Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PASAULIO IR KRIKŠČIONYBĖS VIZIJA

Kun. Petras Linkevičius

1. NUKRYPIMAI, [GYVENDINANT KRIKŠČIONIŠKĄJĄ DOKTRINĄ

     Didysis mūsų laikų mąstytojas Tejaras de Šardenas, spręsdamas šiuolaikinio nukrikščionėjimo problemą, paliečia opų klausimą. Jis teigia, kad krikščionijoje įsigalėjo kiekybinis sakramentalizmas, susmulkėjęs pamaldumas ir krikščionija prarado ryšį su tikrove. Įsisenėjus pasauliečių religinė praktika palaipsniui suvedama į dirbtinį ritualo ir religinės praktikos pasaulėlį bei pamaldumo pervertinimą konkrečios veiklos sąskaiton. Visa tai su konkrečiu gyvenimu nesiejama ir neturi su juo nieko bendro. Taipogi ir Eucharistija turi tendencijų tapti Objektu, kuris vertinamas pats savyje. Tuo tarpu, kai Eucharistija privalo būti fermentu, kuris perkeistų gyvenimą, perkeistų krikščioniškąją saviraišką kuriant, dalinant bendrą gėrį visiems. Pagaliau visas religinis gyvenimas apsiriboja tokiu požiūriu, kad vertinamas kaip tikslas pats savyje. Štai šiuose dalykuose krikščionija ir klaidžioja. Todėl krikščioniškųjų tiesų progresas toks sustingęs.


Užupis prieš lietų.    A. Griškevičius.

     T. de Šardenas rašo, kad krikščioniškieji idealai, taip, kaip šiandien yra perteikiami, neatrodo, nei pakankamai gryni, nei pakankamai kilnūs. Tie krikščioniški idealai atrodo per siauri, nes suvedami į individualistinę tobulinimosi praktiką, kurioje daug pasyvių rytietiškų elementų. Tad šiuolaikinis žmogus juose ir dūstąs. Ir šiuolaikiniam žmogui atrodo, jog krikščionybės idealai net prieštarauja žmonijos įsitikinimui, kad galima pasaulio ateitį sukurti puikią. O evangelija tą ateitį nuvertinanti, niekinanti. Krikščionybė vis raginanti būti abejingu “šio pasaulio reikalams”. Ir pagaliau krikščionybė žmonėse palaiko nupuolusio ir nekintamai nustatyto pasaulio sampratą. Todėl žmonės ir nevertina Bažnyčios ir net jai yra priešiški. Tad suprantama, kodėl Bažnyčios įtaka sterili.

    Jeigu šiandien Bažnyčios skelbiamai Tiesai kažko trūksta, kad ji neišsilieja kaip potvynis, nesiskleidžia kaip gaisras, kaip visa uždenganti ugnis, tai šiandien ir keliamas klausimas dėl pačios moralinės krikščionybės vertės ir jos gebėjimo patobulinti žmogų.

    Iki šiol krikščionio tobulinimosi modelis buvo sukurtas, remiantis anokia stabilaus pasaulio samprata. Taigi ir anuometinė moralė jam buvo savailaikė. Šiandien anoks pasaulio modelis jau atgyvenęs, tad progresuojančiai žmonijai tenka tokia moralė, kuri įgalina atskleisti žmogui jo tikrąją paskirtį. Jau sutelktais tyrinėjimais žmonija žengia į priekį. Tai ryžtingi žingsniai. Jokia kita dirva kaip tik ši mokslinių tyrinėjimų dirva, sako Tejaras, neišugdys tokių radikalių ir tvirtų šaknų atsigręžti į Dievą. Tai mokslo ir pažangos dirva. Kadangi modernusis mokslas bei gyvenimas sudaro prielaidą religiniam atgimimui, tai velnias priešpastato senoviškas pažiūras, siaurumą, primityvumą, tikėjimo dalykų senovinį raidiškumą. Šitaip velnio “įkvėpti” ir patys užsidaro į “getą” ir trukdo religiniam atgimimui.

