Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SANTUOKA IR ŠEIMA

Rita Maleiškienė

    Santuoką ir šeimą galime pavadinti brangiausiu žmonijos turtu, gyvenimo ir meilės šaltiniu, pagrindine visuomenės ląstele. Visas gyvenimas -Bažnyčios, visuomenių, tautų, valstybių - priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra santuoka ir šeima. Juk socialinės dorybės, be kurių negali gyvuoti jokia bendruomenė, įgyjamos šeimoje. Tai meilė žmogui, pagarba, pakantumas, teisingumas, gailestingumas, sugebėjimas klausyti ir padėti.

    Apie santuoką ir šeimą rašoma daug. Savo pastebėjimus, apžvalgas, tyrimus ir jų išvadas aprašo psichologai, gydytojai, demografai ir net ekonomistai. Taip pat ši tema niekada nebuvo svetima ir Bažnyčiai. Būtent Bažnyčia visada nurodė žmonėms santuoką ir šeimą, kaip sakramentą ir žmogaus pašaukimą.

    Visuomet, o ypač pastaraisiais dviem šimtmečiais, popiežiai asmeniškai arba drauge su Vyskupų Kolegija stengėsi plėtoti ir skelbti moralinį mokymą, liečiantį daugelį įvairių gyvenimo sričių, neišskiriant santuokos ir šeimos.

Santuoka ir šeima dabartiniame pasaulyje

    Šių dienų naujos visuomenės ir kultūros atmainos, paliesdamos visas gyvenimo institucijas, neaplenkia ir santuokos bei šeimos. Atrodo, kad šiandien, kaip niekada, žvelgdami į šią mūsų visuomenės ląstelę, galime įžiūrėti šviesos ir šešėlių kovą. Iš vienos pusės jaučiasi daugiau asmeninės laisvės, vis dažniau pasigirsta pasisakymai apie moters vertę, tėvai jaučia didesnę savo atsakomybę, didesnis dėmesys skiriamas vaikų auklėjimui, taip pat šeimoje daug šiltesni tarpžmogiški santykiai. Bet iš kitos pusės, vis dažniau pasirodo ženklai, keliantys nerimą, kad nebebranginamos pagrindinės vertybės. Viskas taip greitai keičiasi. Mūsų pasaulyje vyrauja moralinis reliatyvizmas: kas vakar atrodė šventa ir neliečiama, šiandien minama po kojomis, sunku atskirti ribą tarp gėrio ir blogio, o apie nuodėmės sampratą net nekalbama. Štai, kad ir nekalto, bejėgio kūdikio gyvenimas. Jo atėjimas į šį pasaulį visiškai priklauso nuo motinos sprendimo: gimdys jį ar pašalins, kaip nereikalingą, skaudančią votį. Atrodo, kad žmonės vis dažniau ir dažniau jaučiasi savo ir kitų gyvenimo šeimininkais. Jau niekas nesistebi, kad atsivertęs rytinį laikraštį perskaitys, ar įsijungęs televiziją išgirs, kaip sūnus peiliu subadė savo tėvą, ar girta motina nužudė savo ketverių metukų dukrelę. Mūsų moderniame pasaulyje nebėra pastovių kriterijų.

    Psichologų tvirtinimu, žmogus grožinės literatūros veikalą paima į rankas tam, kad persikeltų į gražesnį ir kilnesnį pasaulį. Bet atrodo, kad naujausi literatūros leidiniai tai siūlo vis rečiau ir rečiau, o negausūs pavienių autorių pasisakymai apie pasiaukojimą, skaistumą, susivaldymą ar taurią meilę yra tarsi neprašyti svečiai knygų ir žurnalų puslapiuose. Arba televizijos laidos ir kino filmai? Čia dažniausiai keliamos problemos, kurios nepakyla aukščiau instinktų, ir vaizduotė, kuri yra dieviškosios prigimties požymis žmoguje, teršiama negražiausiais paveikslais. Tad ar reikia stebėtis, kad šiandien mus mažai tejaudina išsiskyrę šeimos, didėjantis išprievartavimų skaičius, paauglių motinų problema. Nestebina ir tai, kad mūsų akis pripratusi prie viešai išstatomo ir lengvai prieinamo žmogaus kūno. O tai liudija, kad santuokos etika, krikščioniškas žmogiškumas jau tapo mažumos reikme.

