(Iš šv. Augustino “Išpažinimų”)
Devintą savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštaisiais savo ir trisdešimt trečiaisiais mano gyvenimo metais, religingoji ir dievobaimingoji mano motinos siela tapo išlaisvinta iš kūno. Užspaudžiau jai akis. Krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys ir veržėsi ašaromis. Guodžiausi viltimi, Viešpatie, kurią Tavo ištikimoji tarnaitė turėjo Tavyje. Lengvėjančia širdimi girdėjau kaimynus minint motinos kalbas, kuriomis ji peikusi gyvenimo menkumą ir gyrusi mirties gerumą. Šviežia žaizda širdyje labai sopėjo.
Argi tai, Viešpatie, ne iš maloniausiojo pripratimo būti drauge? Drauge būti su ta, kuri nepraleido nei vienos dienos nenešus savo gyvenimo aukų Tavo Bažnyčioje, kuri mylėdama tarnavo mums visiems...
Palengva ėmiau minėti Tavo tarnaitę: koks buvo jos elgesys, kokia ji buvo garbinga Tau, kaip šventai maloni ir nuolaidi mums.
Aušros Vartų Marijos skulptūra Vilniaus liaudies muziejuje.
Algimanto Kezio nuotr.
Ištekėjusi už vyro, kuris per krikštą dar nebuvo pašvęstas Tavo vardui, tarnavo jam lyg ponui ir skelbdama jam Tave savo papročiais, stengėsi jį laimėti Tau. Todėl tu darei ją gražią, gerbtiną, mylėtiną ir nuostabią vyrui. Ji mokėjo kantriai pakęsti moterystės sugyvenimo neteisybes ir išvengti su juo susirėmimų. Mat jinai laukė, kada jo pasigailėsi, kad į Tave įtikėjęs, pasidarytų skaistus. Jis gi buvo greitas supykti. Bet ji žinojo, jog nereikia prieštarauti supykusiam vyrui ne tik veiksmu, bet ir žodžiu. Tik jam išsidūkus ir nurimus, ji pateisindavo savo elgesį. Kai daugelis kaimynių, kurių vyrai buvo švelnesni, nešiodavo mušimo žymių ir skųsdavosi savo vyrais, ji draugiškai bešnekučiuodama, kaltindavo jų pačių liežuvius.
Dėl to, bent prieš jo gyvenimo pabaigą, ji laimėjo Tau savo vyrą. Taip, Viešpatie! Kadangi ji ištikimai tarnavo Tau, dėl Tavęs buvo pasidariusi Tavo tarnų tarnaitė. Kuris tik ją pažinojo, garbindavo, gerbdavo ir mylėdavo joje Tave, nes visi jausdavo Tave esant jos širdyje.
Išauklėjo ji mus, tiek kartų mus gimdydama, kiek kartų matydavo nuo Tavęs betolstančius. Tu žinai, Viešpatie, su kokias sopuliais ji gimdė mano išganymą savo skaisčioj ir tikinčioj širdy... Tu žinai, kaip ji stengėsi, kad Tu, Dieve, būtumei mano tėvu, o ne mano kūno tėvas, kuris dar netikėjo į Kristų ir norėjo, kad ir aš netikėčiau. Bet Tu jai padėdavai patraukti vyrą savo pusėn, nes jam, nors ir geresnė būdama, dėl Tavo valios, buvo paklusni.
■■■■■■
Šešioliktaisiais mano gyvenimo metais, dėl šeimos reikalų, mano moksle įvyko pertrauka, ir aš gyvenau su tėvais, nebūdamas nieku užimtas. Ir išaugo, ir suklestėjo aukščiau mano galvos geidulių erškėčiai, ir nebuvo rankos, kuri jos išrautų.
