Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATGARSIAI


Gerbiamas Redaktoriau,

    Jūsų žurnalo 1998 m. kovo mėnesio numeryje Algirdas Sabaliauskas straipsnyje “Ar tokie baisūs tarptautiniai žodžiai?” mane nustebino to strapsnio pabaigoje žiauriu nenuoseklumu. Įtikinančiai aiškinęs apie kai kurių svetimžodžių neišvengiamumą lietuvių kalboje, jis užbaigia straipsnį keistu aiškinimu žodžio “nacionalinis”.

    Pripažinęs siūlymą tą žodį keisti į “tautinis” bei “valstybinis”, jis griebiasi aiškinti, jog “nacionalinis” esąs platesnės apimties ir todėl nekeistinas. Pavyzdžiais jis pristato tokius pavadinimus: “Lietuvos nacionalinė filharmonija”, “Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka”. Tai esančios įstaigos nesusijusios vien tik su lietuvių tauta, bet ir su kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautomis ir todėl žodis “tautinis” čia netinkąs. Aišku, kad “tautinis” čia netinka! Bet kodėl jis užmiršta žodį “valstybinis”? Kodėl jis nepagalvoja, kad lietuvių kalba žodžio “nacionalinis” sampratos atžvilgiu yra daug turtingesnė už tą žodį vartojančias kalbas? Lietuvių kalba skiria tautą nuo valstybės ir tautinį nuo valstybinio, jis skiria vienatautę bendruomenę nuo daugiatautės bendruomenės. Todėl ir jo duodamiems pavyzdžiams puikiausiai tinka žodis “valstybinis”: “Lietuvos valstybinė filharmonija”, “Lietuvos valstybinė M. Mažvydo biblioteka”.

    Baigdamas primenu, jog prieš sovietinę Lietuvos okupaciją lietuviams nereikėjo nei “nacionalinio”, nei “nacijos”. Tai žodžiai, kurie per 50 metų priespaudos atėjūnų lietuviams buvo sąmoningai brukami ir daugeliui įbrukti. Jų vartojimu buvo norima Lietuvą nutautinti - sveiko tautiškumo sampratą išrauti iš lietuvio širdies bei atminties ir jį padaryti tarptautiniu žmogumi. Tokius žodžius reikia kuo greičiau pašalinti!

Su pagarba, kun. Jonas Staškevičius

Gerbiamas Redaktoriau,

    Jūsų žurnalas tikrai puikus. Ir Jūsų straipsniai taip pat. Jūsų straipsnyje “Gyvatės nuodai” (1997 m. gruodžio mėn.) taip išsamiai, giliai, esmingai aptarta labai slidi, neapčiuopiama tema. Aš nustebau: negi ir Amerikoje tas pats, kas Lietuvos miesteliuose ir kaimuose?

    Žurnalu dalijamės mokytojai ir mokiniai. Šimtą kartų dėkoju Jums ir tam gerajam siuntėjui, kad neišbraukiate mano pavardės. Tik nežinau, kaip atsilyginti.

Sudiev. Stasė Petkienė

    Geriausias atsilyginimas būtų, jeigu atsiųstunėte kokį straipsniuką. Žinau, kad Jūs gerai rašote.

Redaktorius

Didžiai gerbiamieji,

    labai atsiprašau, kad man pritrūko supratimo taip nuoširdžiai padėkoti Tamstoms už reguliariai mums siunčiamą žunalą “Laiškai lietuviams”, kaip tai padarė kiti. Tai darau dabar. Jau ne pirmus metus jį gaunu. Tai pati mylimiausia mano krespondencija. Žurnalą padariau prieinamą ne tik lietuvių kalbos ir tikybos mokytojams, bet ir 189 moksleiviams bei 21 mokyklos mokytojui. Jį dažnai paskolinu ir Telšių švietimo skyriaus inspektorei Irenai Radzienei, prižiūrinčiai rajone lietuvių kalbos mokymą.

    Perskaitytus žurnalus komplektuoju ir saugau mokykloje. Todėl visų šių žmonių vardu nuoširdžiausias ačiū Jums už tai, kad sudarote mums galimybę išgirsti atvirą, teisingą krikščionišką žodį. Žurnalo turinys - gerumo, meilės artimui ir katalikiškos dorovės šaltinis. Ačiū, ačiū! Kad nors kiek galėtume atsilyginti už dėmesį ir pagalbą, karšta malda prašome Aukščiausiąjį suteikti Jums gausių, reikalingų malonių.

Su pagarba, Elzė Baltrimienė

Gerbiamoji Redakcija,

    “Laiškai lietuviams” yra didelis sielos penas, kuris suartina su Dievu. Mielai laukiu naujų numerių. Mane stiprinate tokiomios dvasinėmis mintimis. Teatlygina Jums Dievas!

Jus gerbiantis, P. Abramavičius