Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

INKAI AUTOBUSE

Antanas Saulaitis, SJ

     Nors visada reikia mandagiai kalbėtis ir saugotis netikėtų klausytojų, tankiau lietuvių kilmės apgyventose vietose autobuse, parduotuvėje, užkandinėje tenka dar rūpestingiau tvardytis. Esama turinčių slaptą iš kurčiųjų abėcėlės pasiskolintą nykščio ir smaližiaus sudėtą ženklą “L’ - ko gero netoliese sėdi lietuviškai atrodantis žmogus. Būtina vienas kitą įspėti, nes nežinia, ar įtariamasis mandagiai klausytųsi, negirdėdamas, ko nereikia, ar tai asmuo, kuris ausų nesuglaustų ir liežuvio nevaldytų.

Mergaitė su balionėliu.     A. Griškevičius

     Laukdamas didmiesčio gatvėje savosios autobuso stotelės, pastebi iš nugaros matomų keleivių šukuoseną, greta sėdinčiųjų skaitybą (neretai Šv. Raštą) ar rankose sukamą rožinį, o šonu sėdinčiųjų ar stovinčiųjų matosi veido bruožai. Kaip kapinių rikiuotėje, Vietnamo paminklo Washingtone graudžiame sąraše, kaip spaudos žinutėse, taip ir čia matosi tautinės kilmės nuo Rytų ligi Vakarų, Pietų ligi Šiaurės, nuo juodos iki baltos spalvos veidų.

     Ir taip pamatai žmogus inką tiesiai iš archeologijos knygos ar filmo apie Andų kalnynus - klasišką galvą, kaktą, žandikaulius, nosį, lūpas, smakrą, saulėlydžio spalvos odą, melsvai juodus plaukus. Ir taip suspaudžia širdį.

     Kur liko inkų valdų didybė, tūkstantmetė išmintis, nuostabus žemės ūkis, sumanus prekybos tinklas, meniška galybė? Kur jautrumas gamtos aplinkai, jos ištekliams, kalniečių susiklausymas, žvilgsnis į tolimas sniego dengtas ugniakalnių viršūnes? Viskas pavirto į nuovargiu sveriamą tvankiu autobusu kelione į eilinį darbą didmiesčio dulkėmis sklaidomoje svetimoje kultūroje. Atrodo, nieko neliko, tik kilni visokiose sąlygose sugebanti išlikti inkų išraiška. Kad tik jis ar ji, jų vaikai ir anūkai atsimintų, iš kur kilę ir ką savyje neša!

     Kitąsyk tiesiog nukaltas astekų, olmekų ar majų veidas, kai skurdo ir žiaurių sukilimų išbaidyti ieško prieglobsčio legendinėje žemėje, kuri kaip autobusas ar motinos širdis dar turi vienam naujam vietos. Juodi veidai neša kone kelių šimtmečių vergijos naštą, vos palaipsniui išsilaisvinančios į atviresnes galimybes šviestis, kilti, stačiomis stovėti ir į pasaulį švelniu šypsniu žvelgti. Airiški veidai mena proprosenelių “bulvių badą”, itališki ar viduržemiški - atsivežtą glaudų šeimynos gyvenimą, paplitusius stalo patiekalus. Arabiška apranga dažnai sergi kasdienybėje gyvą tikėjimą, kai pasninko mėnesį darbe sunku nuo aušros ligi saulėlydžio maisto neliesti ar nepatogu penkiskart tarp nesuprantančių vienam Dievui lenktis.

     Ir tas lietuvių kilmės žmogus - ar jo proseniai guli anglių supiltų iškasenų šešėlyje, ar su pirmosiomis geležinkeliu pavažomis čionai atkeliavo? Gal pats jaunystėje per karo baimę vaikus nešė, ar toli nuo tėvų šeimos vienas atsiradęs savo jaukų židinį sukūrė, ar tokiuose namuose augusi tarp vidinės liepsnelės ir aplinkos spaudimo kovoja, kol savo vaikus rankose nešiodama aiškiau regės.

     Ogal gatvėje nugirstieji, krautuvėje užtiktieji, pokalbiui užeinantys, darbe sutikti ar bažnyčioje matyti būtų vos prieš keletą metų ar mėnesių iš Lietuvos atkeliavę ir sunkiu apavu žengia į dar nepajaustą viltingą gyvenimą? Be tvarkingų dokumentų nei čia namie, nei apsisukti negali, o vaikai auga, darbas reikalauja, mokslas traukia, siuntiniai saviesiems laukia. Kad, pats buvęs šventraštiniu ateiviu tuomet dar svetimųjų tarpe, galėtum naujakurio naštą palengvinti ar per tą sunkų pirminį laikotarpį stebuklingai peršokdinti į galimybėmis atvirą rytojų...