Vargas man, jei drįsčiau sakyti, kad Tu, mano Dieve, tylėjai, kai traukiausi nuo Tavęs vis tolyn! Argi tada tylėjai? Kieno, jei ne Tavo, buvo žodžiai, kuriuos kalbėjai man per savo ištikimą tarnaitę - mano motiną? Dideliu rūpestingumu ji mane vieną slapčiomis perspėjo, kad nepaleistuvaučiau, o labiausiai, kad nesvetimoteriaučiau. Deja, nei vienas jos žodžių nepateko mano širdin, ir nesielgiau pagal perspėjimus: jie man atrodė moteriški, ir jų klausyti atrodė būtų gėda...
Tai buvo Tavo žodžiai, o aš nežinojau. Maniau, kad kalba vien jinai, o Tu tyli. Tu gi aiškiai kalbėjai per ją, ir jos neklausydamas, joje Tave paniekinau, aš - Tavo tarnaitės sūnus... Nežinojau to ir galvotrūkčiais bėgau savo keliu taip aklai, jog savo bendraamžių tarpe gėdijausi, kad nesu visai toks, kaip girdėjau juos besigiriant savo nusikaltimais ir besididžiuojant savo begėdystėmis. Tad ir nusidėdavau, ne tik mėgdamas nusidėjimą, bet ir geisdamas pagyrimų.
Kas daugiau vertas papeikimo už nuodėmę? O aš, kad tik manęs nepapeiktų, dariausi vis nuodėmingesnis ir jei nebuvau padaręs, kuo galėčiau susilyginti su sugedėliais, apsimesdavau padaręs, kad neatrodyčiau peiktinesnis, juo buvau nekaltesnis ir menkesnis, juo buvau skaistesnis.
Štai su kokiais draugais vaikščiojau babilonijos aikštėse ir vartaliojaus jos dumble, tarytumei kvapsniuose vandenyse ir brangiuose tepaluose.
Ir nesiduodavau motinos pamokomas, o stengiausi dargi ją pamokyti. Todėl atsitraukiau nuo Tavęs ir paklydau, mano Dieve! O per daug nuklydęs nuo Tavojo pastovumo, pats sau pasidariau skurdo šalimi...
Kur būčiau nuėjęs tada, Viešpatie, kai slaptai pabėgęs nuo motinos, mirtinai susirgau, jei būčiau miręs? Tikrai į ugnį ir kančias, vertas mano darbų, pagal teisingąją Tavo tvarką! Tačiau motina, net ir nebūdama su manimi, meldėsi už mane. O Tu, visur Esantysis, išklausydavai jos ten, kur ji būdavo, ir pasigailėdavai manęs ten, kur aš būdavau. Daug didesniu
Ekskursantai Trakų pilyje. Algimanto Kezio nuotr.
rūpestingumu ji gimdė mane dvasia, negu buvo pagimdžiusi kūnu!
Kaip būtų galėjusi pagyti jos mylinti širdis, jei tokioje padėtyje mano mirtis būtų ją perdūrusi? Ir kur būtų pasidėjusios tos nuolatinės ir karštos maldos? Ne kur kitur, vien pas Tave. Argi Tu, pasigailėjimo Dieve, būtumei paniekinęs sutrintą ir nuolankią širdį skaisčios ir blaivios našlės, dažnai dalijančios išmaldas? Našlės, paklusnios ir tarnaujančios šventiesiems, nei vieną dieną nepraleidžiančios aukos prie Tavo altoriaus? Našlės, kasdien - rytą ir vakarą -einančios į Tavo bažnyčią ne tuščių pasakų pasiklausyti ar pasiplepėti, bet išgirsti Tave Tavo pamoksluose ir kad Tu ją išgirstumei jos maldose. Argi Tu būtumei paniekinęs jos ašaras, kuriomis jo prašė ne aukso ir sidabro, ne praeinančių gėrių, o savo sūnaus išganymo? Ne, Viešpatie! Mintimis, tarsi neštuvais, nešė Tau mane, kad tartumei našlės sūnui: “Jaunikaiti, sakau tau, kelkis!” Ir jis atsigautų, ir pradėtų kalbėti, ir atiduotumei jį jo motinai. Kuo giliau grimdau, tuo ji Tau, pasigailėjimų Šaltini, siuntė karštesnes maldas ir ašaras, kad paskubintumei pagalbą ir apšviestumei mano tamsybes. Todėl dar uoliau lankė bažnyčią.
