(Suaugusiųjų konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
Antanas Marčiulaitis
Labiausiai įkaitintos vietos pragare skirtos tiems, kurie didžiųjų dorovinių išbandymų metu laikėsi neutralumo.
Dantė
Lengva paslėpti neapykantą, sunkiau — meilę, bet sunkiausia — abejingumą
L. Berne
Komunistinė ideologija rėmėsi ne krikščioniškomis vertybėmis, tokiomis kaip gailestingumas, atjauta, atleidimas, meilė ir t.t., o materija, kurią laikė žmogaus egzistencijos absoliutu. Į žmogaus sąmonę dešimtmečiais buvo brukama materialistinė pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, atmetant visa, kas siejasi su dvasiniu žmogaus turiniu. Todėl ir matome šiandien šios klaidingos ideologijos pasekmes: nemaža dalis žmonių pasinėrė į dvasinio, tautinio, bendražmogiško nihilizmo liūną: išsikerojo egoizmas, neapykanta, kerštas, nejautrumas, abejingumas, pavydas, išpuikimas, tingumas...
Pavasaris. A. Griškevičius.
Viena iš pavojingiausių ir bene labiausiai išplitusių mūsų tautoje nedorovingumo apraiškų yra abejingumas. Todėl plačiau jį ir panagrinėkime.
Abejingumas mūsuose įsigalėjo ne staiga, bet palaipsniui. Jis rado palankią dirvą žmogaus tapusio “homo sovieticus”, psichologijoj. Ir tasai “homo sovieticus” pamažu sugyvulėjo, pasidarė abejingas viskam, kas neteikia jam naudos, kas yra kliuviniu į materialėjimą.
Daug ir įvairių yra abejingumo atmainų. Paliesime pačias ryškiausias, dažniausiai pastebimas:
1. abejingumas žmogaus nelaimei, ligai, netekčiai;
2. abejingumas vargstantiems, seneliams, invalidams, kitiems socialiai remtiniems žmonėms;
3. abejingumas dorovės normų pažeidimams;
4. abejingumas savo dvasios būklei;
5. abejingumas savo tautos ir tėvynės likimui.
ABEJINGUMAS ŽMOGAUS NELAIMEI
Didysis Dievo įsakymas nurodo: mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save. Abejingumas kito nelaimei, ligai, vargui yra aiškiausia meilės priešprieša.
Abejingumo virusas žmogui įsigraužęs į pavienių asmenų, visuomenės dalies ir valdančiųjų sąmonę bei sąžinę. Tegul apie tai byloja kad ir šis pavyzdys.
Autoinspekcija suruošė psichologinį-sociologinį eksperimentą: imitavo autoavariją, apvertę lengvąjį automobilį, šalia jo, plento pakraštyje atsigulė žmogus, prie jo prilaistė kraujo spalvos dažų. Viskas surežisuota buvo taip, kad neatskirsi nuo tikros avarijos. Autoinspektoriai stabdė pralekiančias automašinas, kad nuvežtų “nukentėjusįjį” į ligoninę. Tačiau vieni kažkur labai skubėjo, kiti rūpinosi savo mašinos gobelenu, kad nesuterštų krauju, dar kiti teiravosi, kas už paslaugą atlygins. Priežasčių išsisukinėti netrūko. Daugelis, abejingai žilgterėję į “avariją”, išvis nesustojo. Net greitosios pagalbos mašinos vairuotojas nepanoro atlikti savo tiesioginės pareigos, nors automobilis nebuvo užimtas. Iš šimto sustabdytų vairuotojų tik vienas sutiko atlikti paslaugą. Įsidėmėkime: vienas iš šimto!
Panašių pavyzdžių galima būtų pririnkti šimtus ir tūkstančius.
