VALERIJA VILČINSKIENĖ
VIZIJA
Aukštai, toli tavęs ieškojau, —
Šviesiausia vizija buvai.
Skaičiau — kitiems nuplovei kojas,
Juos meilės žodžiais gaivinai.
Aukštai, toli tavęs ieškojau, —
O tu many juk gyvenai.
Ir kaip lig šiolei nežinojau,—
Neskyrė erdvės mūs, kalnai.
Aukštai, toli tavęs ieškojau, —
Tu atvedei keliu j širdj
Žaliu lauku vynuogienojų
Pavargusį, ištroškusį pagirdyt.
O kur nueičiau be tavęs?
Kur rasčiau mintį, žodį, duoną?
Audrų ir polaidžių upes,
Gyvenimą, tik meilei duotą?
Ir ko ieškočiau be tavęs —
Pradžių Pradžios? Prasmių Prasmės?
O darbus kam, mintis pašvęst
Be tavo meilės didelės?
Tik tavo Valioje prasmė ateina,
Kada maldoj suklumpame maži.
Gyvenimą, mirties savosios kaina,
Kaip dovaną vaikams neši.
MŪS LAIŠKAI
Mūs laiškai svetimi,
Jų pavargusios mintys, nejaukios.
Abejot buvimu jų imi,
O nelaukiamus laikas išbraukia...
Jų apsunkus našta. Jų vardai netikri,
Žodžių balsas jausmuos neužaugo.
Juos rašysism, skaitysim svojonėj, minty.
Atminimai tikėjimą saugos.