    Susilietimas su pasauliu pats savaime žmogaus nesutepa ir nesuteršia sielos, nei jos neapsunkina. Atvirkščiai! Materija sielai padeda, ją maitina ir kelia aukštyn. Bendravimas su žmonėmis anaiptol žmogaus nesmukdo, o atvirkščiai - tai proga ugdyti asmenybei. Izoliavimesi asmenybės neišugdysi, tai iliuzija.

    Neretai šiuolaikinis žmogus Kristų suvokia ne kaip asmenišką Būtybę, o tik kaip “Idėją”, “Pergyvenimą”. Šiuolaikiniams žmonėms, net ir krikščionims, nieko nesako žodžiai apie “Dievo karaliją”, apie “naująjį žmogų”, apie “naująjį dangų ir žemę”.

2. KRISTUS - TARPUSAVIO VIENYBĖS IR MEILĖS JĖGA

    Ogi dangus jau pradėtas kurti šioje žemėje. Jis pradėtas su Įsikūnijimu kartu įjungiant į Dievo viešpatijos kūrybą kiekvieną krikščionį. Taigi krikščioniui, krikščionijai yra pavesta atsigręžti į visus kitus per įkūnytą meilę. Jėgų tam turime kiekvienas iš Kristaus, kuris pasilikęs tarp mūsų iki “amžių pabaigos”. Kristus mus įtraukia į amžinąjį gyvenimą, į “dangų” tik savąja meile ir ši “kristine meilė”, kuri mumyse dega, virpa ir tuo pačiu skleidžiasi į mus supančius žmones. Savo Įsikūnijimu Kristus suformavo tokią žmogiškos būties pilnatvę, kokią buvo numatęs suteikti žmogui nuo amžių pradžios. Mūsų viduje ir pasiliks tamsa, jeigu mes nepasistengsime įvesti dieviškąsias tiesas į savo kuriamą tikrovę. Dieviškoji šviesa, kurią Kristus atnešė, gali sušvisti tik mūsų pačių suorganizuotoje tikrovėje, kuri paremta meile.

    Žmogui žemė nėra priešingybė, sako Tejaras de Šardenas savo “Ateities gairėse”. Ateities dangus prasideda nuo to momento, kai žmogus imasi žemę apvaldyti ir ją perkeisti. Dievas yra pasiekiamas ne save sekinant ir ne save kankinant. Dangus prasideda save perkeliant į aukštesnę būseną, save perkeičiant (sublimuojant). Štai koks yra didysis naujųjų laikų atradimas.

    Žmogus čia, žemėje, gyvena judrų, nerūpestingą, vartotojišką, egoistinį gyvenimą. Žmogus čia džiaugiasi, čia liūdi, o Kažkas - tai Kristus stovi ir stovės, mus saugo ir saugos visais laikais, laikydamas išlaisvinimo Fakelą prieš Dievą giliausioje šventumo sferoje. Iš Ten mums teka gyvenimas, iš Ten - nuolatinė atrama, iš Ten - nuolatinis susitaikymas, neužtarnauta Dievo dovana - Malonė. Jeigu žemėje kur nors suspindi neįprasta Meilės liepsna, tai toji liepsna, tasai spindulys - iš Tenai. Toji galia pamilti, kad duotumei, nesitikėdamas kažką už tai gauti - iš Tenai - per Kristų. Mums Kristus - tai Vyresnysis Brolis, Jis - Tarpininkas.

    Būti krikščioniu reiškia būti panirusiam meilėje, skendėti meilėje kitiems, kurie ir yra tasai mistinis paslaptingasis Kristaus Kūnas -mistinis Kristus. Krikščioniškai gyventi - tai ir reiškia ne ką kitą, kaip, mažų mažiausiai, su visais būti žmogiškuose santykiuose. O tačiau, tai dar toli gražu iki meilės. Krikščioniškai gyventi - tai reiškia visuomet meilę - Kristų savyje nešiotis. Šitoji meilė tegul mumyse alsuoja, mąsto, geidžia, kalba, atlieka pareigas, jaučia visišką atsakomybę už kiekvieną sutiktąjį. Nuostabioji krikščionio paslaptis ir yra ta jo būties paslaptis, kad jame gyvena Dievas savo Dievo-Žmogaus gyvenimą.

