buvo lygiai nuliūdę, susimaišę ir viltį praradę. Jie jautėsi panardinti kažkokioje netiesoje. Jie troško tuos tragiškus įvykius suprasti ir tiesą rasti. Viskas su kaupu išsipildė. Išsipildys ir mums.