    Visas tas problemas būtų daug lengviau spręsti ir išspręsti, jeigu žmonės laikytųsi tikėjimo principų, o taip pat šeimai būtų sukurtos geros sąlygos: darbo, gyvenimo, buities, rūpintis naujai pradėta gyvybe, išugdyti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, kad kūdikio gimimas suteiktų tėvams džiaugsmą, kad jie turėtų visas auklėjimo teises ir gautų visokeriopą pagalbą. II Vatikano susirinkimas “nori parodyti kelią ir įkvėpti drąsos tiems krikščionims ir nekrikščionims, kurie stengiasi saugoti ir skleisti įgimtą vedybinio luomo kilnumą bei jo didžią, šventą vertę.

    Gyvename pasaulyje, kur techninė pažanga, komunikacija, gyvenimo tempas ir eiliniai buitinio gyvenimo rūpesčiai nepalieka daug laiko žmogaus mąstymui ir pažvelgimui į save, savo šeimą, savo tiesioginę aplinką. Bet įdomu pastebėti tai, kad visais laikais ir visose kultūrose bei civilizacijose šeima išliko kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, kaip institucija, kaip sistema, nors ne visuomet politinių sistemų ir režimų skatinama ar palaikoma kad išliktų. Galbūt todėl vienu iš pagrindinių šeimos sąvokos apibrėžimų yra amžinumas - nuolatinis egzistavimas įvairiose formose bei kultūrose. Nuo pat gyvybės užsimezgimo iki mirties visas žmogaus gyvenimas priklauso nuo šeimos ryšių ir santykių, ji yra pačių intymiausių išgyvenimų centre. Šeimoje įvyksta visi svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai: gyvybės pradėjimas, gimimas, sutuoktuvės, mirtis, o svarbiausia, užauginamas ir į pasaulį įvedamas žmogus.

    Žmogaus gyvenimo eigoje išryškėja tęstinumas, nuspalvintas tiesumu ir atvirumu, pasidalinimu, džiaugsmais ir liūdesiu, dosnumu ir gerumu, supratimu ir pasitikėjimu vienas kitu. Šeimos, kurių nariai tvirtai laikosi vienas kito, vienas kitam padeda ir vienas kitą užjaučia, daug lengviau nugali visus gyvenimo siunčiamus išbandymus ir sunkumus. Jose gyvenimo principai paremti krikščioniškais pagrindais ir pasaulėžiūra, kur žmogus ir šeima yra daugiau negu daiktas.

Santuokos ir šeimos šventumas

    Popiežiai šeimą yra pavadinę “mažute bažnyčia”: ji ne tik atspindi Bažnyčią, yra jos dalelė, bet ir aktyviai, savitu būdu prisideda prie Bažnyčios augimo. Ji turi būti gyva Bažnyčios ir parapijos ląstelė. Santuokine priesaika sutuoktiniai ne tik teikia save vienas kitam, bet ypatingu būdu įsijungia į Dievo sandorą su žmonėmis. Tai nėra vien žmogaus valios padarinys, bet tiesiogiai pačios prigimties, o netiesiogiai paties Aukščiausiojo Kūrėjo kūrinys. Ir nuo sutuoktinių vienas kitam ištarto “Taip” Dievo, savo pačių ir visuomenės akyse, jie priklauso Vienas kitam, kad galėtų vienas antrą papildyti, patobulinti, padaryti laimingu. Tad galėjimas padovanoti savo asmenybę kitam brangiam asmeniui ir gauti ją atgal praturtintą ir patobulintą tomis savybėmis, kurių trūksta pačiam, padaro šeimos ryšį ypač glaudų, pastovų, nesuardomą. Bet santuokos šventumas ir kilnumas aiškiausiai pasireiškia tik antgamtinėje tvarkoje. Kaip apaštalas Paulius laiške Efeziečiams sako, kad krikščioniškoji santuoka yra “didžioji paslaptis” — mysterium magnum, kuri turi savy vaizduoti mistinį santykį tarp Kristaus ir jo įsteigtos Bažnyčios (Ef 5,32). Todėl krikščioniškoji santuoka artimai susijusi su tuo, kas kiekvienam krikščioniui yra brangiausia ir švenčiausia; santuoka jau vien savo buvimu yra nuolatinis švenčiausių ir kilniausių krikščioniškų paslapčių priminimas, nuolatinis paraginimas kelti savo žvilgsnį aukštyn.

