Romualdas Kriaučiunas
Nuo senų senovės žmonės stengiasi paminėti išskirtinas sukaktis bei svarbius gyvenimo įvykius. Paskutiniaisiais šio šimtmečio metais mes švenčiame laiko tėkmę, vedančią į dutūkstantuosius metus. Šiame fone kyla eilė klausimų: Kaip mes tai paminėsime? Kokią prasmę mums turės šis istorinis momentas? Kokie yra mūsų lūkesčiai ateičiai? Ką daryti, kad ateitis būtų kupina vilčių?
Krikščionys turi ypatingą priežastį švęsti 2000 metų sutiktuves. Tai garbinga sukaktis, liečianti Kristaus buvimą žmonijos istorijoje. Jubiliejaus išvakarėse tikintiesiems yra proga atsinaujinti. Tai kvietimas atverti mūsų širdis Jėzui Kristui bei tarpusavio susitaikymui, tai proga kurti teisingesnį ir taikingesnį pasaulį.
Naujieji ateiviai iš Lietuvos linksmai bendrauja su seniau atvykusiais. Z. Degučio nuotr.
Katalikų Bažnyčios istorijoje šventieji ar jubiliejiniai metai yra didelis įvykis. Tai atleidimo ir susitaikymo metas. Tuo pačiu tai yra solidarumo, vilties, teisingumo ir įsipareigojimo tarnauti Dievui metas. Tarnauti džiaugsmingai, taikingai, kartu su savo broliais ir sesėmis.
Katalikų Bažnyčia pripažįsta dvi jubiliejų rūšis: paprastieji ir ypatingieji jubiliejai. Paprastastieji jubiliejai pažymi laiko tėkmę, o ypatingieji išskiria kokį svarbų įvykį. Iki šiol yra buvę dvidešimt penkeri paprastieji šventieji metai. Už poros metu - 2000-iais metais - bus dvidešimt šeštasis paprastasis jubiliejus. Ypatingųjų jubiliejų tradicija prasidėjo šešioliktame amžiuje. Mūsų laikais, šiame dvidešimtajame amžiuje, turėjome dvejus ypatingus jubiliejinius metus. 1933 metais popiežius Pijus VI paskelbė jubiliejinius metus paminėti žmonijos išganymo 1900 metų sukaktį. 1983 metus popiežius Jonas Paulius II paskelbė jubiliejiniais metais, nes tai buvo 1950 metų sukaktis nuo žmonijos išganymo. Taip pat popiežius Jonas Paulius II 1987 metus paskelbė Marijos metais.
Pirmieji paprastieji jubiliejiniai metais buvo paskelbti popiežiaus Bonifaco VII 1300 metais ryšium su kentėjimais, sukeltais karų ir ligų. Tai paskatino daugelį grįžti į šventesnį gyvenimą. Su dideliu pasiryžimu tikintieji pėsti keliavo ilgus nuotolius, kad Romoje galėtų pasimelsti prie apaštalų Petro ir Povilo antkapio ir gauti popiežiškąjį palaiminimą ir iš to jų tikėjimą stiprinančių malonių. Tuos metus popiežius pavadino “atleidimo už visas nuodėmes” metais ir nutarė, kad panašūs šventieji metai ateityje bus skelbiami kas šimtas metų. Tačiau 1350 metais popiežius Klementas VI sutiko skelbti antruosius jubiliejinius metus penkiasdešimt metų po pirmųjų, tuo pakeisdamas ankstyvesnį savo pirmtako nutarimą. Popiežius Urbonas VI, prisimindamas Kristaus žemiškojo gyvenimo ilgį, nutarė metų tarpą sumažinti iki trisdešimt trejų metų. Tačiau popiežius Martynas V paskelbė 1425-sius metus šventaisiais metais. Paskutinieji paprastieji jubiliejiniai metai, paskelbti popiežiaus Jono Pauliaus II, buvo 1975 metai. Jiems paminėti buvo dvi pagrindinės temos: atsinaujinimas ir susitaikymas. Besiruošiant didžiajam 2000 metų jubiliejui, ta atsinaujinimo ir susitaikymo tema tęsiama toliau. Visiems yra proga ugdytis ir veikti pagal popiežiaus Jono Paulius II nurodytas gaires pasitikti Kristaus gimimo 2000-ųjų metų sukaktį. “Tai ne paprastas paminėjimas, bet naujas gyvastingas išgyvenimas, visapusiškas atsinaujinimas. Popiežius nurodo būtiną reikalą kurti Kristaus meilės kultūrą, kuria būtų pergalėta sekuliarizmo iššaukta civilizacijos krizė... Šio šimtmečio gale ir naujojo amžiaus angoje reikia padėti Išganytojui mūsų tautoje įgyvendinti Jo dvasios kultūrą” (Kun. dr. Kęstutis Trimakas, DRAUGAS, 1998.1.24). Atsinaujinti reikia dabar! Jei ne dabar, tai kada? Jei ne mes, tai kas?