Nuo 19-jų savo amžiaus metų ligi 28-jų duodavau suvedžiojamas ir kitus suvedžiodavau. Pats suklaidintas, kitus visur suklaidindavau: atvirai - per laisvuosius mokslus, o slaptai - po netikru religijos vardu. Čia išdidus, ten prietaringas, visur tuščias: čia gaudydamas tuščią minios garbę iki plojimų teatrų vaidinimuose, ten siekdamas vystančių žolių vainikų poezijos lenktynėse, visuomet įsisiūbavęs geiduliais.
Bet Tu nepasmerkei manęs smerktino, o iš aukštybių nuleidai savo ranką ir ištraukei mano sielą iš juodžiausių naktų, nes dėl manęs raudodama šaukėsi į Tave mano motina - Tavo ištikimoji tarnaitė. Ji gailiau verkė negu laidodama mano kūną. Per tikėjimo dvasią, kurią turėjo iš Tavęs, ji regėjo mane mirusį amžinąja mirtimi. Ir Tu išklausei ją, Viešpatie! Išklausei ją ir nepaniekinai jos ašarų, kai tekėdamos vilgė žemę po jos akimis visur, kur tik ji melsdavosi...
Kai ji kartą aplankė vyskupą Ambrozijų, kuris tuo metu Milane iškalbingais pamokslais teikė žmonėms geriausių kviečių ir džiaugsmo aliejaus, ir prašyte prašė, kad pasikalbėtų su manimi ir atitrauktų mane nuo klaidų, jis atsakė: “Negali būti, kad pražūtų sūnus, dėl kurio tiek verkta”. Guodžiantys ir raminantys buvo jai šitie žodžiai, nes ji dar ilgai ir kantriai turėjo laukti...
Perskaičiau knygą, kuri vadinosi “Hortentius”. Ir pakėlė ji mano mintis į Tave, Dieve! Pamažu mano troškimai ir svajonės ėmė keistis. Ėmė darytis menkos visos žemiškos viltys. Dideliu širdies pakilimu ėmiau geisti nemirtingumo išminties ir pradėjau keltis, kad grįžčiau pas Tave.
Bet prie Tavęs grįžtama per nuolankų pamaldumą. Tu pasigaili išpažįstančiųju nuodėmes, atraišioji raikščius, kuriais patys buvome susipančioję, ir nuplauni mūsų blogus įpročius. O man tai buvo nežinoma... Geisdamas išminties, ėmiau skaityti Šventąjį Raštą. Bet jo paprastumas visai man nepatiko. Atrodė, kad jisai nei lyginti nevertas su Tullium. Taip, dabar žinau, Viešpatie, kad tada atidengiau brangenybes, išdidiems nepažįstamas, bet saugojamas mažutėliams... Aš dar nebuvau toks, kad galėčiau nulenkt savo sprandą ir įžengti į Tavo namus pro žemus vartus.
Jau devinti metai baigėsi, o aš vis dar vartaliojausi purve ir klaidžiojau klaidos sutemose. Nors bandydavau pasikelti, bet pasikėlęs tuoj dar giliau nugrimzdavau. Turėjau tais metais dar ir moterį, su kuria gyvenau neteisėtoje moterystėje, kurią man buvo sudariusi neprotingoji klajūnė aistra.