Abejingieji kartais net jaučia pasitenkinimą, matydami kito nelaimę. Štai kartą vienai senutei, belipant į prisigrūdusi troleibusą, išslydo iš rankos krepšys ir pabiro pirkiniai. Netoliese stovėjusi kita moteris su pagieža ir neslepiamu pasitenkinimu šūktelėjo: “Va ir gerai tau!” Tik sugėdintąjį bandė “pasitaisyti”: “Ar nesudužo kas?” Tokie, kaip ši moteris, paklausti, kas gero jų aplinkoje, gal pasakytų: “Kas čia bus gero... Tiesa, kaimyno karvė nugaišo”. Darosi nejauku matant, kaip tokie dvasios menkystos džiaugiasi dėl svetimos nelaimės, patenkinti, kad ne juos ta nelaimė užklupusi.
Drįstu tvirtinti, jog šiandien labai dažnai galima sutikti ledinį abejingumą kito nelaimei. Tai ypač jaučia sergantieji ligoninėse ar namie, nesulaukdami artimųjų, giminių, darbo draugų aplankant. O ar visi kaimynai, giminės, buvę bičiuliai teikiasi palydėti mirusį žmogų į amžino poilsio vietą?! Nereikėtų tokiu atveju laukti oficialaus pakvietimo (čia gi ne vestuvės, ne jubiliejus!), nereikėtų varžytis, kad negali gėlių nunešti. Kiek nedaug kartais tereikia nelaimėn ar bėdon patekusiam žmogui - tik vieno užuojautos žodelio, ir jis pajunta širdy palengvėjimą.
Vertėtų dažniau pamąstyti: o jei nelaimė ištiktų mane (juk niekas nėra nuo jos apsaugotas), kaip jausčiaus, matydamas aplinkinių abejingumą? Ar į mano abejingumą neatsimuš bumerangu kitų abejingumas? Kaip lauke šauksi, taip miške atsilieps, - sako liaudies išmintis.
ABEJINGUMAS SOCIALIAI REMTINIEMS ŽMONĖMS
Aplink mus ir šalia mūsų tvyro senatvės negandos, invalidų bėdos, alkanų našlaičių ašaros, liesos rankos tiesiasi išmaldai... Lietuvių filosofas Vydūnas, pamatęs šiandieninę skurdo, bado, dvasinio ir fizinio skausmo jūrą, o drauge (deja!) ir abejingumo šmėklą, su dar didesniu sielvartu pakartotų savo mintį: ne duonos šaukia vargšai žmonės, bet žmoniškumo! Tad kur dingo lietuviškas žmoniškumas, kuris mūsų tėvų ir protėvių širdyse buvo tapęs krikščioniško gyvenimo norma?
Jaunuolis, įlipęs į autobusą, patogiai įsitaiso sėdynėje ir murkso nesijaudindamas dėl senutės, stovinčios šalia jo ir laikančios rankoje sunkų krepšį. Visa tai mato kiti keleiviai ir... tyli, atseit “ne mano kiaulės, ne mano pupos”.
Rodos, tiek nedaug tereikia: suraminti, paguosti nuskriaustą ir verkiantį vaiką, užleisti pagyvenusiam žmogui sėdimą vietą autobuse, pakelti pargiuvusią senutę, patarnauti bejėgiam invalidui, dovanoti atliekamą drabužį jo neturinčiam, tarti vieną kitą užuojautos žodelį nelaimės ištiktajam, pamokyti klystantį, o pagaliau - nors nusišypsoti. Taip, nedaug tereikia kad žmogus nusiramintų, pradžiugtų, ašarą nuo skruosto nubrauktų. Deja, kai kam visa tai atrodo per sunku ir negarbinga. O gal ir nemadinga? Bet juk mados ateina ir nueina, o nuoširdus užuojautos žodis, dėmesys, pagarba ar materialinė parama kitam - amžiais nekintamos dorinės savybės, labiau nei gražiausias rūbas, puošiančios žmogų.
