Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

IŠ IMIGRANTO UŽRAŠŲ

A. Saulaitis

     Daugelį šimtmečių vienuoliškųjų įžadų metu vyrai ir moterys pasirinkdavo (kartais būdavo priskiriamas) vienuolijoje naują vardą, išreiškiantį “antrąjį krikštą” ir naująjį gyvenimo būdą. Įaugti vienuolinėje (tiksliau: bendruolinėje) bendruomenėje nelengviau, negu vyrui ir žmonai suaugti į vieną šeimos židinį (ir dažniausiai moterys pakeičia savo pavardę, prisiimdamos vyro). Ir vienuoliškasis, ir šeimyninis žingsnis psichologiškai prilygsta tam, ką religiniais žodžiais vadintume “atsivertimu” iš netikėjimo į tikėjimą, iš vienos tikybos į kitą, iš tradicinio į sąmoningą tikėjimą.

     Toks kultūrinis ir psichologinis atsivertimas vyksta ir žmogui keičiant kultūrą. Kaip dvasiniai, taip ir žmogiškieji mainai užtrunka, tęsdamiesi eilę metų ir kaitos metu neaplenkdami pastangų bei skausmo, kaip ir kiekvienas augimas, brendimas.

Šventės organizatoriai ir programos atlikėjai su Čikagos generaliniu konsulu Giedrium Apuoku.     Z. Degučio nuotr.

     Prieš daugel metų rašančiajam buvo pritaikytos liaudiškos eilės: “Mano namas - čemodanas, mano būstas - aeroplanas..." Per beveik kapą metų tenka ketvirtą kartą būti imigrantu ir “atsiversti” - atsiverti ir prisiimti naują kultūrą, šįsyk savo gimtosios šalies.

Pirmoji imigracija

     Be kažkokio neatpažinto vaizdo traukinyje, pirmoji atmintis siekia takelį į vaikų darželį Rytprūsiuose, kai su sesute užtikome apdžiūvusią ir apipelijusią morką, su džiaugsmu laimikiu tėveliams parnešdami. Tie aštuoneri vaikystės metai nuo Karaliaučiaus srities iki

     Augsburgo buvo vaiko akimis patirti įvykiai -tolimas patrankų griausmas, amžinos kelionės traukiniais, bombardavimo baimės, alkis.

     Inkultūracija vyko vaikiškai nejaučiamai, kai iš aplinkos išmokta antroji kalba bei elgsena, papročiai (atsimename šv. Mikalojų vyskupo rūbais dar prieš Kalėdas). Pirmosios mokyklos dienos pabėgėlių stovyklos virtuvėje, žaidimai kieme, skautų stovyklos, šeimos iškylos, katinas, bombos po visas pievas, be galo graži gamta, pirmoji Šv. Komunija, senelės pasakos... Visa tai pripildo pirmosios imigracijos įspūdžius, išlikusius ligi šiandien.

     Kaip į imigrantą žiūrėjo aplinkiniai? Milijonus įvairių tautų karo nublokštus Vokietija priėmė ir dešimtmečius su savo tarpe esančiais atėjūnais gyvena. Mes jiems buvome užsieniečiai - “auslenderiai”, o kai eidavome pro amerikiečių kariškių šeimų gyvenamąsias vietas - į mus mėtydavo akmenimis, palaikę iš mokyklos grįžtančius vaikus vokiečiais.

Antroji imigracija

     Devynerių metų vaikas nuo denio ankstyvą rytą mato Laisvės statulą, jau suvokdamas, kad nebereikės bijoti. Anksčiau įsikūrusių lietuvių šeimų globojami, įsijungę į lietuvišką parapiją, burdamiesi į (tuomet vadinamą) Tremtinių draugiją, kūrėme namus, dvasiškai ir statyba.

     Nors vaikai greitai kalbą išmoksta, ir visi lietuviukai gerai mokėsi, ilgai užtrunka pasisavinti vertybes, papročius, gyvenimo būdą. Tik po kokių aštuonerių metų susigaudžiau, kad mano draugai amerikiečiai Kūčių nešvenčia, neišgyvena Velykų ryto Prisikėlimo. Per mokyklas įsisunkė ir Amerikos katalikiškas gyvenimas, ir angliška kultūra, o lietuviška namų bei draugų aplinka sudarė tą saugų ir savą išeivių pasaulį.

     Šeimos ryšiai su “senaisiais” lietuviais, atvykusiais prieš pirmąjį pasaulinį karą, buvo kuo šilčiausi. Tačiau vienas tokių kaimynų dešimtmetį vaiką pavadino “naciu” (spėčiau, nes iš Vokietijos atvykome). Bažnytinėje aplinkoje dar nebuvo įprasta į Amerikos katalikų bendruomenę žvelgti kaip į mozaiką, ir vadovybėje labiausiai reiškėsi airių kilmės dvasininkai, nebūtinai linkę kitas tautybes vertinti.

     Prie jaunuolio ir jau suaugusio patirties JAV priklauso bendravimas su įvairių tikybų, tautinės kilmės, ekonominių luomų skirtingų spalvų gyventojais. Pažintis padėjo išryškinti, kas lietuviams būdinga, kas kitose kultūrose (arba JAV bent jų išlikusiose apraiškose) įdomu ir vertinga. Pati krašto erdvė ir įvairovė -ilgiau gyventa keturiose valstijose - platina akiratį ir žmogiškąją apimtį.

