Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP NUGALĖTI SAVO PERDĖTĄ IŠDIDUMĄ

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Alytė Valentukevičiūtė

     Vakar nuo draugės gavau laišką. Ji klausia, kaip nugalėti išdidumą? Aš žinau, ne kiekvienas į tai gali atsakyti. Bet pabandysiu. Esu moteris, sulaukusi brandaus amžiaus, nors protu ir širdimi jaunuolė. Tad pavarčius kupinus prisiminimų dienoraščius, aš vėl nuklystu į vaikystės dienas.

     Šeimoje mane vadindavo Katinėliu. Buvau vienturtis pagrandėlis. Tėvai lepindavo savo mergaitę labiau nei galima įsivaizduoti. Keldavausi saulei esant prie medžių vainikų. Guldavau mėnesiui sėlinant palei juodą dangų. Valgydavau išrankiai, tik tą, kas gardžiai kvepėjo. Turėjau galybę lėlių kietomis guminėmis galvomis, pilkais plaukais ir minkštutėmis rankomis. Jų kolekcija būdavo išstatyta man palei lovą. Mažame mano kambarėlyje, prie staliuko, sėdėjo keturi brangūs meškinai. Meškučių kailiai žvilgėjo juosva spalva. Tėtis juos atvežęs iš Europos krašto. Aš tuo didžiavausi. Vaikiškų išaugtinių drabužėlių spinta stūksojo kambario rytų pusėje. Ja dalindavausi su pliušiniais kiškučiais. Niekas, net mama, neidavo į manąsiais valdas.

LL administratorė Aldona Jurkutė sveikina meninės programos atlikėjus: solistę Audronę Gaidžiūnienę ir akompanatorių Manigirdą Motekaitį.     Z. Degučio nuotr.

     Kas dieną jaunutė auklė atnešdavusi balto šokolado ir marcipanų su karameliniais pyragaičiais. Žodžiu, Katinėlis gyveno gerai. Visi pildė norus. Gimiau silpna ir ligota. Retsykiais, dėl viso pikto, apsimesdavau besijaučianti blogai. Nežiūrint dažnų mano užgaidų ir egoizmo prasiveržimo, tėvai nėrėsi iš kailio, kad šypsočiausi.

     Bėgo metai. Niekuomet nežaisdavau su vaikais iš neturtingų šeimų. Susibičiuliaudavau su sau lygiais. Mano tėvai juk buvo pasiturintys. Man pradėjus lankyti mokyklą, mokytojai žavėdavosi manimi. Puikiai mokiausi. Veikliai lenktyniaudavau su klasės draugėmis dėl įvertinimų. Klasiokių tarpe jaučiausi esanti pati pranašiausia ir, be abejo, išdidžiausia. Progai pasitaikius, pasijuokdavau iš jų nesėkmių. Jei kuri mergytė stengėsi susidraugauti su manim, turėdavo atitinkamai užsitarnauti dėmesį. Ji privalėjo girti mane, dovanoti spalvingus atvirukus. Antraip, viskas nueidavę niekais. Net nekalbėdavau su ja. Mano nelaimei mūsų namuose dažnai lankydavosi dėdė Gerardas: Jis buvo kunigas. Matydamas tvyrančią atmosferą, sakydavęs, jog aš esanti didžiausia lepūnėlė. Ir tėvai, jo žodžiais tariant, vėliau kentėsią. Jis griežtai tėčiui draudė man pataikauti. Dėdė neleido, kad su tėvais važiuočiau atostogauti į Šveicariją. Jie paklausė Gerardo. Į tolimą kelionę pasiėmė Daliją, mano jaunėlę pusseserę.

     Savo neapsakomam nusiminimui vasarą praleidau dėdės namelyje, miestelyje. Tuo metu nuobodulys tapo tikru draugu. Man pralaimėjus gražiausio piešinio konkurse, kurį beje surengė Gerardas, kategoriškai atsisakiau vaikų draugijos. Ištisai sėdėdavau svetainėje ant lango. Regėjau krykštaujančius berniukus ir mergaites. Nėjau net pasivaikščioti. Buvau Išdidumo Karalienė, nors slapčia verkdavau...

     Dėdės nemėgau. Jis mane pagirdavo, kai tikrai to nusipelnydavau. Ir ne daugiau. Su nekantrumu laukiau rudens. Tėvams parvykus, vėl tapau mylimu Katinėliu. Mama, nepaisydama Gerardo perspėjimų, beveik kas mėnesį duodavo atlasinių kaspinų, rausvų kojinaičių ir kitko. Ilgainiui taip įpratau gauti dovanėles, kad pasidariau pasibaisėtinai nemandagi. Tėtis sakė, aš esanti neabejotina akiplėša. Jo pastabos manęs nesugėdindavo, net nesugraudindavo. Jei ko užsigeidus nebuvo pildoma, tuomet puldavau į isteriją. Nemėgau geresnių už save. Dalijai, žėrinčiai skambinant fortepijonu ar dainuojant trumpus ariozo, mane beregint ištikdavo pavydo išsiveržimai. Nusprendžiau, jog turbūt esu niekam tikusi. Kietai sučiaupdavau lūpas. Stengiausi parodyti, kokia aš esanti išdidi. Nenustebau, kai mane ėmė vadinti pasipūtėle.