ABEJINGUMAS DOROVĖS NORMŲ PAŽEIDIMAMS
Prieš eilę metų vieno pakaunės miestelio centrinėje gatvėje vidury dienos du girti chuliganai sustabdė vyruką ir pareikalavo pinigų. Šiam nepaklusus jų reikalavimui, chuliganai, partrenkę jį ant šaligatvio, iš įniršio ilgai spardė. O apie 50 žmonių minia susirinkusi abejingai stebėjo šį sukrečiantį įvykį tarsi kokį spektaklį. Šiurpi scena vyko netoli policininko buto, tačiau jis net neišėjo į gatvę tramdyti įsisiautėjusių girtų chuliganų, atseit jam tąkart buvo atostogos. Vaikiną užspardė mirtinai, jis iškeliavo į amžinybę, žmogžudžiai sėdo į kalėjimą. O minia?.. Ar vien žmogžudžiai kalti dėl jaunuolio žūties? Ne, čia didelė kaltės dalis tenka ir įvykio stebėtojų abejingumui.
Arba vėl: pilietis mato, kaip vagis įsibrauna į parduotuvę. Tereikia pakelti telefono ragelį ir... Ne, jis šito nedaro pamąstęs: “Ne mano kiaulės...”
Girtas vyriškis viešoje vietoje svaidosi nešvankiais žodžiais. Visi ten esantieji trauko pečiais, raukosi, kai kurie šyptelėja. Bet neatsiranda tokio, kuris išdrįstų sudrausminti įsisiūbavusį pliuškį. Bijo? Galbūt. Bet juk baimė -abejingumo motina.
Ne kartą tenka girdėti: nesikišk, ne tavo reikalas, tesižino; ką matai - nematyk, ką girdi -negirdėk, tavęs tai neliečia - ir tylėk...
Bloga darantys tik išorėje atrodo drąsūs ir agresyvūs, o viduje dažniausiai bailūs ištižėliai, nes jų sąžinę daugiau ar mažiau kirbina nerimas dėl galimų pasekmių. Jie atsitraukia pajutę kitų nepakantumos, virptelėja nuo tarto priekaišto.
Kas mūsų visuomenėje “prigamino” tiek vagių, plėšikų, girtuoklių, žmogžudžių, melagių ir šmeižikų, jei ne mūsų pačių abejingumas negatyviems reiškiniams?! Nuolaidžiavimas šeimos, mokyklose, darbo kolektyvuose, viešose vietose - tai meškos paslaugos, nuo kurių kenčiame visi. Paskui stebimės: iš kur priviso moralinių iškrypėlių, degradavusių žmonių? Sugriauti daug lengviau negu pastatyti; tam nereikia nei išminties, nei kruopštaus darbo.
Vienos iš tokių mūsų abejingumo pagimdytų moralės nuosmukio reiškinių - vargystės bei plėšikavimai, apie kuriuos girdime ir skaitome kasdien.
Prieškariniais laikais Lietuva sąžiningumu beveik prilygo Švedijai, Islandijai, kitoms šalims. Atsimenu, vienas mūsų kaimynas parsinešė namo dviejų metrų ilgio aptrešusią lentą, padėtą prie upės skalbimui. Pamatė lentos savininkas nedorą žmogelio elgesį ir padavė į teismą. Vagis buvo nuteistas vienam mėnesiui arešto. Grįžęs pasižadėjo daugiau nė svetimo šiaudo neimti, geriau jį koja į šalį nuspirsiąs.
Pokario metais, kai viskas buvo suvalstybinta, žmonių psichologija ėmė staiga kisti: jokia nuodėmė valdišką daiktą pasiglemžti, kai pati valdžia mus skriaudžia. Tokia pasisavinimo samprata ėmė plėstis: kas čia tokio, jei nemačiom negirdom nudžioviau kaimyno vištą ar prisikasiau iš jo daržo maišą bulvių. Taip pamažu įsisiūbuota, kad graibštukai ėmė ne tik nešti, net ir vežti į namus iš gamyklų, daržų, miškų, sandėlių... Ar tai ne abejingumo pasekmės?
