Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SANTUOKA IR ŠEIMA


Rita Maleiškienė

Sutuoktinių meilė

     Meilė yra savęs atidavimas ir kito asmens pasiėmimas, lydimas begalinės pagarbos ir dėkingumo už atiduotą gyvenimą. Tai sielos, proto, širdies ir kūno vienybė. Harmoninga vienybė. Meilė nėra dvigubas egoizmas ir ne savęs ieškojimas per kitą žmogų, o džiaugsmingas aukojimasis gyvenimo vardan.

Eros ir agapė

     Krikščioniškos santuokos ir šeimos samprata remiasi Tvėrėjo duota prigimties tvarka. Dievas, iš meilės pašaukęs žmongų į gyvenimą, pašaukė jį ir meilei. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr. 1,27), kuris yra pati Meilė (1 Jn 4, 7-8). Tad meilė yra pagrindinis ir natūraliausias žmogaus pašaukimas. Meilė ima į save žmogaus kūną, o kūnas turi dalį ir dvasinėje meilėje. Todėl seksualumas, kuriame vyras ir moteris kaip sutuoktiniai teikia save vienas kitam, nėra vien biologinis aktas, bet žmogaus asmens gelmių veiksmas. Meilė tarp vyro ir moters priklauso nuo žmogaus panašumo į Dievą; ji yra atspindys Dievo meilės kiekvienam žmogui. Todėl ir žmogaus skeksualumui galioja Šv. Rašto žodžiai: “Tai buvo labai gera” (Pr 1,31). Dauguma žmonių šią didžiąją paslaptį ypač giliai išgyvena santuokinėje meilėje, čia atrasdami laimę ir džiaugsmą. Tačiau tiktai ta meilė, kuri gerbia vertybes, yra santuoką kurianti jėga. Ji yra dviguba: eros ir agapė.

     Eros - geidžianti meilė, kilnia prasme. Mylimo asmens geidžiama, nes jame ieškome pasipildymo, savo asmenybės praturtinimo, laimės, pilnatvės Bet vien eros nepakaks, kad žmogus galėtų per ilgą laiką pakelti santuokos naštą. Eros turi būti pratęsta tąja meile, kurią Paulius vadina agape. Tai “kantri”, “maloninga”, “nepavydi” meilė, kuri “nesididžiuoja ir neišpuiksta” (1 Kor 13, 4-8). Yra nemaža santuokų, kuriose eros ir agapė yra neatskiriamai susijusios nuo pat pradžios. Tačiau daugumoje santuokų agapė atsiranda, auga ir bręsta pamažu. Ji turi augti ir subręsti, nes be jos santuoka negali išsilaikyti.

     Savo naudos neieškančioje meilėje, kuri “jungia žmogiškas ir dieviškas vertybes” ir kuri “veda sutuoktinius į laisvą ir abipusį dovanojimą vienas kitam” (Gaudium et spės, 49) žmogus garantuoja pats savimi. Agapė siekia ne savo “Aš” iškelti, bet kito “Tu”. Ji trokšta ne save padaryti laimingu, bet kitam atnešti laimę. Agapė ima kitą tokį, koks jis yra su jo ribomis ir silpnybėmis. Ji yra pasirengusi “nešioti vienas kito naštas” (Gal 6,2) ir drauge tapti “Dievo sekėjais ir Jo mylimais vaikais” (Ef 5,1). Mylėdamas savo naudos nesiekiančia meile, žmogus žino, kad nuo to akimirksnio visas jo gyvenimas priklauso kitam.

     “Viešpats teikėsi šią žmogiškąją meilę skaidrinti, tobulinti ir kelti ypatinga savo malonės bei dieviškos savo meilės dovana. Tokia meilė, sulie-janti kartu žmogišką ir dievišką elementą, veda vyrą ir žmoną į laisvą savęs dovanojimą vienas antram, pareiškiamą giliu vidiniu prisirišimu ir išorės veiksmais. Ji pripildo visą vedusiųjų gyvenimą; būdama dosni ir veikli, ji vis tobulėja ir didėja. Tad ji viršija ir erotinį potraukį, kuris savanaudiškai tenkinamas, greitai ir skurdžiai išblunka.