Prisimena prieš kurį laiką girdėta istorijėlė. Senas rabinas sutiko savo religinės bendruomenės narį. Pastarasis ėmė girtis, kad Torą (t.y. žydų šventraštį) yra perėjęs skersai ir išilgai. Užuot jį pagyrus, rabinas švelniai jam tarė: “Svarbu ne kiek kartų tu Torą esi skersai ar išilgai perėjęs, bet kiek daug Tora yra per tave perėjus”. Gili mintis. Gavėnios metu parapijos laikraštėlis rašė apie pasninką ir susivaldymo dorybę. Klebonas siūlė, galvojant apie pasninką, mažiau rūpintis, kas dedama į burną (maistas), o daugiau žiūrėti, kas iš burnos išeina (gandai, apkalbos). Perspėjo, kad gavėnia nepasidarytų fizinio ištvermingumo varžybos. Tam galimybė yra su per dideliu dėmesiu maistui. Pasninkas turėtų būti tam tikras pasiaukojimas, vedąs į didesnį tobulumą, dvasingumą, o ne lieknesnę figūrą. Niekur Šventajame Rašte Kristus nepasisakė už lieknas figūras, o tik už pasikeitusius, atsimainiusius žmones. Artimo meilė beldžiasi į mūsų duris. Ar girdime?
Vos prieš porą dienų vienų religinių apeigų metu kunigas taikliai priminė, kad yra galima duoti be meilės, bet nėra įmanoma mylėti neduodant. Tad reikia pilnu veidu atsisukti į artimo meilę. O atsisukus, duoti. Duoti iki pajunti skirtumą ir po to dar duoti. Gal ta mintis geriau išreiškiama angliškai: “Give ‘till it hurts, and then give some more!”
Kaip, kiek ir kur duodame, yra mūsų asmeniškas reikalas, diktuojamas sąžinės, artimo meilės ir išteklių. Duodama pasiaukojančiu darbu, dalijantis savo ištekliais, patarimais bei moraline parama. Nereikia toli žvalgytis ar ilgai ieškoti skatinančių pavyzdžių. Amerikos lietuvių tarpe artimo meilės bei šalpos tarnyboje garbingą vietą užima BALFAS (Bendras Amerikos lietuvių šalpos fondas). Gilią vagą paliko ir dar vis tebearia Lietuvių katalikų religinė šalpa ir Lietuvos Dukterys. Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Amerikoje ir kitur susikūrė eilė geranoriškų telkinių humanitarinei pagalbai Lietuvoje. Į galvą, be jokios tvarkos ar svarbumo eilės, kaip gražūs pavyzdžiai, ateina Mercy Lift, Lietuvos vaikų viltis, Saulutė, Lietuvos našlaičių globa, Almos fondas ir t.t. Jaunimo, sporto ir eilė kitų visuomeninių bei profesinių organizacijų turi specialius projektus talkinti Lietuvai. Prie šių plačiosios visuomenės pastangų prisideda ir prekybininkai, talkindami krovininių pervežime bei kitose paslaugose.