ABEJINGUMAS SAVO DVASINEI BŪKLEI
Žmogaus prigimtis reikalauja kuo nors rūpintis. Rūpestis - tai skatinamoji jėga kelyje į pažangą. Gerai, kai žmogus rūpinasi kilniais dalykais. Tačiau per dažnai mus persekioja rūpinimasis smulkiais, mažaverčiais buities reikalais, pamirštant didžiuosius siekius, būtinus dvasiniam tobulėjimui. Labai dažnai sukamės uždarame rate kaip ta voveraitė, didžiausią dėmesį ir energiją skirdami savo siauriems egoistiniams poreikiams tenkinti.
Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dinamika ir technikos griūtis atitraukė nuo daugelio dvasinių vertybių. Pernelyg didelis materijos išaukštinimas ir jai vergavimas nustelbė dvasinę žmogaus sferą. Tokios dvasinio tobulėjimo priemonės kaip vertinga knyga, teatras, muzika, dailė atsidūrė antrame plane, nes mūsų laiką užima pinigų, turtų kaupimas ir visa kita, kas lengvina mūsų materialinę padėtį. Pasinėrę į materialinį komfortą, prarandame dvasines vertybes.
Per dažnai užmirštama ir pati didžiausia dvasinio tobulėjimo sritis - religija. Agresyvusis ateizmas dešimtis metų įnirtingai griovė Bažnyčios autoritetą, žmogų pavertė mąstančiu gyvuliu, besirūpinančiu vien materija. Žmogus prarado daug neįkainojamų dorovinių savybių, tokių kaip sąžiningumas, teisingumas, gailestingumas ir kt. Jame nužslopintas pagrindinis dvasios ugdymo stimulas - sąžinė. Prigesus sąžinei, žmogus pasidavė abejingumui ar net satanizmui, klystkeliuose pasimetė gyvenimo prasmės samprata.
Dorovinį žmogaus nuosmukį rodo ir tai, kad neretai sekmadieniais ir šventadieniais kai kurios bažnyčios apytuštės. Dauguma savo laiko krikščionimis, tiki Dievą, tačiau indiferentiški maldai, tikinčiojo pareigai kiekvieną sekmadienį skirti Kūrėjo pagarbinimui bažnyčioje, indiferentiški atgailai ir bendrai tikinčiųjų praktikai.
Amžinybės vartai visiems atkelti, ir nė vienas nepasiliks šiapus jų - visi stosime su savo žemiškojo gyvenimo bagažu prieš dieviškąjį Teisėją. Kokią ataskaitą Jam duosime? Pamąstykime.
Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad eikvotume jį vien medžiaginiams dalykams, o dvasinius atidėtume rytdienai. Galim nesuspėti! Dvasiniam tobulėjimui, sielos apsivalymui taip pat turi rastis laiko. Kitaip mūsų abejingumas ir delsimas gali mus pačius pražudyti.
ABEJINGUMAS TAUTOS IR TĖVYNĖS LIKIMUI
“Tėvynė - tai šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, atitraukia valstietį nuo arklo, tarnautoją - nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos”, - rašė F. Šileris.
Pasigailėjimo vertas žmogus, kuris neturi supratimo apie savo tėvynę, kuris tėvynės meilės sąvoką tapatina su prabangiu gyvenimu, su konkrečia nauda.
Sovietinės imperijos vadeivos ir jų satelitai visais būdais stengėsi užslopinti pavergtų valstybių nacionalinį judėjimą ir brukte bruko internacionalizmą, žinoma, nepamiršdami dominuojančios nacijos šovinistinių nuotaikų puoselėjimo. Pakankamai prisiklausėme per pusšimčio metų okupacijos laikotarpį šovinistinio svaičiojimo: "... visų pirma didžioji rusų tauta”.
