Rita Maleiškienė
Jaunuolių ruošimas šeimai
Tvirtai santuokai reikia tvirtų pagrindų: teisingumo, ištikimybės, atjautimo, takto, pagarbos, paslaugumo, atsižvelgimo. Bet šie pamatai padedami ne per vieną dieną, juos reikia kloti nuo pat vaikystės visą gyvenimą. Reikalinga, kad jauni žmonės teisingai suprastų ir vedybinės meilės sąvoką. II Vatikano susirinkime sakoma: “Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su vedybinės meilės klausimais, jos paskirtimi bei pasireiškimu. Tokiu būdu, išauklėti skaisčiai gyventi, jie bus pasiruošę, atėjus metui, iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas” (Gaudium et spės, 49).
Andrius Lysiukas 13 m. Vievis.
Jaunystės laikotarpis visose kartose pasižymi visuotiniu optimizmu. Ir meilė prasideda kito asmens žavesiu, juo gėrėjimusi. Šį žavėjimąsi pažadina ne tik išorinis, bet ir vidinis patrauklumas bei grožis. Tuo metu draugystės ieškojimas išskleidžia sparnus. Mergaitė be galo trokšta patikti ir todėl stengiasi pataisyti bet kokį savo trūkumą, pergyvena dėl to, kas nepataisoma.
Normalus meilės ieškojimas lyg išplėšia jauną žmogų iš materialaus pasaulio ir perkelia į dvasingumo sferas. Tuo laiku išryškėja viena iš svarbiausių žmogaus dvasios reikmių - poreikis idealizuoti meilės objektą. Šie išgyvenimai būdingi meilės rytmečiui, kada nematytomis spalvomis sušvinta visas pasaulis. Bet tai natūralu, nes žmogui reikia ir poezijos, ir muzikos, ir jaunystėje meilės rytmečio, kuris pažadina dvasioje begalybės ilgesį. Visa, kas gera, traukia žmogų kiek įmanoma ilgiau pasilikti surastame gėryje. Tačiau tuo pačiu metu kai kam kyla nenumaldomas noras pasiduoti aistrai, geismams, Taip, egzistuoja lytinis potraukis, tačiau jis nevadinamas meile. Tai aistra, egzistuojanti žmoguje. Tačiau žmoguje jau nuo pat jo gimimo mes pastebime troškimą būti mylimam ir troškimą mylėti. Meilė žmoguje aistrą palenkia dvasinei abiejų harmonijai pasiekti.
Aistra, būdama grynas instinktas, pasireiškia protui nedalyvaujant. O meilė, būdama dvasingumo apraiška, neišvengiamai yra susijusi ir turi būti susiejama su protu ir jausmais. Tačiau meilė aistros ir neneigia, ir nemažina. Meilė aistrą suvaldo. Todėl meilė turi būti ugdoma nuo pat mažens kitų žmonių atžvilgiu. Ji turi būti duodama kitiems kaip dovana. Meilė nuostabi tuo, kad ji negali būti uždaryta žmogaus širdyje. Kuo daugiau meilės, tuo stipriau ji verčia save atiduoti kitam, kad padarytų jį laimingą. Atiduota meilė sugrįžta padidėjusi, nes dvasinį pasaulį valdo ne materialaus pasaulio dėsniai. Žmonės sako, kad tokia meilė yra ideali, nes ji mylintiems anteša ne tik sutarimą, ramybę, dvasios stiprybę, tyrumą, dvasingumą, bet ir tikrą atsivėrimą Dievui, jo valiai...
Tikros ir amžinos meilės santuokai reikia ieškoti arti to, kuris Meilės Begalybė ir kiekvienos tikros meilės ištaka. Žmogus gali pažinti tik žmogišką meilę, o Dievo spindulys, palietęs žmogaus širdį, pažadina tikrai ir amžinai meilei. Dvi šios Amžinos Meilės paliestos širdys spinduliuoja viena kitą, o toji meilė - tikra ir amžina. Santuoka, įvykusi pagal dieviškuosius planus, atneša ypatingus vaisius.