     Ši meilė ypatingu būdu pareiškiama ir tobulinama vedybiniu aktu. Todėl veiksmai, kuriais vedusiųjų pora intymiai ir tauriai susijungia, yra garbingi ir vertingi (Gaudium et spės, 49).

Ištikimybė

     Sutuoktinių meilei esminga yra jos nesuardoma ištikimybė - tai svarbiausia sąlyga, kad abi pusės, vyras ir žmona, gerai sugyventų. Santuokos sakramento priesaika abu susituokiantieji iškilmingai prižada būti ištikimais. Ištikimybė santuokoje laiduoja vienybę, meilę, sutarimą ir taiką šeimos gyvenime.

     Kristus savo dievišku autoritetu griežtai pasmerkė santuokos ištikimybės pažeidėjus. Šv. Mato evangelijoje skaitome: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia j moterį, jau svetimauja savo širdimi” (My 5, 27-28). Šiais žodžiais Kristus pasmerkė ne tik santuokos ištikimybės pažeidėjus, bet užkirto ir visiems pažeidimams kelią - geismą.

     Kristus santuokos ištikimybėje uždėjo ne pančius, taip darė nevaržydamas žmogaus laisvės, bet iš meilės žmogui, iš meilės šeimai ir iš meilės vaikams. Be ištikimybės šeimoje negali būti tikros meilės, sugyvenimo ir gero vaikų auklėjimo. “Tikra vedybinė meilė bus aukščiau vertinama ir sudarys apie save sveiką nuomonę žmonėse, jei krikščioniškosios poros pasižymės ištikimybe, sugyvenimo darna (Gaudium et spes, 49).

     Užanspauduota vieno antram duotu pažadu, o svarbiausia, patvirtinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasilieka nesuardomai ištikima fiziškai ir dvasiškai, pasisekimuose ir nepasisekimuose, ir niekuomet nesileidžia į svetimavimą arba skyrybas.

Santuokos paskirtis ir tikslai

     “Santuoka ir santuokinė meilė iš esmės skirtos vaikų gimdymui ir auklėjimui” (Gaudium et spes, 50), o taip pat santuoka, kaip institucija, iš prigimties turi ir kitą tikslą - ji turi būti gyvenimo ir meilės bendruomenė tarp vyro ir moters. Apie tai ir bus toliau kalbama.

Gyvybės perdavimo pareiga

     Kaip Jėzaus Kristaus sužadėtinė, Bažnyčia savo Viešpačiui nuolatos duoda naujus Dievo vaikus per Krikšto sakramentą, taip ir santuoką lydi vaisingumo palaiminimas, kurį Dievas jai yra suteikęs. Santuokos prigimčiai priklauso vaisingumas. Sutuoktinė meilė nori ir turi būti vaisinga. Kūdikis, kaip bendros meilės vaisius, nėra kažkas išorinio ar atsitiktinio abipusei sutuoktinių meilei, tai veikiau jos įkūnijimas ir išsipildymas. Ši tarnystė gyvenimui - gyvybei yra paties Dievo kūrimu pavesta sutuoktiniams. Ji net įrašyta: Dievas palaimino juos sakydamas: “Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1,28). Vaisingumu sutuoktiniai įsijungia į kuriančią Dievo meilę, jie yra tarsi mylinčio Dievo Kūrėjo bendradarbiai ir jo meilės teikėjai. Pavartę Šv. Raštą, mes rasime jame daug puslapių, kur didžiuojamasi gausia šeima, kur kūdikis laikomas Dievo dovana, kuria Dievas apdovanoja savo mylimuosius.