     Laikas skriejo nesustojamai. Baigiau mokyklą. Paprastai nutinka, net ir pačio keisčiausio žmogaus gyvenime kažkas nutinka. Ateina meilės metas. Nesvarbu, ar būtų žiemos vidurys, ar paskutinė šalna, širdy prasiskleidžia jausmų žiedai. Savyje jaučiau lengvumą. Vaikinas, kurį sutikau, su manimi elgėsi taip, kaip tėvai. Paikino. Tasai lepinimas buvo be galo nuoširdus. Šitai kilo, matyt, iš jo doros prigimties. Rokas dalijo dėmesį ir švelnumą. Jis spinduliavo paslaptingu dvasingumu. Dvasingumas glūdėjo jo dorume. Supratau jį esant protingesnį už save. Asmenybė pažįstanti gyvenimą. Ateitį norėjome susieti drauge. Dvejojau. Juk jis sumanesnis ir gudresnis už mane. Negalėčiau to pakęsti. Aš turėjau būti ta viena ir nepakartojama.

     Su Roku draugavome trejus metus. Galiausiai nusprendėme toliau nebepajėgsiantys gyventi atskirai. Ruošėmės lemtingajam žingsniui. Pažįstami, artimieji sakė, jog mes ideali pora. Nors aš Roką laikiau neišmanėliu. Pavyduliavau, kad jis turi daug draugų. Sunku numanyti, kas lėmė pažinties tvirtumą. Po draugystės skraiste lindėjo mano charakteris. Rokas nuolatos nuolaidžiaudavo, aukodavosi. Bijodamas mane prarasti, aukštindavo nebūtas, nepaprastąsias mano savybes... Būdavo nesutardavome. Abu pergyvendavome sunkumus. Tačiau, kolei mane kildindavo ir dievindavo, trūkumų savy neįžvelgdavau. Buvau nepakartojama visame kame. Bet manieji jausmai užmigo neprikeliamu miegu. Daugeliui dalykų likau abejinga. Išdidumas, kuriuo kas rytą puošdavausi, pasireikšdavo lediniu šaltumu. Didybė užvaldė iki asmenybės pasikeitimo. Tapau kita. Veltui vijau mintis, kad už mane esame žymiai įdomesnių žmonių. Dėjausi tobula, galinti nurodinėti kitiems. Be abejo, už nosies vedžiojau ir savo sužadėtinį. Pavydas, kaip nenaikinamos piktžolės, apsivijo mano protą. Žinoma, tai kol kas mokėjau nusilėpti.

     Netikėtai susipykau su visomis draugėmis. Save įsivaizdavau išmintingiausia planetos būtybe. Neduok, Dieve, per vakarėlį ar pobūvį kas pagirdavo pažįstamą asmenį. Tuojau niuktel-davau Rokui. Šis privalėjo žerti mano teigia-miausias ypatybes. Kaip įmanydama stengiausi tapti dėmesio centru. “Augau” ir “brendau” savo akyse.

     Staiga susigriebiau, jog man kažkas nutiko. Bendraudama turėjau nemaža spragų. Įvairiapusiškas išsilavinimas, kuriuo anksčiau pakerėdavau, išgaravo. Savitvarda, lyginant džiūstanti bala, dar vis laikėsi. Kam pasirodžius geriau išmanant reikalą, jau neslopindavau pykčio. Emocionaliai susijaudindavau, pasimesdavau. Vaizdavausi esanti neribotų protinių sugebėjimų. O jie kažkodėl ėmė sekti... Sakoma, juo įvairesni žmonės aplink tave, tuo geriau reiškiasi tavo sugebėjimai, tampi spalvingesnis. Anaiptol. Visiems nusibodo amžinai man beriami pagyrimai. Aš tik apsijuokdavau papūgiškai pasipūtėliška savo kalba. Idealo siekimas, tikros moters įvaizdis, išblėso kaip jonvabalis, šviesią saulę pamatęs. Įžvelgiau artėjančią degradaciją. Roko draugai vengė manęs. Savųjų neturėjau.

     Mano širdyje kilo sąmyšis ir juoduma. Dėl pernelyg padidėjusio jautrumo teko atidėti vestuves. Su manimi mažai kas teištverdavo. Jiems įkyrėjo klausytis apie mano žavesį, gabumus, talentą.