Kita sąlyga, dažniausiai laiduojanti damų, sėkmingą ir vaisingą vedybinį gyvenimą, - tai tauri, graži ir skaisti susižadėjusiųjų draugystė.
Tikras ir nuoširdus atsidavimas vienas kitam yra visiškoje nesuardomoje gyvenimo bendrijoje.
Šiandien dauguma jaunuolių skaistumą supranta kaip griežtą tabu, draudimą. Tačiau taip nėra, nes skaistumas - tai ne draudimai, vengimas, atsisakymas, bet meilė ir pagarba, pagarba savo ir kito kūnui. Būti skaisčiu - tai mokėti valdyti savo kūną, aistrą, kad į šį pasaulį pakviesti vaikai būtų šventos meilės vaikai, bet ne pasileidimo, išgertuvių vaikai, kas, deja, labai dažnai atsitinka mūsų visuomenėje.
Mokslininkai jau seniai įrodė, kad paauglystėje ir jaunystėje susilaikymas nuo lytinių santykių yra būtinas visapusiškai žmogaus brandai. Be to, jau nuo senų senovės visuomenėje galioja tam tikros žmonių tarpusavio elgesio normos, kurios buvo labai griežtos lytinių santykių sityje. Jos remiasi šimtmečiais kaupta patirtimi, ir būtų neprotinga jų atsisakyti.
Laimingai santuokai būtina sąlyga - geras gyvenimo draugas. Šventajame Rašte parašyta: “kas randa gerą moterį, randa laimės ir džiaugsmo iš Viešpaties” (Pat 18,22). Vertinant žmogų, svarstant apie jo gerumą ar blogumą, tinkamumą ar netinkamumą būsimos šeimos gyvenimui, reikia žiūrėti į esminius ir neesminius dalykus. Prie esminių dalykų priklauso sveikata, gyvas tikėjimas, geras charakteris, mokėjimas susivaldyti, pastovumas savo įsitikinimuose ir panašiai. Todėl, prieš susituokiant, reikalingas ilgesnis tarpusavio bendravimas tam, kad būtų galima giliau pažinti antrojo asmens gerąsias ir blogąsias puses. Ir ne vien pažinti, o ilgesnį laiką bendraujant įsitikinti, kad anas keisis į gerąją pusę ir savo trūkumus bandys paversti geromis ypatybėmis. Taip pat ir save patikrinti, ar sugebėsi tobulėti, tapti geresniu. O tam reikia ne dienų, net ne mėnesių. Žmonės sako: “norint žmogų pažinti, reikia pūdą druskos su juo suvalgyti”.
Gyvas tikėjimas taip pat laiduoja pastovią santuoką. Nes tikėjimas - tai nuoširdus, išmintingas ir pastovus nusistatymas tvarkyti savo gyvenimą pagal Kristaus mokslą. Jei žmogus turi gyvą tikėjimą, tai jis daug lengviau pakelia šeimoje atsirandančius sunkumus, kito šeimos nario ydas, nelaimes. Tikėjimas verčia žmogų pamatyti, pripažinti savo ydas ir jų vengti. Tikėjimas moko kantrumo, susivaldymo, ištvermės ir gerumo. O būtent šios savybės ir yra labai reikalingos sutuoktiniams.
Pasirenkant būsimą savo šeimos narį, svarbu nepamiršti prašyti Dievo, kad duotų proto šviesos, kad gerai pažintum, kad gerai įvertintum būsimą savo gyvenimo draugą.