    Kiekviename Kristus gimsta, auga ir subręsta “iki pilnametystės”. Tai tas pats Kristus, kuris atitrauktai nuo be kokio laiko gyveno amžinai. Joks laikas Jo nekeičia. Jis - visų laikų pradžioje. Jis - ir tuomet, kai laikas pasibaigs, Jis užbaigs istoriją, Jis įves žmones amžinybėn, prikeldamas juos, kaip ir pats prisikėlė naujai žemei, naujam dangui.

    Jeigu žmogus Kirstumi tiki, jeigu jis priėmęs krikštą - šį skiriamąjį krikščionio ženklą, tai su žmogumi yra įvykę kažkas nepaprasto. Žmogus yra įtraukiamas į Būties bendrumą su Kristumi. Tokio žmogaus likimas jau yra susietas su Kristumi asmeniškai. Šis vidujinis Kristus siekia reikštis per tą, kuris yra krikštą priėmęs. Kristus siekia reikštis tarpusavio meilės jėga. Tad kiekvienas krikščionis privalo suvokti savo vietą ir nustatyti santykiu su kitais Kristaus broliais, nes atsakomybė už kitus yra didžiulė. Mus visus sujungė krikštas, Kristaus Įsikūnijimas mus įsupo bendram dieviškam darbui ir bendram gyvenimui.

    Tad meilė yra matas, kuriuo įvertinama kiekvieno krikščionio gyvenimas jam pasmerkti ar išgelbėti. Kodėl? O todėl, kad patsai Kristus šį matą nurodė ir jį pagrindė savo gyvenimu ir meile. Kristus neprievartavo žmonių, kad jie mylėtų artimą ir patį Dievą. Jis tik paskelbė naują įstatymą, kaip aukščiausią tikėjimo Dievu pradą. Šalia meilės Kristaus skelbtoji vienybė ir ramybė irgi turėjo būti laisvos žmogaus valios padaras. Kristaus dėka žmogus atranda savo tikrąją didybę, kilnumą ir savojo žmogiškumo vertę. Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nesuvokiama esybe, ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jeigu jis nesusitinka su meile, jeigu jis nepajunta ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu jis negali joje gyvai dalyvauti. Tačiau įgimtas žmogaus niekšiškumas ir reiškiasi visos istorijos eigoje. Neišplito laisva meilė ir laisvas gėrybių atsižadėjimas kito gerovei. Palyginus su pirmaisiais krikščionybės amžiais, dabar tarpusavio žmonių santykiuose išsižadėjimo labai maža. Šiandien krikščioniškai saviraiškai tapo matu ne tarpusavio meilė, bet tik dūsavimai “Viešpatie, Viešpatie...” Kaip Kristus ėjo per pasaulį, liudydamas dangiškąjį Tėvą - Meilę, taip ir Jo bendruomenė turi eiti per pasaulį, liudydama tarpusavio meilę. Jeigu žmogus įgimtą polinkį “išeiti iš savęs” ir “eiti į kitus” kokiu nors būdu sustabdo, tai jis tampa individualistu arba egoistu. O individualybė visada yra ribota. Kai žmogus toje individualybėje užsisklendžia, tai jis dūsta savo vienatvės tuštumoje. Jis kenčia. Norėdamas šį siaurumą nugalėti, žmogus privalo eiti į kitus ir tuo būdu laimi platesnes galimybes savo asmenybei išvystyti. Žmogus yra sukurtas panašiu į Dievą, ir Dievas gerbia savo kūrinio autonomiją. Dievas žmogų sutvėrė ne kaip lėlę, o kaip dieviškąją būtį, kuri privalo tapti Dievu: “devenir dieu”. O ką kita reiškia Kristaus sakinys: “Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas” (Mt 5,48).

    Dievas iš išorės nesikiša į žmonių gyvenimą, o jei įsikiša, tai veikdamas kartu su žmogaus valia. Ir Kristaus vardu sukurtąją bendruomenę - Bažnyčią Dievas reformuoja ne iš išorės, o iš vidaus, joje pažadindamas didvyrių -šventųjų. Dievas gerbia ir tą natūralų gamtos priežastingumą, kuris yra Jo paties “rankų darbas”.