Kas gali likti abejingas lietuvių geraširdiškumui, patyręs apie ypač gausias aukas ir jautrumą nelaimės ištiktam tautiečiui Aleksandrui Norvilui? Pastarasis atvyko į Ameriką, kad galėtų šiek tiek užsidirbti ir padėti šeimai Lietuvoje, kur pasiliko žmona ir trys mažos dukrelės. Nelaimingu atveju, važiuojant dviračiu, jis 1998 m. vasario 13 d. buvo mašinos užkabintas ir labai sunkiai sužeistas. Greitosios pagalbos nuvežtas į ligoninę, buvo gydomas. Penkiolika parų jis buvo be sąmonės. Balandžio 2 d. perkeltas į Kauną tolimesniam gydymui ir reabilitacijai. Jo gydymui per trumpą laiką Amerikos lietuvių visuomenė suaukojo apie trylika tūkstančių dolerių. Visa tai buvo aprašyta lietuviškoje spaudoje su redakcijos pastaba: “Iš tikrųjų mūsų tautiečių geraširdiškumas yra begalinis, ką dar kartą parodė ypač gausios aukos ir jautrumas nelaimės ištiktam tautiečiui. Tai akivaizdus įrodymas, kad esame viena šeima!” (DRAUGAS, 1998.4.11)
Asmeniškai man mažiau žinomos artimo meilės pastangos Lietuvoje, bet mintin ateina CARITAS, Kaimo vaikų fondas bei Lietuvos agentūra “SOS VAIKAI”. Su pastarosios agentūros Panevėžio skyriumi teko artimiau susipažinti. Štai keletas to veiklaus skyriaus apibendrinimų.
Lietuvos agentūros “SOS VAIKAI” Panevėžio skyriaus tikslas yra padėti likimo nuskiraustiems vaikams ir ginti jų teises. Teikiama parama našlaičiams ir jų globėjams; vaikams invalidams ir jų tėvams; daugiavaikių šeimų vaikams; elgetaujantiems ir benamiams vaikams; namuose, mokyklose, gatvėse skriaudžiamiems vaikams; ligoninėse gulintiems vaikams, kurių nelanko nei tėvai, nei artimieji; vaikams iš asocialių šeimų, per mokyklas, darželius. Agentūros būstinėje dalijami rūbai, maisto produktai, kuriuos aukoja įvairios akcinės bendrovės ir labdaringos organizacijos. Teikiama psichologinė pagalba. Agentūros valgyklėlėje maitinama apie 40 vaikų. Per didžiąsias šventes vaikams dovanojamos rėmėjų paruoštos dovanėlės bei kas mėnesį išduodami maisto paketai. Yra paskelbtas pagalbos telefonas, kurio dėka iš žmonių surenkamos žinios apie vaikus, kuriems skubiai reikalinga pagalba. Ruošiamos invalidams, našlaičiams ir kitiems paramos programos. Organizuojamos išvykos į teatrus, koncertus, keliones. Tęsiama ir plečiama vaiki? invalidų klubo “Varpelis” veikla.
Ypač stebuklinga to “Varpelio” įkūrimo istorija. 1993 m. spalio mėn. Panevėžio agentūros “SOS VAIKAI” valdyba, vadovaujama dr. Marijos Zabulionienės, įkūrė vaikų su negalia “pop-chorą” VARPELIS. Jie jau yra sėkmingai konvertavę Lietuvoje ir užjos ribų. Pernai įgyvendinta didelė vaikų svajonė: išleista pirmoji dainų juostelė “Vaikystės pasakos”! Vaikai su negalia dainuodami džiaugiasi gyvenimu ir sutelkia dvasinės stiprybės sveikiesiems. Tai tie patys vaikai, kurie prieš keletą metų visuomenės buvo nurašyti į nuostolį, nustumti į užkrosnį, tarsi bijojo savo šešėlio... Arne mažas, o gal ir didelis, stebuklas, išaugęs iš artimo meilės grūdo?