Jėzaus Kristaus įsteigtas santuokos sakramentas

    Santuokos sutartį Kristus pakėlė sakramentu, kad gyvybės ir gyvenimo lopšys būtų pašventintas ir sutvirtintas. Tad santuoka nėra privatus sužadėtinių reikalas, bet viešas Dievo meilės ir ištikimybės ženklas. Santuokos įžado viešumas nereiškia brovimosi į sutuoktinių švento jausmo sodą, tai veikiau globa ir pripažinimas, parama ir liudijimas jų ištarto “Taip” bendram gyvenimui. “Sakramentas kaip dovana teikia jiems malonę ir įpareigoja prisiminti didžiuosius Dievo darbus ir liudyti juos savo vaikams; kaip sudabartinimas teikia jiems malonę ir įpareigoja mylėti vienas kitą ir savo vaikus tokia meile, kuri atleidžia ir dovanoja atpirkimą; kaip pranašystė suteikia jiems malonę ir įpareigoja liudyti susitikimo su Kristumi viltį (Jonas Paulius II).

    Vyras ir žmona savo santuokoje sutinka Kristų, Bažnyčios Sužadėtinį, kuris santuokos sakramente pasilieka su sutuoktiniais, teikdamas savo pagalbą: “kad sutuoktiniai galėtų vienas kitą mylėti tikrai nuoširdžai, pastoviai ir ištikimai, taip kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir jai save paaukojo” (II Vatikano susirinkimas). Ypatinga sakramentinė vidinė malonė skirta natūraliai meilei ištobulinti, neišrišamai vienybei patvirtinti ir susituokusiems pašventinti (Pijus XI). Enciklikoje “Casti connu-bii” sakoma: tas sakramentas tiems, kurie jam nesipriešina, ne tik padidina pašvenčiamąją malonę, nuolatinį antgamtinio gyvenimo principą, bet jis teikia ir ypatingų dovanų, gerų sielos nuotaikų ir malonių, jis šitaip pakelia ir patobulina prigimties jėgas, kad susituokusieji galėtų ne tik suprasti protu, bet intymiai skonėtis ir tvirtai laikytis, sėkmingai norėti praktikoje vykdyti tai, kas privalu vyro ir žmonos luomui, jo tikslams ir pareigoms; jie jiems pagaliau suteikia teisę į aktualią malonės pagalbą kiekvieną kartą, kai jiems reikia atlikti to luomo pareigas”.

    Santuoka, kaip sakramentas sutuoktiniams, gyvenantiems šventoje Dievo malonėje, teikia specialias malones, tokias kaip - antgamtinę pagalbą mylėti vienas kitą ir būti ištikimiems santuokinei meilei; pagalbą tinkamai auklėti vaikus ir pagalbą, kad kūniškasis gyvenimas būtų dvasingas. Be Kristaus malonės šeima tarsi bedvasis pastatas. Žmogiškosios jėgos vien iš savęs nesuras tos tvirtybės, kurios reikalauja ištikimybė, vaikai, jų ugdymas. Sunkūs susirgimai, mirtys, nelaimės sukeltų visišką nusivylimą, jei vedusieji nepasikliautų malone. Šiuo sakramentu “Kristus suteikia jiems stiprybės pakelti savo kryžius ir sekti Juo, atleisti vienas kitam... (Ef 5,21; Gal 6,2) ir mylėti vienas kitą su antgamtiniu švelnumu ir vaisinga meile” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas).

Santuokos vienumas ir neišardomumas

    Esminės santuokos savybės yra vienumas ir neišardomumas. Vadinasi, Dievo mintimi, kuri glūdi įgimtoje teisėje ir Dievo Apreiškime, santuoka yra nesuardomas ryšys, kurį sudaro vienas vyras su viena moterimi. Valstybiniai įstatymai to nepripažįsta, bet krikščioniui galioja šv. Pauliaus pamokymai: “Sutuoktiniams įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo savo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; - taip pat ir vyras tegul nepalieka savo žmonos”(Rom 7,2-3).