     Trečioji kalba tapo savo kieme, mokykloje, universitete, seminarijoje, darbe. Imigrantas į savo šeimos istoriją įjungia ankstyvesnę šios šalies istoriją, kultūrą, supratimą, paveldą. Jaunatviškas susidomėjimas sukosi apie JAV Nepriklausomybės paskelbimo laikotarpį (kai trečdalis kovojo už savarankiškumą, trečdalis -už esamą okupantų santvarką, trečdalis - siekė iš viso to pelnytis). Padėkos diena tapo šeimos šventė, kaip visos šalies. Ant stalo - pajai, minkštukai, kukurūzai, moliūgai ir kiti gyvenamojo krašto valgiai papildė lietuvišką valgiaraštį.

     Žmogus tapai amerikiečiu, kultūra ir pilietybe.

Trečioji imigracija

     Prieš pusę savo gyvenimo amžiaus nuvyksti dirbti lietuvių parapijoje Brazilijoje. Tarp vietinių jėzuitų mokydamasis ketvirtosios kalbos, esi matomas kaip amerikietis, nors apie Lietuvą girdėjo iš toje aplinkoje labai žinomo latvio jėzuito. Šiaip brazilai, jau kiek susipažinę, vis sakydavo: “Esi amerikietis, bet ne toks, kaip kiti”, t.y. ne toks blogas kaip vyraujantis įvaizdis.

     Jau suaugęs žmogus lėčiau mokosi kalbos, bet po dviejų mėnesių tenka sakyti pamokslėlius. Išklausinėji apie “kūno kalbą” - judesių santrumpas, sąvokas, nuomonę, nuotaiką išreikšti. Išmoksti, kaip elgiamasi, kokios mandagumo taisyklės, kaip užvedama kalba, kiek svarbus jaukus būdas bendrauti, kaip nelengvai “Trečiajame pasaulyje” vyksta organizaciniai bei visuomeniniai darbai. Pamėgsti muziką, papročius, tradicijas, mokydamasis iš ankstyvesnių lietuvių imigrantų. Pasisavini jų šalies ir istoriją, vertybes, kultūrines apraiškas. Kai žmonės pamano, kad esi vietinis, byla laimėta.

     Užtruko maždaug pusantrų suaugusio gyvenimo metų įsijausti, nebepakliūti į kultūrų sankryžos painiavą. Sąmoningai prisiimta kultūra ne taip greit išdyla, kaip nedingtų senojo tikėjimo sampratos bei apraiškos, priėmus krikštą. Sugrįžęs po septynerių metų į JAV, vėl mokaisi gyventi antrosios imigracijos šalyje, kuri greičiau už kitas kinta. O trumpesnėse kelionėse Pietų Amerikoje lankydamasis, perjungi elgsenos, kalbos, judesių ir sąvokų bėgį - ir jautiesi, kaip namie. Didelė ir įvairi šalis, be galo graži.

     Neabejotina, kad pastovusis šių imigracijų nugarkaulis buvo ir yra jėzuitų kultūra. Kiek ji skirtųsi nuo krašto į kraštą, dar yra tiek bendros kultūros, išgyvenimų, bendrai įsisąmoninto dvasingumo, kad tai - sava aplinka. Lietuviškasis išeivių gyvenimas būtų antroji siūlė, kuri rišo gimtinę su šiandiena.

Ketvirtoji imigracija

     Jėzuitiški ryšiai ir darbai vedė į palaipsninį įsijungimą į Lietuvos gyvenimą. Per dešimt metų dukart tiek kelionių surišo tą ilgąją jėzuitišką virvę su priespaudoje išsaugota ir ugdyta dvasia. Kiek skirtųsi auklėjimas, lavinimasis, patirtis - ryšių šerdis ta pati. Susipažįsti su žmonėmis, vienuolijų nariais bei narėmis, dvasininkija, pareigūnais. Suartėji ir susidraugauji per tuos skubius lankytojo pasimatymus, lakstymą iš vietovės į vietovę, nuo darbo į kitą uždavinį. Vertėjaudamas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, matai, kur ir kaip lietuviai stovi staiga su visa “rytų Europa” susitikusioje žemyno aplinkoje.

     Prieš dešimt metų aplankai pirmąsyk gimtąjį Kauną - ir nieko nejauti. Kiek jausmo iššaukia tėvų ir išeivių gyvenime pamaldžiai tartas žodis “Lietuva”, tiek klaiku vaikščioti po miestą ir - be artimųjų namų - nieko ypatingo nejausti - tikrai nusivylimas. Kiek artimiau jaučiasi tėvo Šiauliai ir motinos Panevėžys - iš jų perduotų pasakojimų ir šilimos. Ir visos istorinės vietos, apie kurias kitiems žmogus visą gyvenimą pasakoji.

     Galutinai Lietuvon nusikraustęs, rudens rytą atsikeli, parašai laišką - ir net nežinai, kaip dabar jį išsiųsti. Reikėtų puslapius susegti, o segtukas tuščias - nesusigaudai, kur tokių reikmenų paskubom įsigyti.

     Visa imigranto būklės tikrovė staiga prieš akis: čia turėsi savo gyvenimo likutį gyventi ir užbaigti, o net nežinai, kur pašto dėžutė. Vėl tenka mokytis, kaip Lietuvos kultūroje bendrauti, suvokti žmonių galvoseną (tiek skirtingą nuo amerikietiškosios ir pietietiškosios), kaip reikalai organizuojami ir tvarkomi. “Mes Jus išmokysime lietuviškai”, - paguodžia uolūs čiabuviai.

     Žmogus nusišypsai gyvenimo pervarta: visą gyvenimą buvęs tai vietoj, tai kitoj šalyje imigrantas, patarnavęs išeiviams ir pastaraisiais metais - naujai į JAV po Atgimimo atvykusiems lietuviams, dabar ketvirtą kartą esi imigrantas, dalydamasis jų ir visų naujai persikrausčiusiųjų dalia. Turbūt, išėjus į pensiją, reikės rašyti vadovėlį “Kaip būti imigrantu” -net savo gimtinėje.