Kun. Petras Linkevičius

Tikėjimas anuomet ir dabar

    Ką reiškia Kristų “tikėti”? Tai reiškia Jį savo valia priimti, reiškia atsiverti Jam dvasia, pajusti širdimi, tai reiškia Jį įsisavinti. Tačiau žmogus yra laisvas kvietimą priimti, ar ne. Ir kai žmogus nenori - Dievo viešpatija, Meilės viešpatija prieš žmogų užsisklendžia tamsos siena. Ir žmogus nenori tos laisvės, kurią Kristus atnešė, to išlaisvinimo nuo blogio, nuo pikto. Šita laisvė turėjo būti nupirkta brangia kaina. Ir mes sakome, jog Kristus mus “atpirko”. Šis visas Jėzaus gyvenimas su baisia ekzekucija -tai brangus aktas, kuris vadinamas “Atpirkimu”.

Žmogus, būdamas sutvertas panašiu į Dievą, turi būti kūrėju, tvarkos nešėju, šviesos nešėju, tiesos skleidėju, meilės dalintoju. O tuomet, kai jis apsileidžia - jis pasilieka anoj pasėj dieviškojo plano, jis paneigia savo Dievo jam užbrėžtą būtį, žmogiškąjį buvimą. Štai kodėl, nekurdamas gėrio, nekurdamas dieviškosios viešpatijos - meilės viešpatijos, jis savo pasyvumu pats save pasmerkia.

Senas Svirskio kryžius Vilniaus liaudies meno muziejuje.    Algimanto Kezio nuotr.

Tikėjimo sąvoka, lyginant ją su biblinių laikų žydų bei Naujojo Testamento tikėjimo sąvoka, šiandien yra labai pakitusi. Žodis “tikėjimas” yra kilęs iš hebrajų kalbos žodžio aman šaknies. Tai reiškė - būti tvirtam, būti tikram, būti įsitikinusiam. Biblinėje mąstysenoje pats Dievo egzistavimas nėra “tikėjimo” objektas šiuolaikine prasme, atseit, tokio “tikėjimo” prasme, kuris nesugeba nei pateisinti, nei pagrįsti. Biblinėje mąstysenoje Dievo egzistavimas yra pažinimo (iada) objektas nuo pat kūrimo pradžios. Tuomet tikėjimas - tai ne aklas ar neprotingas, ar “viršprotingas” pritapimas. Tikėjimas anuomet - tai žmogaus proto pritapimas, prisidėjimas prie Dievo tiesos, kuri pasireiškė istoriniais ir empiriniais ženklais. Bibline prasme tikėjimas - tai žmogaus proto pritarimas, tai suvokimas, tai mąstymo būdas - visiška bet kokio iracionalumo priešingybė.

Biblinėje tradicijoje to pažinimo, to suvokimo prašoma maldos metu nes pagal Biblijos metafiziką - viskas iš Dievo. Tas protinis suvokimas - tai Dievo dovana, bet tai priklauso ir nuo paties žmogaus. Išmintis yra dorybė, o neišmintingumas - jau nusikaltimas. Žmogus yra laisvas elgtis išmintingai ir už tai jis atsako. Tvirtas tikėjimas, paremtas išmintimi, yra giriamas, nes tai gyvenimas tiesoje.

    Pagal tai, kaip šiandien sąmoningai ar nesąmoningai piktnaudžiaujama tikėjimu, aiškiai matome, kaip toli mes esame nuo biblinių laikų sampratos, kaip labai ši samprata yra iškreipta, pakeista, sudarkyta. Daugeliui net tų, kurie save laiko tikinčiais, Dievo buvimo idėja, tikėjimo objektas yra grynai fideistinis.

    Visa dogmatika ir Apreiškimo faktas, kuriuo toji dogmatika šiandien pagrįsta, yra tai savanoriškas ir aklas prisidėjimas. Tikėjimas yra atskirtas nuo tiesos, kuri turėtų būti jo tikrasis objektas. “Gyventi tiesoje!” O tikėjimas nūdiene prasme pats jaučiasi bejėgis pasiekti tą tiesą, kurią jis tiki. Biblinė tikėjimo samprata sunyko, protas nuo tikėjimo tapo atskirtas. Šiandien Dievo idėja yra iškreipta ir sukarikatūtinta. Pagaliau ir pats žodis “tikėjimas” vartojamas bet kuria proga, ar reikia, ar nereikia - ir žodžiu, ir raštu.