Tuo tarpu mano motina, skaisti, dievobaiminga ir blaivi našlė, kokias Tu myli, nors jau daugiau gaivinama vilties, bet vis verkdama ir dejuodama, nesiliovė per visas maldų valandas su ašaromis užtarinėjusi mane pas Tave, ir jos maldos ateidavo į Tavo akivaizdą. Tad nedavei man ramybės. Blaškiausi, dūsavau, verkiau, ir nebuvo man nei poilsio, nei blaivios minties. Nešiojaus suraižytą ir kruviną savo sielą ir nežinojau, kur rasti atilsį. Negalėjau susiraminti nei gojų pavėsiuose, nei žaidimuose, nei kvapsniuose salonuose, nei ištaiginguose pokyliuose, nei minkštoj lovoj ir meilės glėbyje, nei pagaliau poezijos veikaluose. Nors ir dūsaudamas, daviausi nešiojamas visiems vėjams, bet Tu nejučiomis vis tiek kreipei mane į savo kelius. Tavo Apvaizda, o Dieve, nepaliko mano sielos, nes už ją per dienas ir naktis buvo Tau aukojama mano motinos širdies kraujas ir ašaros. Todėl rūpinaisi manimi nuostabiais būdais.
Nebūki tuščia, mano siela! Ir tuštybių triukšmas teneaptemdina širdies! Klausyk: pats Žodis šaukia grįžti. Ten yra nedrumsčiamo atilsio vieta, kur nenyksta meilė...
Bet kaip galėjau grįžti į išgelbėjimą, jei kryžius man buvo tik vaizduotės padaras? Niekas negalėjo manęs įtikinti, kad Tavo Bažnyčioj, dangaus ir žemės Viešpatie, visų matomų ir nematomų dalykų Sutvėrėjau, galima būtų rasti tiesą.
Ėjo laikas, ir vis nesidaviau Tau nugalimas. Diena po dienos atidėliojau pradėti gyventi Tavyje, bet neatidėliojau kasdien mirti savyje. Mylėdamas amžinąjį gyvenimą, bijojau jo ir, nuo jo bėgdamas, ieškojau jo. Mat maniau būsiąs daug nelaimingesnis, jeigu neteksiu moters glamonėjimų ir nei mąstyte nemąsčiau apie Tavo gailestingumo vaistus silpnybėms gydyti.
Nors ir priešindamasis, vis dėlto pamažu tariausi Tau artimesnis. Jau taisėsi Tavo ranka ištraukti mane iš pelkių ir numazgoti. Jau mirties ir busimojo teismo baimė šaukė mane trauktis nuo dar gilesnės kūniškų malonumų klampynės. Varčiausi ant visų šonų, tiesiausi aukštielninkas ir kniūbsčias, nes tik Tu vienas atilsis...
Jau buvo mirusi mano jaunystė, bloga ir pasibjaurėtina. Jau žengiau į subrendusio vyro amžių. Bet kiek buvau amžiumi vyresnis, tiek tuštybe didesnis.
Tu, Viešpatie, kuris palieki per amžius, pasigailėjai žemės ir pelenų ir teikeisi atstatyti, kas buvo manyje suardyta. Tavo gydomai rankai veikiant, slūgo mano išpūtimas. Sumišusį ir aptemusį protą diena po dienos gydė sveikas aštrių kančių tepalas.
Ką paslėpei Tu nuo išmintingųjų, tą apreiškei mažutėliams. Kas kita yra nuo miškais apaugusio kalno viršūnės žiūrėti į ramybės Tėvynę, nerandant į ją kelio, ir kas kita laikytis kelio, kuris į ją veda. Nuostabiais būdais į dvasios gelmes smigo man šios mintys, kai skaičiau mažiausiąjį Tavo Apaštalą ir svarsčiau Tavo darbus. Ir persigandau.
Nepatiko man tai, ką veikiau pasaulyje. Sunki našta slėgė mane, nes jau nebeteikė man ugnies, kaip pirmiau, geiduliai, žaidimai, garbės ir pinigų troškimas. Tie dalykai atrodė tokie menki, sulyginus su Tavo džiaugsmu ir Tavo namų gražumu. Tik vis dar mane stipriai laikė pririšusi moteris. Manąją valią pasiglemžęs šėtonas ir iš jos pasidaręs grandines, laikė mane surištą. Mat, iškrypus valiai, gimė aistra; o bevergaujant aistrai, atsirado įprotis; o nesipriešinant įpročiui, pasidarė būtinumas.