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo pamoksle 1998 m. sausio 25 dieną Čikagoje teigė, kad yra didelė privilegija, kai galime nesavanaudiškai tarnauti kitiems. “Tos dienos ir metai, kuriuos paskiriame kitiems, yra ‘maloningi Viešpaties metai’, nes per mus Viešpats tarnauja žmonėms” (DRAUGAS, 1998.2.3). Ypač įdomi jo analizė apie žmonių pasiskirstymą Lietuvoje. Toliau vėl cituoju iš jau minėto pamokslo: “Per aštuonerių metų laikotarpį Lietuva pasidalino į dvi dalis: ne į kairę ir dešinę, bet į tuos, kurie bet kokia kaina panoro būti nevargdieniai, išmintingesni už kitus - ir vargdienius, t.y. tuos, kurie bando sąžiningu darbu prasiskirti kelią į ateitį ir kurie yra prislėgti dabarties tikrovės. Į pirmąją kategoriją įeina žmonės, pakeitę tik spalvą, bet ne įsitikinimus. Jų dievas yra pinigai. Dėl pinigų jie gali žegnotis, stoti į bet kurią partiją, gali vežti kontrabandą, papirkinėti pareigūnus, muitininkus, gali plėšti ir net žudyti. Daugelis jų Lietuvoje stato ne namus, bet pilis. Jų išmintis yra žemiška -jei naudinga, gali būti enkavedistu, jei naudinga, galima lipti vos ne ant altoriaus... Šitie žmonės atkakliai grumiasi už valdžią, už aukštas vietas; jie yra žmonės be tėvynės ir Dievo. Jie dejuoja, kad prie rusų buvo geriau, nes galėjo nebaudžiami vogti. Tada juos dažnai gelbėjo kompartijos bilietas”.
“Į vargdienių kategoriją įeina žmonės, kurie dažnai tikrai yra vargdieniai, nežinantys, kaip pragyventi. Nelaikau vargdieniais tinginių, kurie laukia, gal koks dėdė iš Amerikos numes skanų kąsnelį, bet sutinka dirbti tik už didelius pinigus. Ne vargdieniai, kurie nori pasinaudoti labdara ir svetimu prakaitu. Vargdieniai yra tie, kurie dirba, bet nesuduria galo su galu ir vis dėlto nepasuka nedoru, nesąžiningu keliu”.
“Evangelinis vargdienis gali kentėti, bet jis nesikaria ir nepraranda vilties, nes atsiremia į Dievą. Vargdienis yra tas, kuris suvokia savo ribotumą ir pasitiki ne pinigais, savo išmintimi, bet leidžia veikti ir Dievo Apvaizdai. O tai darome visada, kai neprasilenkiame su sąžine. Lietuvoje šito labiausiai trūksta. Dažnai norima išsiveržti į priekį ne tiesiu keliu, kuris reikalauja prakaito, bet kreivais keliais, netelpančiais į Dekalogo rėmus. Esu giliai įsitikinęs, kad jūsų pasitarnavimas Lietuvai nėra tik pinigai, kuriuos jūs dažnai paaukojate ten vykdomiems projektams. Lietuva iš jūsų turi mokytis atkakliai dirbti, būti atsakingam už savo pasirinkimus ir sprendimus” (DRAUGAS, 1998.2.3).
Prisimena kita pamokanti istorijėlė. Keliautojas kartą apsilankė pas šventą, išmintingą ir labai seną kunigą. Įžengdamas į šio švento žmogaus kambarį, keliautojas pastebėjo tikrą paprastumą: kambaryje tik lova, stalelis, lempa ir keletas knygų. “Kunige, kur yra jūsų baldai?” - teiravosi turistas. “O kur yra tavo”, - klausimu atsakė išmintingasis. “Mano baldai? Kodėl? Aš čia tik lankytojas, tik praeivis”. “Aš taip pat”, -atsakė kunigas. “Aš taip pat”. Ar toks atsakymas netinka mums visiems?
Artimo meilė atliktina be išskaičiavimų ir kombinacijų. Tuo pačiu, artimo meilės darbuose nereikia prarasti pusiausvyros ir tam tikro objektyvumo. Prisimintina, kad mes čia esame kitus išklausyti, ne stebuklus daryti. Mes norime kitiems padėti suprasti, ką jie jaučia, ne jausmais atsikratyti. Mes čia esame kitiems padėti išsiaiškinti turimas galimybes, ne nuspręsti ką jie turi daryti. Mes čia esame kartu su kitais įvertinti galimus sprendimus, ne už juos tuos sprendimus atlikti. Mes čia esame išryškinti kitų pajėgas, ne juos užmarštin nustumti. Mes čia esame jiems padėti atstatyti pasitikėjimą savimi, ne perimti atsakomybę už juos. Trumpai tariant, mes čia esame duoti paskatą prasmingam rytojui!
