Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŠVENTĖ, SUJUNGUSI ŠIRDIS DRAUGYSTEI

Aldona Jurkutė

     Žodis - sielos vartai. Žodis per laišką yra lyg tiltas, kuriame susisiekia dvasia su dvasia, protas su protu, žmogus su žmogumi, nors jie gyventų kažin kaip toli vienas nuo kito.

     Trys pavasario mėnesiai turi paukščių vardus. Pirmieji du - kovas ir balandis skirti darbui. Kasmet (ir taip jau 39 kartus) Laiškų lietuviams žurnalui paskelbus straipsnių konkursą, jo redaktorius atsikvepia (konkursinės temos būna ne tik sugalvotos, bet jau ir “pasėtos” Lietuvoje) ir tada įvyksta keistas dalykas: redakcija, redaktorius kun. Juozas Vaišnys ne patys rašo lietuviams, bet nekantraudami laukia laiškų - ypatingai iš Lietuvos. Juodasis pašto darbuotojas tuomet mieliausias, laukiamiausias, svarbiausias kiekvienos dienos žmogus.

Alto pirmininkas prof. Jonas Račkauskas sveikina “Laiškus lietuviams” ir jų redaktorių.     Z. Degučio nuotr.

     Kovas - balandis tai nelengvos 60 dienų per kurias vertinimo komisijai (pirmininkas Juozas Masilionis, sekretorė Aldona Jurkutė, nariai - Aldona -mulkštienė ir Aušrys Matonis) reikėjo paskaityti, įsigilinti, suprasti ir įvertinti 67 straipsnius. Brandžius, gerai apmąstytus (kartais nelabai!) 45 suaugusiųjų ir ne mažiau įdomius jaunųjų autorių straipsnius.

     O gegužy, kai viskas akyse virsta žieduotu kilimu, kai ore sklando, zvimbia, zyzia, ūžia ir sučirena įstabiausi gyviai, o pažemiui suskamba motinos Gamtos užaugintų žolynų stygos, -pakyla Čikagos Jaunimo Centro scenos uždanga su tikrąjį pavasarį skelbiančiu Laiškų lietuviams ženklu - baltu paukščiu.

     Šiemet skrydžiui visados išskleistus sparnus ir šakelę jo snape išvydome gegužės 17 dienos popietę po Mišių tėvų jėzuitų koplyčioje.

     Visas žmogaus gyvenimas - tai ėjimas. Į tiesą. Į viltį. Į tikėjimą. Pakeliui daug posūkių ir vingių. Nelengvai tenka nugalėti pakilimus ir nusileidimus. Ilgas kelias. Bet, sakykite, kodėl šventės tokios trumpalaikės?! Net gražiausios, net turiningiausios ir prasmingiausios. Kaip ir Laiškų lietuviams metinė šventė — vos sujungė širdis draugystei ir... praėjo. O džiugesys liko, ir norisi juo pasidalinti su visais.

     Apie Laiškų lietuviams reikšmę, svarbą čia ir Lietuvoje šventės vyksme kalbėjo Generalinis konsulas Giedrius Apuokas savo buvimu parodęs, jog domisi išeivijos leidiniais ir vertina juos.

     Amerikos lietuvių tarybos ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vardu sveikinęs prof. Jonas Račkauskas išreiškė pagarbą žurnalo leidėjams, tėvams jėzuitams ir redaktoriui t. J. Vaišniui, palinkėjęs jam dar daug metų spaudos tarnyboje ištverti, priminęs, kad “lankantis Lietuvoje jam yra tekę girdėti labai palankių atsiliepimų apie žurnalą. Ne vienas ir ne du, bet daugybė skaitytojų tėvynėje laiko jį geriausiu katalikišku periodiniu leidiniu pasaulyje”. Smagiai paplota po profesoriaus žodžių: “mums, Amerikos lietuviams, “Laiškai” yra tapę lyg mūsų ambasadoriumi tėvynėje”. Palinkėta ir toliau tobulėti ir nepavargti, tiesiant tiltą tarp išeivijos ir Lietuvos žmonių.

