Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LIETUVOS ATEITIS

Vilma Grabauskaitė

 

(Jaunimo grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

    Lietuva - tai gintaro, dainų, gelsvaplaukių ilgakasių ir turtingos istorijos žemė. Žemė, kurią gaivina sūrios Baltijos bangos, purena mylinčios valstiečio rankos, kurioje svaiginančiai mėlynuoja linai ir akinančiai ryto aušrose spindi rasotos pievos. Į mažą, mielą žemės lopinėlį prie jūros sutelpa viskas: auksiniai kviečių laukai, balti beržynų marškiniai, marių vilnys ir darbšti tauta. Kiek kartų klupdyta ir nesuklupusi, tildoma ir netutildyta, baidyta ir neišgąsdinta Lietuva eina į dvidešimtą amžių. O istorija iš tiesų negailėjo smūgių šiai šaliai. Mano tauta buvo blaškoma, tremiama, klaidinama. Tautos šviesuoliai, inteligentai, darbštuoliai užpildė Sibiro nišas, pasklido į užjūrio žemes. Tačiau ji nenustojo mąstyti, siekti, kovoti. Audringais pokario metais supriešinti tautiečiai atėjo į visiško absurdo duobę. Tačiau man visada labai skaudu, kai lietuviai vadinami brolžudžių tauta. Nemanau, kad tai darė tauta, o tiesiog pasiklydę tiesoje laikmečio politikos aukos.

 

Senamiesčio sonata.    A. Griškevičius.

    Aš gyvenau, palyginus, ramiu laikotarpiu. Šalia manęs, atrodo, ramiai dirbo, mokėsi, statė, kūrė taikūs lietuviai. Ir kas galėjo įžvelgti, kad jie brandino paslėptą nepriklausomybės grūdą, kuris, šiek tiek sušilus dirvai, išaugs į tokį galingą medį.

    Kas galėjo žinoti, kad ir ramus artojas taps užsispyrusiai laisvės reikalaujančiu piliečiu, kad dešimt metų mokytas klaidingos istorijos mokinukas stos prieš ugnį spjaudančius tankus. Pakilimas, tikslas, nepriklausomybės šviesa sujungė tautą į neperskiriamą jėgą, kuri nustebino pasaulį atkaklumu, ištverme ir nenumaldomu troškimu išsilaisvinti. Susirinkę iš visos šalies kampelių, pirmą kartą susitikę, tiesėme rankas nepažįstamam tautiečiui, kad nupintume gyvą tvirtybės sieną Baltijos kelyje, rizikuodami traukėm viens kitą iš po įsiutusių tanko vikšrų Vilniaus televizijos bokšto apsuptyje.

    Atrodo, mylėjom ir saugojom kiekvieną tėvynainį, tiesėme ranką suklupusiam, pavargusiam, padėjom išgyventi sausio tryliktosios aukų artimiesiems skaudžią netektį. Guodėm, drąsinom, dėkojom jiems žodžiu, laišku, užuojautos žvilgsniu. Verkėme tuokart su žuvusių artimaisiais Antakalnio kapinėse ar prie televizorių ekranų, nes laidojom savo vaikus, savo brolius. Skurdžius blokados, nedarbo, suirutės metus gyvenom, mylėdami viens kitą, matėme kaimynystėje skurstančią senutę, rūpinomės apleistais, skriaudžiamais girtuoklių tėvais. Tuo metu troškome vieno - išgyventi, neparklupti ištverti. O kad tai padarytume, reikėjo tvertis viens kito rankos, reikėjo remtis pečiais, Ir mes tai ištvėrėme: apsitvarstėme netekties žaizdas, atsitiesėm po materialinių nepriteklių, praregėjom aiškesnį Lietuvos kelią. Deja... praradom didžiausią tautos lobį - žmoniškumą. Pamiršom šalia esantį ligonį, seną, bejėgį, nusivylusį. Daug metų skaitėm, girdėjom, kad kažkur kažką nušovė, kažkas kažką susprogdino, nukankino, apmulkino. Visada tas baigdavosi mintimis, kad, ačiū Dievui, tik ne pas mus. Tačiau nepriklausomybės žavesį ėmė slopinti mano kartai visiškai svetimi dalykai: smurtas, žudynės, šūviai, prievarta. Kai visa tai pajunti visai šaliai, čia pat kaimynystėje, imi galvoti, kad mano tauta nesuprato laisvės sąvokos. Tarytum tik okupacijos pančiai mus laikė žmogiškumo, jautrumo, meilės rėmuose, o iš jų išsiveržus, visa tai sutepėme žiaurumo, keršto, pavydo purve. Kas neatlaikė nedarbo, skurdo, nežinios, tas nuklimpo į alkoholio, narkotikų liūną iš kurio jau sunku beišbristi. Su siaubu skaitai apie už kelis litus nukankintą vienkiemyje senuką, apie beprasmiškai girtavimo metu auka tapusį sugėrovą, apie išeities nebemačiusį savižudį, ar vėl nušautą verslininką. Krūpteli užgirdusi apie degradavusių tėvų, aklo pykčio metu nužudytą vaikutį. Ir taip kasdien: kaimynas-kaimyną, vyras-žmoną, žmona—vyrą, motina-vaiką, sūnus-tėvą ir t.t. Aš nebeatpažįstu savo tautos. Išdidžios, darbščios, švelnios tautos, kuri blaškoma visokių laikmečių negandų, visados išlaikė savo orumą, dvasingumą, kultūrą. Mano tėvynainiai niekur nepadarė gėdos, iškankinti Sibiro taigose ir išvargę lagerių kankynę, ir suradę laimę Europoje ar Amerikoje sugebėjo išlikti didžiu žmogumi.