Jau nebebuvo nei pėdsakų to pasiteisinimo, kad aš tik dėl to paniekinęs pasaulį, netarnauju Tau, kad dar nesu tikrai pažinęs tiesos: jau buvau pažinęs. Bet pririštas prie žemės, vis dar atsisakinėjau būti Tavo kareiviu. Taip bijojau, kad nebūčiau išvestas iš klystkelių, kaip kad reikia bijoti, kad į juos nepatekčiau.
Nebuvo, ką atsakyčiau Tau, kuris sakei: “Pabusk, kursai miegi, ir kelkis iš numirusių, o Kristus apšvies Tave”. Iš visur teikei įrodymų, kad tiesą sakai. Nugalėtas, visai neturėjau ko atsakyti, vien tingius ir mieguistus žodžius: tuojau, tuojau pat, leisk dar truputį... Bet tas “tuojau” neturėjo saiko ir tas “dar truputį” truko ilgai.
■ ■■■■■
Vieną dieną aplankė mus Poncianas, kuris buvo su manimi iš to paties krašto. Atsisėdus pasikalbėti, ant rašomojo staliuko jis pastebėjo knygą. Paėmė ir rado apaštalą Povilą. Šypsodamasis žvilgtelėjo į mane ir nusistebėjęs sveikino, kad aš besidomįs tokiomis knygomis, mat jis buvo ištikimas krikščionis ir dažnai Tavo akivaizdoje, mūsų Dieve, puldavo kniūbščias bažnyčioj ir ilgai melsdavosi. Kai pareiškiau, kad aš labai atsidėjęs skaitau tuos raštus, kilo kalba apie Egipto atsiskyrėlį Antaną, kurio vardas buvo garsus Tavo tarnų tarpe, tik mūsų namuose ligi to laiko niekas apie jį nežinojo. Mes labai stebėjomės, išgirdę apie tuos dar taip gyvai atmenamus ir beveik mūsų laikais įvykusius ir labai gerai paliudytus Tavo stebuklus tikrajame tikėjime - Katalikų Bažnyčioje. Iš ten jo kalba perėjo prie vienuolynų daugumo, prie vienuolių papročių, maloniai dvelkiančių Tavo gyvenimo skaistumu, prie derlingais virtusių tyrų. Apie visa tai mes nieko nežinojome.
Apie tuos nuostabius dalykus pasakojo Poncianas. O Tu, Viešpatie, jam kalbant, kreipte kreipei mane prie tiesos, nuo kurios buvau nusigręžęs. Kadangi vengiau kreipti į save dėmesio, Tu statei mane prieš mane patį, kad pamatyčiau, koks bjaurus esu, koks nešvarus, dėmėtas ir berte išbertas raupsais. Ir nebuvo kur bėgti nuo savęs paties... Jei bandžiau nukreipti žvilgsnį nuo savęs, pasakojo Poncianas savo apsakymus, ir Tu vėl statei mane prieš mane ir tapyte tapei mane prieš mano akis, kad žiūrėčiau į neteisybę ir nekęsčiau. Mačiau ją ir pirmiau, tik buvau apsimetęs nematąs, slėpiaus ir stengiaus užmiršti...
Teisinaus dėliai to diena po dienos atidėliojąs sekti Tave, kad nemačiau nieko aiškaus, ko būčiau galėjęs laikytis. Ir štai dabar pamačiau save neuždangstytą, ir ėmė man priekaištauti sąžinė: “Ką tu dabar pasakysi? Teisindavais nenorįs dėl netikros tiesos mesti tuštybės naštą. Štai ji jau tikra, o senoji našta tave vis tebeslegia”. Ir labai graužiaus, ir baisiai gėdijaus... Buvo sunaikinti visi argumentai, ir mane gaubė nebylus šiurpas. O siela, tarytum mirties, vis bijojo atsiskyrimo nuo savo įpročio, kuriuo mirtinai sirgo.