    Už “tikėjimo” labai mėgsta užsikabinti ir šiuolaikinis ateizmas. Pirmiausia šiuo žodžiu suprantama kokia nors tikyba, praktikuojama religija, kuri laikoma antgamtine. Bet jos niekas tiksliai nežino, niekas ir negalvoja, kaip tą tikėjimo teisingumą būtų galima suprasti racionaliu būdu. Tai įsitikinimai, kurių nūdienis žmogus nepastebi, nesugeba nei pateisinti, nei pagrįsti. Tai reiškia, jog šiuolaikinio žmogaus mąstysena nemano galinti įrodyti teisingumą to, kuo jis sakosi “tikįs”. Taigi šia prasme “tikėjimas” šiandien nėra aklas įsitikinimas. Jis nūdienei mąstysenai yra priešingas pažinimui, suvokimui, protui. Mažų mažiausiai, jis bent sukelia abejonę: jeigu kuo nors tiki, tai todėl, kad nesi “tikras”. Jeigu gi esi kuo nors tikras, tai nesakai, kad “tikiu”, bet sakai “žinau”.

    Kristus yra tasai Asmuo ir Dievas kartu, ir Jo Asmuo viršija bet kokio asmens didybės mąstą. Ši Būtybė, tiesa, yra “kaip mes, visame lygi”, tačiau šios Būtybės šaknys yra Dieve.

    Jėzaus pergyvenimo ir Jo likimo jėga apima visą kūriniją. Kristus yra tasai didysis kertinis akmuo, ant kurio rymo visa mūsų žmogiškoji būtis, kuri yra apspręsta išeiti iš savęs ir būti kituose. Jis virto žmogaus meilės objektu, kad prisiėmė žmogaus buvimą, pačią niekingiausią gyvenimo pabaigą - egzekuciją ir mirtį.

    Kristus laimi žmogaus širdį tuo, kad žmogui pats save atiduoda. Jis išeina iš savęs, kad įeitų į žmogų. Ir žmogaus prigimtyje yra giliai įdiegtas polinkis “išeiti iš savęs” ir “įeiti į kitus”. Žmogus, išeidamas iš savęs, t.y. kitą mylėdamas, savo buvimą subendrina su dieviškąja asmenybe.

Evangelija perpinta tikėjimu, meile, viltimi

    Tikėti Dievą - tai reiškia tikėti gėriu. O tai ne kas kita, kaip savo protu būti atviru tikrovei ir tam gėriui nusilenkti. O nusilenkti gėriui - tai reiškia pačiam pasidaryti gėriu. O pačiam pasidaryti gėriu - tai reiškia save atiduoti kitam, nes gėris plinta, kai jis išeina iš savęs ir save kitam perteikia. Žmoguje gėris yra ne kas kita kaip meilė. Nusilenkti gėriui giliausia prasme reiškia mylėti. Tai gali padaryti tik tas, kuris yra atsigręžęs į kitus, Jeigu meilė yra išėjimas iš savęs ir apsistojimas kitame, tai savaime ji niekur negali sustoti ir nurimti. Ji gali nurimti tik šitame Dievažmogio buvime, kurio reiškėjas ir nešėjas yra Kristus.

    Meilė Kristui yra Dievo pažinimo pagrindas ir sykiu pagrindas santykiui su Dievu, arba religijai. Su Jėzumi, su Kristumi prasideda naujoji būtis, prasideda krikščioniškumas. Vienas dalykas yra Dievą surasti protu, ir kitas dalykas yra Jį priimti širdimi ir Jį pamilti. Nemylinti būtybė su Dievu nesantykiauja. Meilės praradimas - tai praradimas santykio su Dievu.

    Žmoguje išsiskiria dvi priešingybės - meilė ir savęs meilė, arba savimeilė. Tai dvi jėgos, einančios priešingomis kryptimis. Meilė visados yra išsiveržimas iš savęs. Kas myli, tas save perkelia į kitą. Tai žvilgsnis tolyn nuo savęs, tai šauksmas, ieškąs atsiliepimo. Būdami sukurti pagal Viešpaties paveikslą, mes savaime linkstame į savo originalą.