Tėvų teisė ir pareiga auklėti

     Sutuoktinės meilės vaisingumas neapsiriboja vien tik gimdymu; jis toliau, plačiau ir turtingiau skleidžia dorinio, dvasinio ir antgamtinio gyvenimo vaisius, kuriuos tėvai perduoda savo vaikams. Savo vaikus tėvai privalo auginti ir auklėti, - paruošti juos atlikti jiems skirtus uždavinius žemėje. Auklėti - reiškia vaikišką silpnumą ir nežinojimą paversti žinojimu ir veiklumu. Auklėti, reiškia sukurti jame kaskart pilnesnio gyvenimo židinį, auginti jį vis doresnių ir kilnesniu žmogumi. Svarbu rūpintis jo proto lavinimu, nepamirštant dorinių vertybių.

     Popiežius Pijus XI enciklikoje “Casti Connubii”, kalbėdamas šiuo klausimu, pabrėžia, kad “vaiko gerovė tikrai nesibaigia su pagimdymu: turi prisidėti normalus vaiko auklėjimas. Išmintingiausias Dievas tikrai būtų per mažai pasirūpinęs pagimdytų vaikų ir žmonių giminės likimu, jei tie, kurie gavo iš jo galią ir teisę gimdyti, nebūtų taip pat gavę auklėjimo teisės ir pareigos. Iš tikrųjų niekas negali nepripažinti, kad vaikas negali savimi pasirūpinti: ilgus metus jis bus reikalingas pagalbos, išsilavinimo, auklėjimo”.

     Vedusieji atsakingi už žmogų. Tai priminė ir II Vatikano Susirinkimas: “Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas -didžiausioji tėvų pareiga. Tėvai pripažįstami pirmaisiais ir svarbiausiais vaikų auklėtojais. Ši tėvų auklėjimo pareiga yra tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti. Tėvai privalo savo šeimoje sukurti atmosferą, persmelktą Dievo ir artimo meilės, skatinančios visapusišką asmeninį ir socialinį vaikų auklėjimą. Todėl šeima yra pirmoji visuomeninių dorybių, kurios būtinos kiekvienai visuomenei, mokykla”.

     “Ir jūs, tėvai, ...auklėkite juos (vaikus) drausme ir Viešpaties įspėjimu” (Ef 6,4) - rašo šv. Paulius. Kad gerai išauklėtum vaiko sąžinę, reikia mylėti Dievą ir tobulumą daugiau negu save; tėvai, vadovaudami vaikams, yra tik Dievo autoriteto atstovai, pašaukti tobulinti vaiką. Ši pareiga reikalauja daug pastangų: susivaldymo, gilaus teisingumo, geros valios, nuolatinio gerumo, gailestingumo. Svarbu nuolatos vadovautis vaiko auklėjime paskatinimais, patarimais, bet ne jėga.

     Norint būti autoritetu savo vaikams, tėvams būtina gyventi santaikoje ir ramybėje. Bet, deja, dažnai pasitaiko, kad tėvai myli savo vaikus tik tiek, kiek šie tenkina tėvų jausmus ir išdidumą, pamiršdami, kad vaikas nėra duotas jų malonumui, bet jų pašaukimo įvykdymui (R. Grucė).

     Tėvų pareiga padėti vaikams surasti ir įvykdyti savo pašaukimą, pažadinti sąžinę dėl jų gyvenimo uždavinio ir jėgų panaudojimo ateityje. Tėvai padarytų didelį nusikaltimą prieš vaiką ir Dievą, jeigu norėtų, auklėdami vaikus, tenkinti savo skonį ir asmeninius norus arba savo tuštumą.