Didžiausiame susirėmime su savimi pačiu, nuėjęs pas savo draugą Alypijų, sujaudintu balsu sušukau: “Ką mes darome? Girdėjai? Kelias bemoksliai ir paveržia dangų, o mes su savo mokslais vartaliojamės kūne ir kraujuje! Argi gėda sekti tuos, kurie mus pralenkė, ir ar ne gėda, kad jų nesekame?” Jis nustebęs žiūrėjo į mane, nes mano balsas, akys ir veidas daug daugiau negu žodžiai sakė, kad dedasi mano viduje.
Tai pasakęs, iš susujaudinimo išbėgau į sodelį, o Alypijus paskui. Kaip jis būtų mane taip nusiteikusį apleidęs? Atsisėdome, kiek galėdami, toliau nuo namų. Audra ūžė mano dvasioj. Neapsakomai piktinausi, kad taip priešinausi Tavo valiai. Visa mano būtis šaukte šaukė, ko turiu siekti, ir gyrė tai, ir kėlė iki dangaus.
Eiti ir nueiti pas Tave yra ne kas kita, kaip tik norėti eiti, bet norėti stipriai ir visiškai, o ne tai šen, tai ten mėtytis ir kraipytis. Kai pirmiau galvodavau tarnauti Tau, Viešpatie, mano Dieve, aš buvau, kuris norėjau, ir aš, kuris nenorėjau. Nei visiškai norėjau, nei visiškai nenorėjau.
Kai Tavo šviesa nušvietė visą mano skurdą ir jį sukaupė mano akivaizdoje, sukilo didelė audra ir virto smarkiu ašarų lietumi. Kad jas galėčiau netrukdomas išverkti, kėliaus ir pasišalinau nuo Alypijaus. Nuošaliai išsitiesiau po fy-gos medžiu ir garsiai pravirkau. Ašaros upeliais veržėsi. Ir buvo maloni Tau auka... Verkdamas kartojau maždaug šiuos žodžius: “Bet Tu, Viešpatie, iki kolei dar? Neatmink mūsų senųjų kaltybių... Ar ilgai pagaliau tas vis “rytoj ir rytoj”? Kodėl ne tuojau? Kodėl ne šią valandą galas mano gėdai?”
Taip kalbėjau sutrinta širdimi ir taip graudžiai verkiau. Ir štai girdžiu iš gretimų namų lyg kūdikio giedantį balsą man kartojantį: “Imk ir skaityk, imk ir skaityk!” Mano veidas persimainė. Ėmiau įtemptai galvoti, ar galėtų vaikai kuriame nors žaidime panašiai elgtis. Ir neatsiminiau. Sulaikęs ašaras, kėliaus aiškindamasis, kad tai dieviškas balsas, liepiąs man atskleisti knygą ir skaityti pirmą pasitaikiusį skyrių. Skubiai grįžau atgal, kur sėdėjo Alypijus (nes ten buvau palikęs Apaštalo knygą), griebiau, atskleidžiau, ir mano akys užkliuvo: “Nepasiduodami apsirijimams ir girtuokliavimams, paleistuvavimui ir begėdystei, apsivilkite Viešpačiu Jėzumi ir nesirūpinkite kūnu geiduliams patenkinti”. Tiek perskaičiau. Juk daugiau nereikėjo...
Iš sodelio einame pas motiną, pasakojame, kas įvyko. Ji džiūgauja, triumfuoja ir šlovina Tave, kuris padarai daugiau negu prašome ar išmanome. Jai mano atžvilgiu Tu nepalyginamai daugiau suteikei, negu ji savo gailiomis ašaromis ir dejavimais maldavo. Tu, Viešpatie, mane taip atvertei, kad aš nei žmonos nebeieškojau, nei vaikiausi šio pasaulio vilčių. Tu pavertei jos raudojimą į daug didesnį džiaugsmą, negu buvo norėjusi, į daug malonesnį ir skaistensį, negu tikėjosi.
Tu išklausei jos, Viešpatie! Išklausei jos ir nepaniekinai jos ašarų, kai tekėdamos vilgė žemę po jos akimis visur, kur tik melsdavosi...