    Kai Šv. Tėvas bučiavo Lietuvos žemę ir glostė pavargusius mūsų veidus, aš taip tikėjau, kad jo pasėtas meilės, santarvės ir doros grūdas suras dirvą mūsų atšalusiose širdyse. Deja, deja... Koks šventas žodis, prašymas ar malda gali pasiekti apledėjusią sielą. Ilgus sovietmečio metus draudžiamas, bet išsaugotas religingumas, tikėjimas pradeda vis tyliau belstis į mano bendraamžių dvasią. Gyvenimo ritmas, pelno vaikymasis, pavydas dėl vienokios ar kitokios kaimyno sėkmės iš kasdienybės išstūmė tai, kas amžina, nepamatuojama, kas šventa. Kartais jau atrodo, kad beprasmiška belstis į žmogaus sąžinę, sielą, todėl vis dažniau nejučia išsprūsta: “Dieve, padėk mano kraštui susigrąžinti rimtį, gėrį, meilę. Dieve, neleisk iššauti keršyti pakilusiai rankai, apšviesk paklydėliui kelią į šeimą, padėk apsispręsti motinai, nutarusiai neleisti gimti kūdikiui”.

    Kiek dar metų mes visa tai tempsim paskui save.

    Argi dar nepavargom?

    Tačiau aš tikiu mūsų didžios tautos prigimtimi. Negalima visiškai sunaikinti tai, kas puoselėta, saugota, branginta mūsų senolių šimtmečių šimtmečiais. Tikiu, visas šis purvas bus nuplautas nuo Lietuvos veido. Mes, jaunimas, darysime viską, kad šiame mažyčiame Žemės rutulio lopinėlyje gyventų ramybė. Ne veltui šv. Mišiose kiekvienąkart linkime vieni kitiems ramybės. Tai prasmingiausias palinkėjimas. Juk ramybė — tai ir aiški ateitis, ir sveiki artimieji, saugus gyvenimas ir dora, meilė, ir tikėjimas. Nors gyvenimo kasdienybės realijos temdo ateities viltį, tačiau vizijose matau Lietuvą, atgaunančią savo tikrąjį veidą, regiu Lietuvą ir jos žmones šviesios ateities skraistėje, regiu Lietuvą Šv. Mergelės Marijos globoje. Aš matau jos ateitį be alkoholio, be išdavysčių, be šūvių ir keršto. Kitaip nebūtų prasmės mokytis, trokšti, mylėti, gyventi.

    Į Lietuvos ateitį žiūriu, kaip ir daugelis mano kraštiečių. Džiugina kiekvienas geras darbas, jautrumo, geranoriškumo pavyzdys. Tada vėl norisi tikėti, kad ne viskas prarasta, kad išgyvens, prigis ir suvešės gėris, užuojauta, dėmesys artimui. Turim sulaukti geresnių, ramesnių, turtingesnių metų. Kai žmogui nukris prasimaitinimo, nedarbo, materialinių nepriteklių problemos, jis taps ramesnis, atlaidesnis. Jis pailsės ir tame veide matysime atlaidžią šypseną. Kai žmogui nebereikės spręsti kuo pamaitinti vaikus, jį apleis abejingumas, pavydas ir baimė. Jei tvirtai žinos, kad rytdienos problemos išsprendžiamos, jis niekados nepasuks į alkoholiko, narkomano taką. Ir vaikutis gims būtinai, nes jo tėvai bus užtikrinti jo ateitimi.