Ir du taps vienu kunu
Santuoka, kaip institucija, iš prigimties turi ir kitą tikslą - ji turi būti gyvenimo ir meilės bendruomenė tarp vyro ir moters. Santuoka, kaip sako II Vatikano Susirinkimas, yra “įkurta ne vien vaikų gimdymui”. Ir bevaikėse šeimose “vyro iš žmonos tarpusavio meilei yra skirta atitinkama vieta”. Nes dalis šeimų dėl prigimtinio nevaisingumo negali turėti vaikų. Tačiau ir bevaisis židinys, jau sukurtas, yra prasmingas, nes jis šildo ir guodžia prie jo ugnelės susiglaudusius žmones. Bevaikystė yra jų abiejų bendra nelaimė ir bendras rūpestis. Užuot išskyrusi, ji turi dar labiau suartinti besimyličius sutuoktinius. Jeigu Dievas neapdovanojo sutuoktinių kūdikio šypsena, jie vis vien gali statyti savo šeimyninės meilės rūmą. Teikdami vienas kitam visokeriopą paramą, meilėje ir ištikimybėje jie pragyvens jiems Dievo skirtas dienas.
Kristus pabrėžia vyro ir žmonos vienybę: “Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos ir du taps vienu kūnu” (Mt 19,45). Šia prasme yra suprantami ir popiežiaus Pijaus XI žodžiai: “Toks vidinis sutuoktinių vienas kito formavimas, jų nuolatinės pastangos vienas kitą patobulinti gali, kaip moko Romos Katekizmas, net labai tiksliai ir teisingai būti laikomas pagrindiniu santuokos tikslu ir jos tikrąja prasme. Tiktai šiuo atveju yra privaloma santuoką suprasti ne siauresne prasme, kaip gimdymo ir auklėjimo instituciją, o platesne prasme, kaip pilną gyvenimo bendruomenę” (Casti connubii).
Vienas kito papildymas santuokoje neįmanomas be meilės. Apaštalas liepia: “Vyrai, mylėkite savo moteris, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią” (Ef 5,25). Tobulesnio pavyzdžio ir būti negali. Kristus paaukojo gyvybę, kad Bažnyčia gyventų, Eucharistijoje pasilieka ir nuolat stiprina, gaivina malonėmis. Meilės tvarkoje moterims sakoma: “tebūnie paklusnios savo vyrams, kaip Viešpačiui, nes vyras moters galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva” (Ef 5,22-23). Kai kas čia gali įžiūrėti moters pažeminimą, bet ar Bažnyčią pažemina Kristaus viešpatavimas? - Ne.
Ten, kur yra santarvė ir meilė, nekyla klausimas, kas valdys, kas klausys; einama lygia greta. Aišku, kad vedusiųjų gyvenimas turi daug pareigų ir sunkumų, reikalauja kantrybės,bet visos tos pareigos teikia laimę, pasitenkinimą ir garantuoja vienybę. Pareiga ir jos vykdymas yra vienas iš šeimos pastovumų, jos stiprinimo ramsčių. Darna, susitelkimas šeimoje taip pat glaudžiai siejasi su pareiga. Pareigos vykdymas šeimoje yra ne tik savęs raginimas, įpareigojimas, apribojimas, bet ir išgyvenamas džiaugsmas dėl parodytos iniciatyvos, savarankiškumo, apsisprendimo.
□ Vieta prie Jordano upės, kur, manoma, buvo pakrikšytas Jėzus, nuo 1967 m. Vidurio Rytų karo, kai ją užėmė Izraelis, buvo uždara karinė zona. Joje buvo leidžiama lankytis tik tris dienas per metus. Dabar gynybos ministerija, prašoma Bažnyčios ir vietos tarybos, svarsto Jėzaus krikšto vietos atidarymą lankytojams bent iki 2000 metų. Atidarius šią vietą, tikimasi, turizmas padidėtų du kartus.
□ Birželio 4 d. žinyno “Kas yra kas Lietuvoje” sudarytojai išrinko žmones, pasižymėjusius įvairiose visuomeninino gyvenimo srityse. Vienu iš tokių buvo paskelbtas mons. Kazimieras Vasiliauskas, buv. Vilniaus arkikatedros klebonas.