     Gera šeimyninė nuotaika yra taip pat būtina sąlyga vaikų auklėjimui, nes niekas taip nesipriešina geram auklėjimui, kaip nepastovi nuotaika ir įvairus nepasitenkinimas. Kai Kristus siuntė savo mokinius skelbti “Gerąją Naujieną” - Evangeliją, jis liepė: “Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateina po jų stogu jūsų ramybė” (Mt 10,12-13). Šie žodžiai paaiškina mums geros šeimyninės nuotaikos esmę. Gera nuotaika skleidžia taiką ir ramybę ir ją išlaiko. Ji padeda išvengti nesutarimų, paskatina susitaikymui, sukelia norą dirbti, padeda pakelti gyvenimo negandas.

     Vaikas, lyg trapus augalas, kuriam reikia saulės šviesos, džiaugsmo ir ramybės normaliam augimui teisume ir gėryje. Jeigu vaikas auga tarp nervingų globėjų, nuolat prarandančių pusiausvyrą, ir jei nuolat patenka į blogos nuotaikos sūkurį, jis užsisklendžia savyje, išmoksta meluoti, kad išvengtų bausmių, netenka dorinės drąsos ir geros valios. Priešingai, gera nuotaika ir visiška charakterio pusiausvyra, savaime verčia paklusti jam duodamiems patarimams ir įsakymams, leidžia jo sielai vystytis, visiškai pasitikėti ir remtis savo tėvais, ugdant valią ir dorą.

     Kad sutuoktiniai išlaikytų gerą nuotaiką, reikia daugiau mąstyti apie kitus, negu apie save. Pasiaukojimas turi prasidėti nuo vedybų dienos ir apimti visas gyvenimo sritis. Gera nuotaika vienodai privaloma tėvams ir vaikams. Jau nuo vaikystės reikia mokyti vaikus palenkti savo norus šeimos gerovei ir nepataikauti vaikų užgaidoms. Įpratintas susivaldyti, vaikas moka valdyti savo nuotaikas. Taip pat nereikia reikalauti per mažai, nes tai ugdytų savimeilę. Taip pat tėvai privalo drąsiai ir pasitikėdami ugdyti svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Vaikai turi augti deramai laisvi nuo prisirišimo prie materialinių gėrybių, jų gyvenimo stilius turi būti paprastas ir griežtas, lydimas tvirto įsitikinimo, kad “žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi” (Gaudium et spes, 35).

     Vaiko auklėjimas trunka nuo jo gimimo iki subrendimo, nes yra griežtai uždrausta palikti pradėtą darbą nebaigtą.

     Reikėtų pabrėžti, kad vaikų auklėjimas tiesiogiai priklauso tėvams. Aišku, tai nereiškia, kad visada ir visur reikia apsieiti be svetimųjų pagalbos; svetimų pagalbos reikalauja ir vaiko lavinimas, mokymas. Tačiau visada tėvai yra atsakingi už vaiką ir privalo žiūrėti į visus mokytojus ir auklėtojus, kaip į savo pagalbininkus, ir turi aktyviai ir nuoširdžiai bendradarbiauti su jais. Taigi “šeima yra pirmoji, bet ne vienintelė auklėjimo bendruomenė: juk žmogui, kaip piliečiui, kaip bendrijos ir Bažnyčios nariui, reikalinga platesnė ir labiau apibrėžta veikla, kuri yra įvairių bendrų auklėjimo veiksnių vaisius. Visi šie veiksmai yra būtini, net ir tada, jei kiekvienas gali ir privalo veikti, kiek leidžia jo kompetencija, ir įnešti jam būdingą indėlį (Gravissimum educationis, 11).

□ Lietuvos prez. Valdas Adamkus gegužės 18 d., pirmadienį, lankėsi Vatikane ir sveikino pop. Joną Paulių II 78-ojo gimtadienio proga. Susitikimas įvyko popiežiaus bibliotekoje, kur Šv. Tėvas paprastai priima aukštus svečius. Žinodamas, kad popiežius kitąmet lankysis Lenkijoje, prez. V. Adamkus labai prašė ta proga nors trumpam užsukti į Aušros Vartus Vilniuje.