     Pradžioje net nudžiugau. Draugai užmiršo mane, vadinas, jie nebuvo tikrieji bičiuliai. Atrodė, jie pasirengė kištis į mano asmeninį gyvenimą. Iš tiesų taip nebuvo. Sužadėtinis krimtosi.

     Nepergyvenau susidėjusi su tuštuma. Pasklido kalbos, neva Veterinarijos Institute kilęs šurmuliukas. Kaip tik tenai, prieaugio ligų laboratorijoje dirbo Rokas. Prieš savaitę į Institutą atėjo nauja simpatiška laborantė. Rokas ir naujokė susipažino. Abudu siejo tik darbo ryšiai. Moteris nesidomėjo Roku. Ji stropiai asistavo profesoriui S. Ylai, triūsiančiam imunologijos skyriuje.

     Aš viską supratau atvirkščiai. Įtarinėjau ir šėlau iš neapykantos. To dar betrūko, kad prarasčiau Roką! Pasitaikė kartelį regėti juodu išeidinėjant iš Instituto. Vienas kitam spaudėm rankas. Išsiskyrė besišypsodami. Laukti negalėjau. Troškau pribėgti, bet nedrįsau. Delsiau. Sėdėdama savo “Audi” paspaudžiau gazą ir nulėkiau kaip furija. Vaizduotė įsiaudrino. Raudau.

     Kitą dieną nuvykau, kur buvusi. Įžengiau į skyrių. Užėjau kabinetan. Pamačiau ją. Moteris vilkinti baltą kostiumą stovėjo prie lango. Ji kažką stropiai rašė į užrašų knygelę. Išvydusi mane, o aš juk buvau nepažįstamoji, nustebo. Pasisveikino. Neatsakiau nieko. Stirksojau stulpu. Kiek tiktai leido mano pavydumo laipsnis išrėžiau, jog nuo Roko laikytųsi kuo toliau. Trykšdama noru dar jai įgelti, pranešiau profesorių S. Ylą esant vedusį ir padorų žmogų. Moterėlė suglumo. Jos lūpos ėmė drebėti.

     Išbėgau. Trenkiau durimis. Nejaučiau jokio palengvėjimo. Grįžusi namo, negalėjau ir neįstengiau atsipalaiduoti. Paskambino Rokas. Jis šnekėjo meiliai. Stengėsi pralinksminti mane. Apie vizitą jis nežinojo. Daug vėliau gailėjausi savo įtarumo. Bet tuomkart dėbtelėjau, kad melo nepakęsiu. Sviedžiau ragelį taip stipriai, ir telefono aparatas net nukrito ant žemės. Jis sudužo į tūkstantį gabaliukų. Gyvenimas užvirė. Pasaulis išslydo man iš po kojų. Norėjau dingti į anapilį. Nepadėjo net meditacija. Turėjau pamiršti Roką, tačiau jis nesuprato mano elgesio. Norėdavo susitikti. Savo bute užsirakinau visais trimis užraktais. Rokas prieidavo prie durų ir veltui maldaudavo jas atidaryti. Tylėjau.

     Po ilgų vienatvės dienų išvykau pas dėdę Gerardą. Jis, kaip ir pridera tikriems kunigams, gyveno atsidavęs Viešpaties globai. Pareigingai atlikdamas ganytojo misiją, tikinčiųjų buvo gerbiamas, laukiamas švenčių progomis.

     Pasipasakojau bėdas. Mačiau pasibaisėjimą jo akyse. Kam taip pasielgiau su ta Instituto darbuotoja? Juk neturėjau įrodymų. Jo manymu, suklydau visame kame. Svariausias šios bylos kaltininkas yra pavydas ir išdidumas. Anot Gerardo, privalėjau užsiimti protine saviaukla. Tai atrodė nepasiekiamai sunku! Bet prisipažinsiu, kad tik taip ugdomos reikšmingiausios asmens ypatybės. Savęs įtikinimo metodas tapo mano kelrodžiu. Akivaizdžiai supratau praradusi mylimuosius ir net pačią save. Pasmerkiau visų popinamą Katinėlį. Gali pasirodyti naivu, tačiau atsivertusi Katekizmą praregėjau. Mano siela - bėdoje!

     Iš prigimties lepus vaikelis, o dabar moteris, įsakiau sau nebepavyduliauti. Išdidumas ir pavydas buvo lėtai stumiami į tolumą. Pratinausi ir lavinausi tapti nuolankesne. Pagrindiniu dalyku laikiau savęs patikrinimą ir išbandymą.