     Šventės “kaltininko” kunigo ir redaktoriaus J. Vaišnio nuopelnus gražiausiai įvardino vakarą vedusi rašytoja Nijolė Jankutė-Užubalienė. Kaip ir dera rašytojai bei buvusiai žurnalo bendradarbei, ji visus sužavėjo taisyklinga lietuvių kalba, gražia tarsena ir nekasdieniškais žodžiais. Tą popietę ji sakėsi norinti priminti ir prisiminti - IŠTVERMĘ. “Ištvermė nekeliauja ratu su saule ir metų laikais. Ji - strėlė į tikslą, tiesi ir nesvyruojanti. Ji ženklina “Laiškų lietuviams” žurnalą labai ryškiu, metų metais nedylančiu ženklu. Ištvermė kalbėt į išeivijos lietuvius gražiu, švariu lietuvišku žodžiu. Ištvermė pasakot apie svarbiuosius gyvenimo dalykus. Ištvermė kartot, kad ne vien duona, garbe ir pinigais žmogus gyvas. Ir jeigu būtų skiriama premija už ištvermę, ji, be abejonės, atitektų kun. Vaišniui, šio žurnalo redaktoriui, rašančiam mums laiškus jau pusę šimto metų. Daugeliui parašyti vieną laišką per metus kartais būna sunku, tai ką jau bekalbėt apie daugelį laiškų ir straipsnių rašomų 12 kartų per metus, metai iš metų...

     Prašau negalvoti, kad redaktoriui buvo palikta išskirtinė teisė tik sėdėti ir klausytis liaupsių ir plojimų! Teko pakilti į sceną ir į nuščiuvusią publiką (buvo per 200 svečių!) prabilti gryna marijampolietiška tartimi ir dar, oho, kaip puikiai skambančiu balsu! Asmeniškai man buvo labai malonu, kad kun. Vaišnys po pasisveikinimo pirmiausia kalbėjo apie žurnalo rėmėjus, be kurių pagalbos nebūtų nei konkursų, nei tokių gražių Jūsų - mūsų švenčių. Kai 1959 m. gale buvo paskelbtas pirmasis Laiškų lietuviams konkursas parašyti straipsnį apie jaunimo ir šeimos problemas, to konkurso mecenatas buvo kun. Juozas Prunskis. Jis davė premijoms knygų už 100 dol., jos buvo įteiktos, minint “LE’ dešimtmetį 1960 m. Po antrojo konkurso buvo nutarta laimėtojams duoti pinigines premijas. Tuomet aukojo dr. Milda ir Stasys Budriai, dr. A. Rudokas, po jo mirties į mecenatų gretas stojo jo žmona Stefanija. Dešimtys, jei ne šimtai žmonių padeda leisti “Laiškus”, aukodami ir suprasdami, - kuo daugiau jaunimo įsitraukia savo straipsniais į žurnalo leidybą, tuo viltingiau atrodo Lietuvos ateitis - gero jaunimo ten daugėja. Redaktorius negražbyliavo, jis tik dar kartą priminė nesenstančią ištikimybę pradžioje pasirinktam užmojui: padėti jaunimui ir šeimoms prisitaikyti prie įvairių besikeičiančių aplinkybių, vedant skaitytojus Dievo, tėvynės ir artimo meilės keliu. Ir palinkėjo - įsisąmoninti ir suprasti, kad jaunimui tenka didelė ir svarbi pareiga imti ant savo pečių tą naštą, kurią iki šiol nešė vyresnioji karta. Tik nuo jaunimo priklauso Lietuvos ateitis, mūsų tautos kultūra ir vieta pasaulyje.

     O tada jau suspurdėjau aš, nes mano pareiga visuomet vienoda - perskaityti vertinimo komisijos protokolą pagarsinant Laiškų lietuviams konkurso nugalėtojus. Tik pavardžių išvardinimas ir nieko daugiau. Tik premijų pagarsinimas ir nieko daugiau. Bet už viso to slėpėsi didžiulis džiugesys, nes straipsnių skaitymas buvo tarsi kelionė po žmogaus dvasios erdves, leidusi pabuvoti slapčiausiose širdies kertelėse, galvosenos, ieškojimų, sprendimų ir išvadų labirintuose. Šiemet skaityti buvo ir lengva, ir sunku. Lengva, nes būta labai daug gerų rašinių, sunku ir graudu, nes visų apdovanoti nėra absoliučiai jokios galimybės. Tad daugelis rašiusiųjų liko tarsi nuskriausti. O redaktorius laimingas - nors ir nepremijuotas straipsnis, o vis tiek spausdintinas! Tad belieka pasakyti: skaitykite, laukite žurnalo ir mes būtinai pasimatysime jo puslapiuose!

     Kelias į žmogaus širdį eina per širdį (G. Petkevičaitė-Bitė). Tą suprato šventės programos atlikėjai - solistė Audronė Gaižiūnienė ir jai akomponavęs Manigirdas Motekaitis. Brangiausia - artisto ir publikos jungtis, ji įmanoma tik ypač gerai apgalvojus programos sudėtines dalis, šiuo atveju - dainas. Koncertas buvo per trumpas, o B. Dvariono “Žvaigždutei” nepagailėta plojimų.