    Viešpaties įsakymas, apie kurį kalba šv.Paulius, yra draudimas atleisti moterį, kaip tai buvo leista Mozės Įstatyme. Šv. Mato Evangelija aprašo Kristaus pasikalbėjimą su fariziejais, kur Gelbėtojas aiškiai įsako santuokos nesuardomumą. “Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: “ar galima vyrui dėl kurios nors priežasties atleisti žmoną? Jis atsakė: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį” ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie klausė: “O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?” Jis atsakė: “Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, - jei ne dėl ištvirkavimo, - ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19,3-10).

    Savo prigimtimi sutuoktinių meilė siekia vienumo asmenų bendrijoje, kuri apima visas gyvenimo sritis. “Jie jau nebe du, o vienas kūnas” (Mt 19,6), jie šaukiami pastoviai augti vienume per ištikimybę, kuria kasdien patvirtina savo santuokos priesaiką. Sutuoktiniai gyvena natūraliu vyro ir moters pasipildymu siekiant dalintis visu gyvenimu, viskuo - ką jie turi ir kas jie yra. Tas vienumas negali būti laikinas. Juk negalima įsivaizduoti, kad giliai ir tikrai myli tas, kuris pasiryžęs arba galvoja greitu laiku pamesti savo mylimąjį. Dar sunkiau suprasti meilę tokio, kuris mano, kad po kelerių bendro gyvenimo metų, o gal senatvėje, kada meilė turi pasidaryti kilnesnė ir pavirsti dvasine draugyste, jis gali būti neištikimas. Kai lūpos, klusnios širdies balsui, taria myliu, tuo pačiu duodamas ir ištikimybės pažadas. Jei pati meilės prigimtis reikalauja nesuardomos santuokos, tad teisinga, kad dorovės nuostatai patvirtintų tą reikalavimą ir kad to pažado laužymą laikytų skriauda ir nuvylimu, padarytu antrajai pusei, jos švenčiauioms teisėmis ir viltims. II Vatikano Susirinkimas skelbia santuokos neišardomumą, nežiūrint kai kurių pasiūlymų itin rimtais atvejais leisti skyrybas. Konstitucijoje “Gaudium et Spes” rašoma: “žmogišku veiksmu, kuriuo sutuoktiniai atsiduoda vienas kitam, Dievo sutvarkymu kyla tvirta institucija taip pat visuomenės atžvilgiu. Šita šventa sąjunga, atsižvelgiant sutuoktinių, vaikų ir visuomenės labą, nepriklauso nuo žmonių savivalės.

    Šiandien labai dažnai galime išgirsti nuomonę, kad šiais laikais per sunkus ar neįmanomas ryšys su vienu asmeniu visam gyvenimui, arba antikultūros deformuotų pažiūrų žmonės neigia santuokos neišardomumą, iš naujo primenama, kad santuokos neišardomumo stiprybė ir pagrindas yra Jėzuje Kristuje. Galutinė tiesa yra Dievo planuose, išreikštuose Apreiškime. Dievas nori, kad santuoka būtų neišardoma, ir teikia kaip vaisių ir reikalavimą absoliučiai ištikimos meilės, kaip ir jis ištikimai myli žmogų ir kaip Kristus myli savo Bažnyčią.

    Kristus atnaujina pirmykštį sumanymą, kurį Kūrėjas įrašė į vyro ir moters širdis, o per santuokos sakramentą suteikia “naują širdį” , ir sutuoktiniai gali ne tik įveikti “širdies kietumą (Mt 19,8), bet kartu ir dalytis pilnutine ir nepaliaujama Kristaus meile, Naująja ir Amžinąja Sandora, meile, kuri tapo kūnu. Kaip Kristus yra “Ištikimas liudytojas” (Apr 3,14), tas Dievo pažadėtasis “taip” (2 Kor 1,20) ir kartu tobuliausiai ir besąlygiškai įgyvendina ištikimą meilę, kuria Dievas myli savo tautą, taip ir krikščionys sutuoktiniai yra pašaukti realiai dalyvauti neatšaukiamame, nesuardomame ryšyje, kuris jungia Kristų su Bažnyčia, jo sužadėtine, kuriai Jis parodė meilę iki galo” (Jn 13,1).