    Dievas traukia į save mūsų būtį. Pačia esmine savo sąranga mes esame atgręžti į Jį ir nugręžti nuo savęs. Mūsų būtis visados žvelgia priekin, nes ji yra apspręsta ne pasilikti savyje, bet save peržengti, įeiti į kitą ir būti kitiems. Šitame giliausiame kitame ir glūdi mūsų būties šaltinis, mūsų būties kilmė ir jos modelis.

    Meilė yra tuomet, kai kitas pergyvenamas kaip aukštesnis už mus, kaip to paties Dievo nešėjas. Kitam nešama pagalba pavirsta krikščioniškos meilės apraiška ir mus pažymi Dievo ženklu.

    Kitam teikiama pagalba neturi jo pavergti. Kristaus įsakymas “gera daryti” reiškia daryti gera tuo tikslu, kad išeidamas iš savęs žmogus laimi save, gyvendamas kitame. O savimyla to padaryti negali, nes ji yra atgręžta į save. Kova su savimeile - tai kova už Dievo buvimą mumyse, už dievišką mūsų buvimo kryptį, apsireiškiančią meile.

    Štai kodėl suprantamas tas pirmas Kristaus reikalavimas ir pagrindinis reikalavimas, kurį Kristus paskelbė, atėjęs pasaulin. Tai buvo išsižadėjimas savęs. Ir pagrindinė Kristaus mokslo nuotaika - tai nukreipti savo žvilgsnį į kitą, save peržengti, save tiesiog paslėpti. O save paslėpti, save peržengti - tai reiškia ir nugalėti pašokusį pyktį, ir nekeršyti. Tai ir netrimituoti, jei kam pasisekė padaryti gera. Save paslėpti, save peržengti - tai reiškia ir save slėpti nuo žmonių akių, ir tiktai pačiam Dievui atsiskleisti. Juk reikalavimas nekaupti turtų ir yra pastanga savo žvilgsnį pasukti nuo savęs į kitus.

    Tas savimeilė yra pagrindinis žmogaus priešas. Ji ne kartą slepiasi po gerais darbais, po “išmalda”, po pasninku, po malda. Savimeilė dažnai apsivelka religijos rūbu, kad lengviau būtų palaidota pati religija. Savimyla net gali būti nepažeidęs nei vieno iš dešimties Dievo įsakymų, tačiau, jeigu jis nukreipė savo žvilgsnį nuo Dievo, kuris vadinasi artimu - reiškia jis nukreipė akis nuo pačios aukščiausios Būtybės. Tuo pačiu sulaužė patį didžiausią įsakymą. Savimyla gali kitam padėti visai ne iš širdies, ne iš meilės, o kad jam dėkotų, jį liaupsintų ar jam paklustų. Savimyla kitą padaro savęs, kaip “geradario” vergu.

    Juo labiau žmogus myli save, tuo labiau jis nekenčia kitų. Ir vice versa: juo labiau žmogus nekenčia kitų, reiškia, kad tuo labiau jis save myli. Savimeilė aplinkos atžvilgiu virsta absoliutine tyla. Savimyla nebešaukia ir nelaukia iš kitų atsiliepimo. Savimylos būstas yra uždaras, jis nebūna drauge. Jis būna vienas vienišas. Visa, kas yra šalia jo, jam neturi gilesnės prasmės. Savimeilė - tai Jėga atgal nuo būties. Tai jėga į save ir savimeilė savaime virsta jėga, kuri ardo mumyse panašumą į Dievą. Savimeilės apspręsta būtybė yra Dievo priešingybė giliausiu Jo paneigimu. Žmogus gali autentišku ateistu tapti tik savimeilės atveju, nes savimeilė yra griežčiausias Dievo atmetimas - ne protu, ne teorija, bet pačia savo buvimo linkme. Savimeilė yra pilnutinis ateizmas. Ji yra prieštara meilei, kaip kūrybinei jėgai buvimo linkme. Savimeilė - tai nusigręžimas nuo kitų Dievo sukurtų būtybių, panašių į Jį. Ji atkerpa žmogų nuo buvimo drauge su kitais ir uždaro jį pačiame savyje. Savimeilė - tai ne dialogas, o gilus nepralaužiamas monologas, kalba su pačiu savimi. Ji užčiaupia lūpas bet kokiam šūksniui į aplinką. Savimeilei Dievo buvimas gali būti aiškus, tačiau savo buvimo kryptimi jis Dievą neigia.