     O dabar, kaip vieno smagaus lietuviško šokio metu sušunkama - “pasidėkavojimai!”

     Mielieji, gerieji, nepavargstantys šios ir daugelio kitų švenčių talkininkai: Albina Ramanauskiene (ir Liudai Ramanauskai!), Regina Andrijauskiene, Juze Ivašauskiene, Sofija Piemene, Skirmante Migliniene, Prane Masilioniene (ir J. Masilioni!), Stase Petersoniene, Aldona Šmulkštiene, Antanai Valavičiau ir p. Valavičiene, Jonai Žebrauskai! Žiūrint į Jūsų geras, giedras akis, patyrus Jūsų rankų darbštumą, kantrybę, išmonę, gebėjimą bendrauti ir  padėti tada, kai labiausiai reikia, - neatrodo, kad Jus palietė metų našta bei savi rūpesčiai ir darbai. Ačiū už viską. Ačiū, kad esate.

     Ačiū gerbiamiems skaitytojams rėmėjams, rašiusiems mums laiškus - visiems, kurie da-linotės idėjomis, mintimis, rūpesčiais, darbais, svajonėmis, tikėjimu. Ačiū, kad esate ištikimi žurnalo bičiuliai! Ypatingai nuoširdžiai ištartas “ačiū” skiriamas parėmusiems kitų metų konkursą. Tie geruoliai: dr. Birutė Kasakaitienė, Stasys Žilevičius, O. Abromaitienė, Barbara Morkūnienė, Wanda Gvildienė, V. ir M. Monikai, M. Ročkuvienė, dr. Eugenija Kriaučiūnienė, Z. ir M. Deveikiai, S. Rudokienė, prel. J. Prunskis, P. Mačiulienė.

     Neabejoju, kad būta norėjusių, bet negalėjusių dalyvauti šventėje. Ar maža, kas ir kada sutrukdo geriems norams išsipildyti. Nesusitikome. Tai nieko. Visus metus draugausime, žurnalo puslapiuose skaitydami premijuotus straipsnius. Žinau, kad pergyvenate nebuvę šalia. Yra dėl ko, nes mūsiškė šventė yra ypatingai ypatinga dar ir todėl, kad gardžius valgius, kuriuos šiemet ruošė Danutė Kapačinskienė iš “Racine”, visados pagardina “LL” šventės metu pateikiamas raudonas vynas. Tradicija! Nieko negirdėjote? Dabar dėl jo kraustomasi iš proto! Įdomumo dėlei prašau atsiversti birželio mėn. “LE’ skyrelį “Tėvynėje”. Būtinai perskaitykite žinutę “Padėjo raudonas vynas” ir kitais metais bilietus į “Laiškų lietuviams” šventę užsisakykite iš anksto.

     Laiškutis - padėka ir Jam, kuris ir šį pavasarį prikėlė želmenį, švelniai paglostė žemę, nusagstydamas ją pumpurais. Sutaikęs orą, vandenį, saulę su žeme, Jis ir tik Jis vedžiojo rašiusiųjų rankas, dovanodamas jiems mintis, jausmus, švarius žodžius, kurie per visus metus turtins tėvų jėzuitų leidžiamą žurnalą. Ačiū Aukščiausiajam už saulėtą gegužės sekmadienį, už ryškius geltonus žiedus Jo valia užaugintus ir padovanotus, kad šventė būtų šventiška. Labiausiai ačiū už žodžius, Jo įdėtus į konkursui rašiusios Valerijos Vilčinskienės lūpas: “Po Esančiojo Palaima gyvybe alsuoja birios laiko dulkės, nušvitusios pažinimo džiaugsmu, atradimo gilumu... Jos nušviečia trapią mūsų buitį, skaudžius tautos klaidžiojimus istorijos kryžkelėse, pažinimo klystkelius... Laiminga tauta pažįstanti Dievą. Širdimi prabilkime, dvasia išgirskime, kad po Jo, Esančiojo, Palaima auštų mūsų ir mūsų Lietuvos rytai ir dienos, viltys ir svajonės, žodžiai ir darbai. Tegul kiekvienas mūsų margą tautos jūrą sušildo savo tikėjimu, viltimi ir meile... Tegul visi šie dieviškos dovanos upeliai susilieja į vieną Dievo Plano vyksmą mūsų Tautos istorijoje. Tegul...”