Jaunoji ir kiek vyresnė karta, auklėta internacionalizmo dvasia, neįgijo tautinio - patriotinio susipratimo imuniteto, priešingai, savo tautos bei tėvynės meilės sąvoka jai svetima. Tai žiauriai sužalota karta, su egoistiniais polinkiais, su kietu abejingumu ir nihilizmu. Ačiū Dievui, kad dalis jaunų žmonių kai kuriose šeimose įgijo supratimą apie gimtąjį kraštą, meilės tėvynei užuomazgą. Tai mūsų senelių ir tėvų nuopelnas. Garbė jiems! Nei mokykla, nei visuomenė, tuo labiau ryšių komunikacijos priemonės neturėjo teisės šio brangaus tautinės dvasios bruožo skleisti savajai kartai. Rezultatai akivaizdūs. Štai keletas pavyzdžių.
Džiaugėmės atgavę laisvę, deja, ne visi. Kai po nepriklausomybės atstatymo, tironijos nusikračius, pablogėjo Lietuvoje ekonominė padėtis, ne vienas ėmė garsiai šaukti: va jums ir nepriklausomybė! norėjot nepriklausomybės -ir turit! man nusispjaut į tą jūsų nepriklausomybę! kas iš tos laisvės, jei batų nėra už ką pirkti! ir t.t. ir t.t.
O ką parodė rinkimai į Seimą 1992 m. ir prezidento rinkimas? Lietuva išsirinko į aukščiausiąją valdžią ne patriotus, o buvusius komunistinius nomenklatūrininkus, tautinės dvasios griovėjus, okupantų pataikūnus. Niekaip negalima suprasti nemažos dalies mūsų šalies gyventojų, kilnias tautines idėjas išmainiusių į materialinius malonumus ir patogumus. Mums gėda už tai prieš visą pasaulį. O kaip pasiteisinsime prieš mūsų tautos kankinius, žuvusius kovose už Lietuvos laisvę miškuose ir pakelėse, tremtyje ir kalėjimuose?! Nejaugi mūsų brolių ir sesių kančios ir pralietas kraujas nepajudino sudiržusios tautiečių sąžinės?.. Kai kurie suklydusieji, nesulaukę į valdžią išrinktų buvusių uolių komunistų pažadų ir dar labiau nugrimzdę į ekonominę bei dvasinę suirutę, pamažu atsikvošėjo. Kiti, piktos propagandos paveikti, vis dar kaltina Landsbergį, kitus patriotus, tik ne buvusiuosius okupantų pataikūnus. Juk jie ilgą laiką linkčiojo ir dabar dar tebelinkčioja buvusiems vergvaldžiams. O kas kėlė mūsų tautą iš stingulio, kad pirmas įžiebė patriotizmo ugnelę, kad nepalūžo ekonominio ir politinio spaudimo metu, jei ne Landsberis?! Visi, kurie, žiūrėdami į juoda, sako balta ir atvirkščiai, abejingi tikrosioms vertybėms. Jie tik demonstruoja politinį aklumą, nemokėjimą daiktų vadinti tikraisiais vardais.
Maironis dar praeito šimtmečio pabaigoje nuogąstavo:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
Tikrai pranašiški poeto žodžiai!
Nevalia užmiršti, jog tauta stipri tik visuomenės narių .susiklausymu, bendrų idealų siekimu. Priešai tik ir laukia, kada imsime skaldytis, nesutarti, abejingai žvalgysimės į šalis ir skęsime neapykantoje.
Klauskime savęs: ar vis dar būsime abejingi savo tautos ateičiai ir jos išlikimui, net ir giedodami “vardan tos Lietuvos vienybė težydi”? Taigi šalin bet kokį abejingumą! Tik nenuolaidžiaudami galėsime pakirsti šaknis įvairiems blogio pasireiškimams. Tuoj pat pajusime, kad darosi šviesiau ir ramiau gyventi. Turėjome valios, ryžto ir drąsos nusimesti okupacijos jungą, sudrebinę visą didžiulę imperiją ir nustebinę pasaulį, tad sugebėkime apvalyti Lietuvą ir nuo visų tos okupacijos padarinių, visų pirma nuo abejingumo.