    Po Nerono persekiojimų sekė Domicijano persekiojimai. Štai šitokiu momentu susidarė tokia ypatinga padėtis, iš kurios kilo Jono Apreiškimas.

    Apreiškimas - tai paguoda, tai sustiprinimas, tai viltis. Toji viltis - tai, kad pasaulio Valdovas vis tiek yra Kristus, kurio rankose visa valdžia ir galia, ir kad Jis nugalės. Paguoda ir viltis tokiu būdu, kad visa, kas žemėje vyksta, yra laikina - tai pereinamasis laikotarpis, tai tik preliudas, tik įžanga į tikrąjį gyvenimą. Krikščionių supratimu, viltis glūdi ne netikėtame stebukle, o pačiame tikėjime, kuris remiasi duotu Pažadu.

    O kas ta Dievo karalystė, kurion kviečia įsikūnijęs Kristus?

    Toji Jėga, iš kurios Kristus buvo atėjęs pasaulin - tai dieviškoji Galia. Ir šita Galia, kuri palaikė Kristų, buvo ta pati, kuri nužengė apaštalams. Dabar šitoji Jėga, kurioje veikė Kristus, apsiautė juos tokia pat gyvenimo sfera. Meilė viens kitam nepajėgia užgimti be Dievo įsikišimo. Štai kodėl Dievas pats save - Meilę žmonėms dovanoja. Tai Jo malonė. Kaip ir pati gyvybė, taip ir ši Dovana, ši Malonė niekieno iš žmonių neužsitarnauta. Į istoriją ir į kūriniją įsiveržė gyvoji Dievo jėga.

    “Dievo karalystė” - tai žmonių širdžių meilės būsena. Tai ir “naujas žmogus”, tai ir “naujoji žemė”, tai ir “naujasis dangus”. Toji “Dievo karalystė” buvo neįmanoma be Kristaus įžengimo į istoriją. Kristaus įsikūnijimas atnešė galimybę į šią Dievo karalystę įeiti, patekti. Taip skelbia Jėzus, taip ragina, taip žada ir stebuklus daro... Jis aplink save sėja meilę -štai kokie Jo stebuklai. Jie daromi ne kitus nustebinti, ne savo dieviškąją galią pademonstruoti, jie daromi iš meilės. Tik su Kristaus atėjimu atidengiama Dievo karalystė, Dievo viešpatija, kurią privalo kurti Jo kūriniai, apdovanoti dievišku panašumu į Jį.

    Dievo karalystė, Dievo viešpatija - tai tokia tvarka, tokia viešpatija, kur Meilei - centrinė vieta! Ir su Jėzumi iš Nazareto prasidėjo nauja era žmonijos istorijoje. Su Jo atėjimu pasitvirtino pranašų žodžiai, pasakyti apie Jį: Jis - Mesijas, pasiuntinys iš dangaus tam, kad išlaisvintų žmoniją iš blogio pančių, iš biologinio egoizmo tinklo. Tai “naujoji sutartis”, tai - “Naujoji Sąjunga” - Meilės Sąjunga, kuri realizuojama Jėzaus gyvenimu, visa Jo veikla, nepelnytai iš žmonių patirta neapykanta, žiaurumu, kančiomis, mirtimi. Dievo viešpatija, Dievo karalija - tai dangus, sujungtas su žeme, tai žmogus, paniręs ne gyvuliškuose instinktuose, o įjungtas į dievišką meilės gyvenimą Kristaus dėka.

    “Viską galiu su Tuo, Kuris mane stiprina”.

    Tos naujos Sąjungos su dangumi užuomazga ir buvo negausi krikščionių bendruomenė, deganti tarpusavio ir Dievo meile, toji trapi ir bebaimė pirmoji Bažnyčia, kuri amžių raidoje taps visuotine Bažnyčia. Su Kristaus sudaryta sąjunga mes visi - visa žmonija tapome panardinti dieviškoje Meilėje. Paulius aeropage pasakys: “Jame mes gyvename, judame ir veikiame”. Šiuos žodžius jis pasakys apie Kristų. Paulius šioje Meilėje ir pakelia vargus bei nesėkmes, susivaldo, kitų elgesį vertina ir įspėja.