     Vieną rytą dėdė paklausė, ar nesutikčiau mėnesį ir daugiau pagyventi sesučių dominikonių globoje. Atsakiau, jog čia esanti puiki idėja. Buvau priimta kaip kūdikis į motinos glėbį. Apsigyvenau su jomis. Ir kėliau save iš išdidumo narvo. Nesiekiau išaukštinimo tarpe jų, bet draugiškumo ir malonių, kurias jos turėjo. Malonių patirtų tylia malda, atsidavimu Dievui. Pamilau asketišką aplinką. Tiesa, ji iš pradžių atrodė gan atsiskyrėliška. Bet paskui jutau taip nesant. Svajojau būti viena jų. Silkiniais tonais nusipaišiau paprastumo paveikslą. Susikūriau savo įvaizdį. Atėjo metas, jau gebėjau susidoroti su didybe. Negailėjau švelnių žodžių naujokėms ir vyresnėlėms sesėms, kurios atrodė griežtos man. Nors mano kalba visuomet būdavusi aiški ir įtikinama, dabar prieš pasakydama pirmiausia pagalvodavau. Man pradėjus eiti saviauklos keliu, atkreipiau dėmesį, jogei labiau nei kitos esu skatinama darbui. Darbo nebijojau, bet Katinėlis truputį tingėjo...

     Motinėlė su Gerardu smalsaudavę, kaip man sekasi. Jie tarsi tyrė mano reakcijas. Aš išmokau daug dirbti. Pamažėl akmuo po akmens, šalinau trūkumus ir ydas. Kuomet paskambindavo Rokas, stebėdavosi net mano balso intonacija. Nuo įsakmaus tono, perėjau prie tylaus ir ramaus. Aišku, Rokas pergyveno dėl manęs. Dėdė atvirai jam papasakojo, kas man nutikę. O aš sparčiai gijau iš dvasios ligų. Sesės klausinėjo, ar pasiliksiu su jomis. Aš svarsčiau ir nusprendžiau, kad toks gyvenimas malonus, bet visgi man nepriimtinas. Norėjau grįžti pas tėvus ir mylimąjį. Žinojau, šiurkštumas, neteisingas žmonių vertinimas pakenkė labiausiai man. Tai jau praeityje.

     Po mėnesio Gerardas pareiškė, jog dar viena siela išgelbėta, ir Dievas esąs visagalis. Many gimė Viltis. Tų žmonių dėka pasidariau savarankiška ir valinga. Gerardas nuolatos kalbėdavo apie dieviškosios meilės liepsną, užsižiebiančią tiems, kurie nesididžiuoja, nusižemina. Pirmiau to nesuvokiau. Bet matau, kad toji liepsna, trykštanti iš Dievo Rankų, viską aplinkui paverčia Meile. Viešpats pakeitė mane. Netrukus atvyko sužadėtinis. Mums susitikus, supratome esantys surišti dar stipriau nei pirma.

     Namuose mane pasitiko nerimas. Ėmiau blaškytis. Rodės, ką negero būčiau padarius. Prisiminiau įžeidus nekaltą žmogų. Tvirtai nusprendžiau dar kartą tenai nuvažiuoti. Dvejojau ir abejojau savimi. Ar nugalėsiu išdidumą? Gėda laužė kaulus. Ryte išvykau. Radau ją, tą moterėlę, darbo vietoje. Ji sėdėjo prie stalo. Vartė pluoštą laikraščių. Pamačiusi mane, krūptelėjo. Atsistojo kaip pirmoke. Dar minutėlė, ir maniau nukrisiu po jos kojomis. Išdidumui buvo pasakyta per amžius viso gero. Virptelėjau ir kone pašnibždom pralemenau:

     -    Prašau, atleiskite man.

     -    Už ką? Turbūt įvyko koks pairtus nesusipratimas. Saulius Yla- mano tėvas.

     Ji atlošė galvą. Šnekėjo vos girdimai. Nusišypsojo, bet, aišku, nesuprato esanti laimėtoja.

     -    Dar kartą atleiskite...

     Atsidūrusi gatvėje, nejučia nubraukiau ašarą. Galvoje man skambėjo auksiniai žodžiai. Svarbu mokėti prabilti, kad tave girdėtų. Aš jaučiu, po artėjančio naujojo amžiaus šydu išnirau kitu žmogumi. Manau, galima nežinoti nė vieno psichologijos vadovėlio skyriaus ir vis dėlto būti geru žmogumi. Išdidumas nugalimas tik tada, kai negali apsieiti be žmogaus, esančio šalia. Juk negyveni pasaulyje vienas.

     Mane lyg paukštį neša tikėjimas, darbas, kultūra, ir, žinoma, paprastas menas bendrauti. Aš žinau, kad visos blogybės, įskaitant pernelyg didelį išdidumą, nugalimos MEILE.