Kostas Paulius
Tasai nuostabusis gailestingumas glūdi mūsų dangiškojo Tėvo begalinėje, neapsakomoje ir mums gerai nesuprantamoje meilėje. Ir kai toji meilė pasireiškė, mūsų galvojimui, samprotavimui bei filozofavimui pasidarė ne visai suprantama.
Juk Dievas davė mums laisvą valią, užtai ir galime apsispręsti vykdyti tik Jo valią, ar mūsų pačių. O vis dėlto Jis norėjo, kad Jo Mylimiausias Sūnus Jėzus, paklusdamas Jo valiai, sutiktų priimti žmogaus kūną iš mergelės Marijos, gyventi žemėje, kentėti ir mirti ant kryžiaus, kad tik mes būtumėm išganyti, ypač kad Jis pasigailėtų tokių, kurie, gavę iš Dievo laisvą valią, ją naudojo tik savo užgaidoms patenkinti, ir todėl eitų pražūties keliu, kol atsidurtų pragare visai amžinybei.
Loterijos organizatorė Albina Ramanauskienė kviečia laimėtoją ištraukti naują bilietą. Z. Degučio nuotr.
O Jėzus, paklusdamas savo dangiškojo Tėvo valiai, sutiko priimti žmogaus kūną ir gyventi žemėje kolei įvykdys tą nepaprastą savo Tėvo norą.
Užtai Jis, priėmęs žmogaus kūną iš mergelės Marijos, nuo pat gimimo, visą gyvenimą ligi mirties ant kryžiaus, jautė ir kentėjo visas žmogiškas baimes, rūpesčius, negales, ribotumus ir net nenorą visa tai priimti ir kentėti ligi kančios ant kryžiaus, kai prieš pat mirtį šaukė: “Mano Dievo, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mt. 27,46). O po trumpos valandėlės Jis vėl šaukė: “Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią” (Mt 27,50).
Tai buvo kulminacija Jo viso gyvenimo žemėje, visų kentėjimų, stokos, rūpesčių, nesėkmių, grasinimų, visokių pavojų ir net nusiminimo, kai prieš pirtį ant kryžiaus Alyvų kalne meldė:
“Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia! Jam apsireiškė iš Dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn” (Lk 22,42-43). Tada ir prasidėjo toji Jo kančia, kai Jo mokinio Judo pabučiavimu buvo išduotas į priešų rankas.
Apaštalas Paulius savo laiške romiečiams sako: “Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?” (Rom 8,31-32).
O sekdami tuo nuostabiu Dievo gailestingumu, mes irgi turime būti gailestingi visiems žmonėms, nė vieno neteisdami, ypač pasigailėdami nusidėjėlių ir be tikėjimo gyvenančių, kadangi tokie eina į amžinąją pražūtį. Kai tokiems negalime kaip nors pagelbėti, turime už juos nesiliaujančiai melstis ir aukotis, melsdami jiems Viešpaties pasigailėjimo.
Bet turime neužmiršti, kad ir mes patys esame reikalingi tokio Viešpaties gailestingumo, nes esame žmonės ir kiekvienas turime savas silpnybes, ydas ir apsileidimus, o kartais gal pavargę prarandame norą priešintis ir kovoti su kokiu nors blogiu, kuris kartais gal pasislėpęs mumyse tūno ir trukdo aukotis ir melstis už tuos, kurie klaidžioja ir nenori eiti tikru tikėjimo keliu į laimingąją amžinybę.
O kai pamatome, kad mums sunku ir neįstengiame įveikti savo mizerijos, tada turime šauktis Marijos, angelų ir šventųjų pagalbos bei užtarimo, kad Viešpats ir mūsų pasigailėtų.
Mes turime labai stengtis ir rūpintis, kad tasai nuostabusis Dievo gailestingumas pasklistų pasaulyje, ypač tarp netikinčių ir nuodėmingai gyvenančių. Užtai pirmiausia mes savo gyvenimo pavyzdžiu turime liudyti, kad pasitikėdai tuo nepaprastu Dievo gailestingumu mes irgi įstengiame gyventi pagal tikėjimą, net ir labai sunkiomis ir skausmingomis valandomis, kada žiaurios aplinkybės ir situacijos mus labai vargina ir kankina ir kad tasai Viešpaties nuotabusis gailestingumas ir mums teikia drąsos, stiprybės ir pasiryžimo ištverti, nepaisant, kaip bebūtų sunku. O šie Jėzaus žodžiai apie gailestingumą mus kaip tik dar labiau skatina ištverti: “Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos! Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, net nusidėjėlių” (Mt 9,13).
Paklusnumas Jėzui mums labai svarbus. Jis tai pabrėžė Piloto teisiamas, kai jam atsakė: “Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso” (Jn 18,37).
Kokia nepaprasta dangaus dovana mums, kai Viešpats duoda gilesnį supratimą, šviesą ir išmintį, kaip turime vykdyti tą nuostabųjį Jo gailestingumą, kurs glūdi Jo meilėje ir padeda mums visuomet pakelti įvairias sunkenybes, kentėjimus, blogų žmonių žiaurumus ir nesiliaujančiai melstis ir aukotis už visus klystančius, ypač kuriems reikia to nuostabaus Dievo gailestingumo labiausiai.
Tad nepasiduokime visokiems silpnumams ir padėkime vieni kitiems, melsdamiesi ir dalindamiesi savo patyrimais, tuomi padrąsindami ištverti ir eiti tuo tikruoju ir saugiu nuoširdaus tikėjimo keliu į laimingąją amžinybę gyventi su Viešpačiu.
□ Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, šalia Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios glaudžiasi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos namai. Kongregacija įsteigta kun. Pranciškaus Masilionio SJ. Pagrindiniai vienuolijos namai yra Kaune. Vilniaus namuose balandžio 30 d. vysk. Jonas Boruta SJ pašventino šių namų koplytėlės naują altorių. Koplyčia įrengta Amerikos lietuvių Broniaus ir Apolonijos Andrašiūnų lėšomis. Anksčiau A. ir Br. Andrašiūnai paaukojo didelę sumą pinigų Troškūnų bažnyčios stogui apdengti.
□ Popiežiškosios socialinio bendravimo tarybos nariu pop. Jonas Paulius II penkerių metų kadencijai paskyrė Vilniaus arkiv. J. Bačkį, kuris 1998 m. kovo 16-20 Vatikane dalyvavo tos tarybos sesijoje ir skaitė pranešimą apie Kristaus skelbimą žiniasklaidos priemonėmis Lietuvoje.