     Bet nereikia svetimšaliu būti, kad nesavas pasijaustumei. Už prekystalės stovi, gatve eina, posėdyje sėdi, vaikus vedžioja tikras čiabuvys, kurio genčiai šios žemės dešimtis tūkstančių metų priklausė. Ar ji jaučia kilnų moters vaidmenį, kuriuo tautos tautelės alsavo, kai šiandien aplinkui visokie kiti žmonės? Kai klega rudens žąsys, kai rausta medžiai ir sirpsta uogos, ar jis mato ir girdi ką kita negu žemyn šaligatvin žiūrintys žmonės? Ar jie tik per savo šventes didžiojo būgno bildesy apeigas liečia, kuriomis gamtai už gyvybę dėkojo ir genties gerovę minėjo? Supinta kasytė, melsvo akmens apryrankė, čiabūviškas auskaras ir mįslingas šypsnis - kaip mažas langelis į tai, kas tarp visko ir šiandien glūdi.

     Kitoje, Pietų Amerikos šalyje, didmiesčio sankryžoje liaudišku muzikos instrumentu gatvės muzikantas groja. Skubėdami namo iš darbo, ėję per gatvę, išeidami iš parduotuvės ar eidami raštinėn, žmonės ratu susibūrę, jų veiduose neišsakoma išraiška. Be reikalo būtų savo darbotvarkę sutrukdę, jei čia aukštos kokybės meno ieškotų ar kažkokios žavios modernios muzikos tikėtųsi, nes plačiu šaligatviu sklindantys garsai kuo paprasčiausi. O vis dėlto iššaukia ir atsiliepia į kažką gilaus, kas viduje buvo bendramiestėjimo užgožta ir paneigta, ir dabar skamba tiek tolimai sava, kaip lopšinė ar namų židinio garsai. Savoje šalyje sau svetimi kone privalomos civilizacijos spaudimu tapo, kai bent šią akimirką prabunda nuojauta, kad viduje dar likę kažkas sava.

     O Lietuvoje, manytum, kas sava - tai sava. Ir visada taip buvo ir esti?

     Laikrodį atsukus, vietoj Brazilijos skersgatvio įsivaizduotinas dvidešimtojo amžiaus trečdalio Kaunas, ką tik iš caro laikų į modernų pasaulį įžengusios valstybės pažiba. Kaip teatro, operos ir dailės lankytojai žvelgė į kaimo šokių ratelius, grubiai išskaptuotus liaudies instrumentus, kaimiškai tradicinę aprangą? Kai iš Anglijos grįžo premijas laimėjusios tautinių šokių šokėjos, iš Vengrijos skudutininkai su birbynininkais, tada, kaip Pietų Amerikos aikštėje, išgirsta kažkas sava, kas jau pusšimtį ir daugiau metų žavi svetimus ir savus.

     Pastaraisiais metais Atgimimo aušra atvėrė menui ir dailei ir daug kam kitam galimybes. Kur nedaugei kryžių buvo likę, šiandien pakelėse, sodybose vėl jie stovi, daug kur skaudžias ašaras primindami. Ir kiekvienas, Lietuvon keliavęs, į užsienius parsiveža naujai išdrožtą Rūpintojėlį, kurio reikšmę retas kuris skaptuotojas mokėtų paaiškinti, nebent savaip sugalvota mintimi. Jeigu tradicija nebūtų sovietų ir jų draugų perkirpta, ir šiandien tikrasis lietuviškas Rūpintojėlis savo delne turėtų abejingajam Tomui rodytas Prisikėlimu paženklintas Kančios žaizdas.

     Lietuvos autobuse ne tiek spalvų, ne tiek skirtybių, kiek čia nupieštame. Jame sėdi, dažniau stovi, Sibire išbuvęs, savoj šalyj kalintas, artimus žmones nelygioje miško kovoje praradusi, dėl tikėjimo ir ištikimybės engtas. Sėdi ar stovi, kas ėdė ir skundė, tylėjo ir neužstojo, kopė ant kito. Sėdi ir stovi jų vaikai, vaikaičiai, nešini ir vienų, ir kitų neišgydytom žaizdom. Savoj šalyj svetimi, it tas inkas Čikagoj.