Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DAR APIE TARPTAUTINIUS ŽODŽIUS

Arvydas Barzdukas

Mintys, kurios kyla Algirdo Sabaliausko pasisakymą apie tarptautinius žodžius perskaičius (Kalba, L.L., 1998 kovo mėn. numeris).

    Niekas nekelia balso prieš tarptautinių žodžių vartojimą. Jokia kalba be jų šiais laikais neišsiverčia ir tikrai nėra reikalo, vietoj daugelio jų, lietuviškus pakaitalus kurti ir bandyti tuos naujus, dažniausiai sunkiai suprantamus žodžius išmokti. Prieš ką murmama, tai prieš prie svetimų kalbų žodžių lietuviškų galūnių kergiojimą ar jų neva “lietuviškai” perrašymą, ypač ten, kur turimas visiškai tinkamas lietuviškas arba jau įprastas tarptautinis žodis. Taip visai be reikalo atsiranda bukletas, arba vietoj seniai priimto projektuotojo ar projekto-dizaineris ar dizainas.

    Tokie “pakaitalai” dažnai ne tik kad nėra lietuviški, bet lietuvių kalboje nuklysta nuo savo originalios prasmės. Jei kas, pavyzdžiui, mano, jog žodis bukletas reiškia maža knygutė ir kad jis yra padarytas iš angliško booklet ("a little book”), tai labai klysta, nes lietuviškai tas žodis reiškia “vieno didelio lapo sulankstomas leidinys, lankstinys” (DLKŽ, 1993), atseit, tai, ką mes čia, vakaruose, jau senokai vadiname lankstinuku, o angliškai tiktų vadinti folder (“a folded printed circular"). Booklet, nurodo žodynas, gali būti ir pamphlet. 1972 metais išleistame lietuvių kalbos žodyne bukleto dar nebuvo, bet buvo seniai mūsų kalboje esantys tarptautiniai žodžiai pamfletas arba brošiūra. Lankstinukas būtų už visus tinkamiausias žodis tokiam “sulankstytam leidiniui” pavadinti, bet jo žodyne nėra, siūlomas bukletas.

    Tarp kitko, pamfletas lietuviškai irgi visai ką kitą reiškia, nei angliškai. Lietuviškai tas žodis nurodo leidinio turinį (“satyrinis kūrinys, pajuokiantis kurį nors asmenį ar visuomeninio politinio gyvenimo reiškinį”), o ne leidinio apimtį ar išvaizdą (“an unbound printed publication with no cover or with paper cover”). Žodžio brošiūra (angliškai borchure, žodis kilęs iš prancūzų kalbos) prasmė abejose kalbose ta pati: “nedidelė spausdinta knygutė”. Kam 1993 metais išleistam žodyne prireikė bukleto, taip ir lieka neaišku, ypač kad ir to žodžio prasmė neatitinka žodžio, iš kurio jis neva padarytas, prasmės, taigi abi kalbas mokantiems, įnešama tam tikra maišatis.

    Iki 1993 metų žodyne nebuvo ir žodžių dizaineris ir dizainas. Išsivertėme su kitais skoliniais: projektuotojas ir projektas. Dabar esą dizainas - tai “meninis... projektavimas”. Angliškai žodis design, ar kaip daiktavardis, ar kaip veiksmažodis turi šešiolika prasmių, bet kad lietuviškai jis surištas su “menu”, tai jau reikia specialiai žinoti, ypač kada šnekamoj kalboj jis taikomas ir vartojamas daug plačiau.

    Visiškai neįtikinąs Sabaliausko aiškinimas, kodėl nereikėtų atsisakyti žodžio nacionalinis. Žodžiai tautinis-ė ir valstybinis-ė reiškia du skirtingus dalykus, ir niekas žodžio tautinis-ė nei į filharmonijos, nei bibliotekos pavadinimus įterpti nei iš tolo nesiūlo. Tai tikrai būtų nesusipratimas. Tačiau tai, kas yra įsteigta, priklauso ir yra išlaikoma valstybės, yra valstybinis ar valstybinė, tad turėtų būti valstybinė filharmonija, valstybinė biblioteka ir, savaime suprantama, valstybinė futbolo rinktinė, kuri tarptautinėse varžybose atstovauja Lietuvai. Kad Lietuvos valstybiniam orkestre groja ir nelietuvių tautybės ar kilmės žmonių, tai nesudaro jokio skirtumo - visuose valstybiniuose orkestruose groja įvairiausių tautybių muzikantai, ir tie orkestrai vis tiek lieka tos valstybės valstybiniais orkestrais. Lygiai taip ir su Martyno Mažvydo valstybine biblioteka: jos išlaidas apmoka Lietuvos valstybė, o ne kokia nors “nacija”, ar “naciai”.

    Taigi svarbu institucijos priklausomybė, o ne koks nors neapibrėžtas “susisiejimas” su viena ar kita tauta. Lietuvių kalboje tauta nėra valstybė ir atvirkščiai. Tai, kas kyla iš tautos, žmonių, be valstybės pastangų ar įsikišimo, yra tautinis ar tautinė. Taigi tautinis šokis, tautinė daina, tautinė juosta, tautinis menas ir t.t. Kodėl yra bandoma tą žodžio nacionalinis vartojimą teisinti (esą tai “platesnė sąvoka”), šiek tiek užsimena ir Sabaliauskas. Visiškai suprantama, kad, kada sovietinės okupacijos metais žodžių tauta ir tautinis iš viso nebuvo viešai leidžiame vartoti, o valstybė tai buvo “didžioji tėvynė”, iš rusų kalbos įsivestas nacionalinis liko vienintelis leistas žodis saviems, lietuviškiems reiškiniams pažymėti. Taigi kaip kažkas iš Lietuvos atvykęs išsitarė, tas žodis tapo parankus “mus“ nuo okupanto atskirti. Todėl, aiškinama, jis ir tapo “toks brangus”, kad jo dar vis nenorima atsikratyti.

    Tačiau, tie laikai praėjo ir, Dieve duok, nebegrįš. Žodžiai tautinis ir valstybinis lietuvių kalboje turi labai aiškias, visiems suprantamas ir įprastas reikšmes, ir juos abu kažkaip nenatūraliai bandyti pakeisti vienu svetimu, tų dviejų reikšmių ne kontekste net neskiriančiu žodžiu vargu ar yra prasminga. Tai, kaip mano tėvas sakydavo, kalbą tik susina. Kuo greičiau ir iš kalbos, ir iš visų pavadinimų nacionalinį išmesime, tuo bus geriau. Tikėkimės, kad niekad nesulauksime dienos, kada Maironis bus “praplėstas” į “nacionalinį dainių”.