    Už santuokos neišardomumą ir pastovumą kalba daug sveiko proto įrodymų, ir pagaliau Dievo apreiškimas sustiprina proto argumentus. Žmonių nusikaltimų dorovei istorija pateikia labai liūdnų duomenų, kilusių dėl išsiskyrimų. Išsiskyrimai išaugo iš to paties šaltinio, kaip ir daugpatystė: iš Dievo įsakymų pamiršimo ar nepripažinimo, iš savo aukštesnės dvasinės prigimties ir jos paskirties nepaisymo, iš nugrimzdimo į kūniškąjį gyvenimą. Aistra aptemdė protą ir privertė jį sugalvoti tūkstančius suktų, į tiesą panašių nesąmonių, pateisinti santuokos neištikimybei.

    Patyrimas rodo, kad įstatymai, leidžia išsiskyrimus, įveda skyrybų paprotį, kuris metai iš metų auga ir naikina šeimas. Daugėjant skyrybų skaičiui, kartu automatiškai mažėja vaikų skaičius. Čia būtų galima paimti Rusijos pavyzdį, kur buvo paminti krikščioniškos santuokos nuostatai ir priimti įstatymai, kurie įvedė visišką laisvę skyryboms. Pasirodė, kad pasirinktas kelias ardo šeimas, gausėja vaikų be globos skaičius. Taigi gyvenimo patirtis parodė, kad yra negerai atitolti nuo Dievo nustatytos tvarkos.

    Bažnyčia visada gynė santuokos neišardomumą. Ir net tada, kai grėsė pavojus atskilti nuo Bažnyčios ištisoms tautoms. Kitaip Bažnyčia būtų atitolusi nu Kristaus ir jo mokymo. Todėl kiekvienas rimtai galvojantis žmogus turi būti dėkingas Bažnyčiai už tai, kad ji, siaučiant žmonių silpnybėms ir egoizmui, nepajudinamai gina Dievo įstatymus. Kai puolanti visuomenė pageidauja skyrybų, kurias leidžia klaidingos tikybos, tik mūsų Bažnyčia drąsiai kartoja Kristaus žodžius “ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria” (Mt 19,6). Bažnyčia žino, kad nesuardoma santuoka ne kartą deda sunkią ir nepakeliamą naštą; bet ji taip pat žino, kad leidus skyrybas, būtų dar daugiau blogio.

    II Vatikano Susirinkimas išvardina keturias pagrindines priežastis, kurios įrodo, kad santuokos neišardomumas būtinas:

    1. Sutuoktinių gerovė.Skyrybos užkerta kelią tarpusavio pagalbai ir pasipildymui meilėje. Vyras ir žmona negali visiškai atsiduoti vienas kitam, jei kurio nors sutuoktinio mintyse glūdi prielaida, kad jų santuoka gali iširti. Žmogiškoji meilė trokšta pastovaus bendravimo, tarpusavio pagalbos, globos, ypač sunkiausiomis gyvenimo situacijomis. O to galima tikėtis tik tada, kai sutuoktiniai gyvena pastovioje sąjungoje. Be to, tikrumas, kad santuokos ryšys yra neišardomas, tampa galingu paskatinimu sutuoktiniams išsaugoti ištikimybę ir meilę. Tai stiprus motyvas pakęsti vienas kito trūkumus ir išsaugoti tarpusavio vienybę bei harmoniją.

    2.    Vaikų gerovė. Santuokos išardomumas būtų labai kenksmingas vaikui. Santuokai nutrūkus, vaikas netenka vieno iš tėvų arba abiejų, o tai atsiliepia vaiko pasitikėjimo ir saugumo jausmui. Vaikų psichikoje išsiskyrimas palieka didelį sąmyšį. Tai mums įrodo skyrybų teismų, psichologų, gydytojų sukaupti faktai.

    3.    Visuomenės gerovė taip pat reikalauja stabilių šeimų, nes tik taip gali būti užtikrintas sveikas jaunosios kartos auklėjimas, tikras susiklausymas ir solidarumas visuomenėje.

    4.    Teologinė prigimtis. Šis argumentas remiasi krikščioniškosios santuokos sakramentiniu statusu. Pagal šv. Paulių (Ef 5,21-23), santuoka tarp krikštytų žmonių sudaroma pagal Kristaus sąjungos su Bažnyčia modelį.