    Te neapleidžia mūsų viltis. Tik ji padės žvelgti į Lietuvos ateitį.

    O ji turi būti be istorinių klaidų, be politinių ambicijų, be susipriešinimo šleifo. Penkiasdešimt metų dainavome, tai, kas buvo leista, penkiasdešimti metų darėme taip, kaip buvo nurodyta, penkiasdešimti metų rinkome vadovus vienbalsiai, kai jie seniai jau buvo išrinkti, ir niekas dėl to nesipyko, nei su kaimynu, nei su bendradarbiu. O demokratiją priėmėme ne kaip laisvę žodžiui, darbui, minčiai, ne kaip pasirinkimo galimybę. Demokratiją brandinom kaip supjudyti žvėriūkščiai, bandydami vieni kietiems įgelti, įkąsti, įgnybti. Svarbu, kad nugalėtų mano nuomonė, mano pasirinkimas, mano siekiai. Taip, iki tolerancijos dar neužaugom, bet kaip ir kiekvienai naujovei subręsti ir įsitvirtinti reikia laiko. Nemanau, kad mano tauta neišmoks garbingų rinkimų, kultūringos politikos ar tarpusavio bendravimo meno. Juk šalia demokratijos ir civilizacija, o kur civilizacija, ten ir kultūra.

    Lietuva niekada nebuvo grubumo, tamsumo, laukinio elgesio kraštas. Tik to, kas šiandien žmogui prasiveržė po tiek metų tylėjimo, nebemokame išklausyti, pateikti, panaudoti. Skubame bet kokiom priemonėm peršaukti, aplenkti viens kitą, tarytum bijodami, kad nesuspėsim.

    Dar nenorėčiau ateityje matyti vieno Lietuvos skaudulio: kyšininkavimo. Niekam mano krašte ne paslaptis, kad padėtis, pinigai, galimybės šiandieną daug gali. Noriu, kad gydytojas, priimdamas pacientą, sutelktų visas savo žinias, savo geranoriškumą, kad gydydamas matytų žmogų, o ne jo įtakingumą, padėtį, kišenę. Noriu, kad nusikaltęs, pasinaudojęs padėtimi, apmulkinęs silpnesnį, stotų prieš atsakomybę pagal įstatymą, o nebūtų vertinamas pagal kišenę. Baigiame mokyklas, stengiamės, mokomės ir iš karto susiduriame su netiesa. Darbštų, kuklų, nuoširdžiai mokslo siekiantį jaunuolį aplenkia įtakingų tėvelių atžala. Kai visų studijų metu tempiamas ir globojamas jis baigia studijas, toks studentas tampa specialistu: be žinių ir be pašaukimo. Tai ir ateina į ligonines, mokyklas, gamyklas skubantys atstumti darbo valandas. Be pažinčių, gabiam jaunuoliui reikia tenkintis kuklesniais pasirinkimais. Taigi noriu, kad ateities Lietuvoje kiekvienas be nuoskaudų surastų savo vietą ir atiduotų tiek, kiek jis gali. Tegul rašytojai, dainininkai, menininkai suranda atsaką ir pripažinimą savo kraštiečių širdyse. Grožio, gėrio, džiaugsmo niekada nebus per daug, tad neišbarstykime to svetur, o visados parvežkime tai į namus. Mylėkime viens kitą, kur begyventumėme: atšiauriose šiaurynų platumose, mažytėje Lietuvoje, spalvingoje Europoje, ar nuo vargo priglaudusiame Amerikos žemyne. Juk mūsų, lietuvių, taip mažai šioje nuostabioje planetoje.

    Aš tikiu, kad žmogus daug gali, tik reikia labai labai panorėti. Todėl ir Lietuvą regiu, kaip mylimą, mylinčią, išdidžią, puošnią ir laimingą moterį, kuri visada žino savo vertę, galimybes, kuri užtikrinta rytojumi ir ateitimi.

•    Turtas, gera padėtis ir žmona yra svarbiausios pavydo priežastys.

Lietuviai

•    Pavydas kyla iš baimės, kad tu gali tapti mažesniu ir silpnesniu.

Italai