(tęsinys iš gegužės mėn. numerio)
4. Pasaulis keičiasi, moralė ar kinta? Papročiai keičiasi, o ar tau neatrodo, jog besikeičiantieji papročiai kelia nerimą? O gal tau vis tiek? Ar pakitę papročiai padrąsina, ar priešingai - neramina? Kodėl ir kaip neramina?
VITAS: Žmonija keičiasi, kinta ir jos moralė.
Moralė priklauso nuo to, koks yra žmogaus vidinis turtingumas ir kokia visuomenė. Kai žmogus dvasiškai skurdus, kai dvasinis turtingumas mažėja, tai smunka ir moralė. Besivystanti žmonijos mintis leidžia vis plačiau atskleisti žmonijos tikslus, žmogaus vertę ir prasmę pasaulyje. Tuo būdu atsiranda labai reali galimybė - prielaida praturtėti sampratai, ir moralė gali pakilti į aukštesnį lygį.
Palyginus su tuo, ką pasakoja mūsų tėvai, dabartiniu metu papročiai keičiasi. Dabar aiškiai pastebimas ir žmonių moralės smukimas. Tačiau tai reliatyvu. Juk negalima vadinti moralia tokią elgseną, kuri neišplaukia iš giliausių asmens įsitikinimų. Kad dabar moralė yra smukusi, palyginus su ta, kuri buvo prieš pusšimtį metų, tai galima tokį reiškinį paaiškinti tik žmonių sąmoningumo stoka.
RYTE: Keičiasi atskiras žmogus, keičiasi ir žmonija. Kinta žmogaus pažiūra į aplinką ir vykstančius procesus, kinta ir požiūris į tarpusavio santykius. Tokiu būdu keičiasi ir žmogaus saviraiška bei moralė.
Tad keičiasi ir papročiai, kurių kaita šiandien kelia nerimą. Papročiai apsprendžia ir žmogaus veiklą bei saviraišką, ir dažniausiai individas reiškiasi pagal bandos:kaimenės principą: “kaip visi, taip ir aš”.
Šiuo atžvilgiu pats aktualiausias yra tėvų vaidmuo. Dažniausiai jie apsiriboja vien medžiaginiu savo vaikų aprūpinimu, ir “susigriebia” tik vaikams pasiekus 15-16 metų. Vaikai, nesulaukdami tėvų dvasinio auklėjimo, ima patys “auklėtis” kaip išmano. Tokiu amžiaus tarpsniu jokie “moralai” nepaveikus. Kai tėvas lengva širdimi palieka vaikus jų pačių nuožiūrai ar žmonai (kuri ir taip perkrauta buitiniais rūpesčiais), tai ir atsakomybę už vaikų elgesį mėgina perkelti vien žmonai. O čia jau ir konfliktai šeimose.
Tokie papročiai mane labai neramina, nes ne žodžiu reikia auklėti, o visa savo gyvensena. Toks tėvų neišprusimas ir neturėjimas atsakomybės savo vaikų atžvilgiu atsiliepia būsimos kartos moralei. Iš ko ta nauja karta įgis dorovinių vertybių, neturėdami pačiuose artimiausiuose gero pavyzdžio? Šeimose tvyro nuolatinės konfliktinės situacijos, jaunojoje kartoje savaime išsiugdo nepagarba vyresniesiems, abejingumas bet kokioms vertybėms ir veidmainiavimas, norint išvengti nemalonumų už savo stichiškus, nežabotus poelgius.
Svarbiausia, kad tėvai į mus - vaikus žiūri ir mus traktuoja, kaip kokį “turtą”. O tokios pastangos vaikų atžvilgiu lygios nuliui.
Taigi papročius kuria patys žmonės sąmoningai ar nesąmoningai. Ir jie priklauso nuo pačių žmonių moralės lygio, atsakomybės jausmo įsisavinimo ir panašiai.
MIGLĖ: Kiekviena karta kuriasi ir savą moralę, kuri tėvams ir vyresniesiems visada kelia nerimą. Atrodo, jog žmonės vis labiau susvetimėja, atsiriboja nuo bendros atsakomybės už konkretų šalia esantį žmogų.
Neramina daugumos požiūris į daiktus ir pinigus, atsakomybės jausmo ir pareigos nebuvimas net tų, kurie save laiko katalikais. Neramina “laisvė” sekso srityje, neramina abejingumas mūsų istorijai. Neramina nebuvimas polėkių jaunuose žmonėse. Neramina pasyvumas bet kokiam kūrybiniam mąstymui ar veiklai, norint pakelti moralės lygį.
IEVA: Moralė kinta, nes skiriu dvi moralės rūšis: moralė su Dievu ir moralė be Dievo. Kadangi sparčiai daugėja žmonių, kuriems Dievas “bu-vęs-nebuvęs”, tai kinta ir jų moralė bei papročiai. Tai mane nuvilia, neramina, nes, atsisakius Dievo, viskas paliekama vien instinktų patenkinimui. Tai iš čia kyla ir seksualinė laisvė, ir egoistinis gyvenimo būdas. Tai neurastenijų priežastis, o tai reiškia, kad neurastenikai negali šeimose sukurti ramybės ir taikos, ar gero dvasinio klimato išugdyti naujai kartai.
JULIUS: Moralė ir iš jos išplaukiantieji papročiai turėtų kisti. Nors kalbama, kad moralė ir papročiai priklauso nuo gamybinių santykių išsivystymo lygio. Papročiai keičiasi ir kelia nerimą. Svarbiausia, kad mūsų krašte jaunimui mokyklose nėra suformuojami aiškūs idealai, kurių reikėtų ir būtų verta siekti. Išnyko poreikis sąžiningai dirbti, įsivyravo vienintelis siekimas gauti maksimaliai malonių pergyvenimų, kurie pačiam nieko nekainuotų. Jų laikantis, pasidaro viskas leistina, atsakomybės pojūtis išblėsęs, pareigos jausmo nebėra, ir po to - visos asmenybės suprimityvėjimas.
ŽIBUTĖ: Tik Kristaus moralė nekinta. Kitos moralės bei papročiai keitėsi, ir keisis. Man tai nekelia nerimo, nes tai tik priartėjimas prie Kristaus moralės ar nuo jos nutolimas. Istorija patvirtino, kad nutolimai nuo moralės normų tam tikru būdu paruošia dirvą “šoktelėjimui” - pakilimui, priartėjimui prie Kristaus moralės, prie platesnio ir gilesnio jos įsitvirtinimo žmonijoje. Besikeičiantys papročiai mane padrąsina tuo, kad žmogus priverčiamas susimąstyti apie savo egzistencijos prasmę. Papročių kitimas rodo žmogaus kūrybines galias, polinkį ieškoti ir be paliovos kurti.
ANUPRAS: Žmonija keičiasi: vis toliau pažengia mokslas, technika, o žmonijos moralė tūpčioja vietoje ar net slenka žemyn. Tai rodo besikeičiantys papročiai. Toks jų kitimas mane nuvilia ir neramina, žvelgiant į perspektyvą. Paradoksaliai atrodo faktas; kad civilizacijai kylant, moralė smunka.
Peršasi išvada, kad dvasinio bendravimo srityse žmonija vadovaujasi neteisingais principais ir dėsniais. Paneigus Didžiosios Meilės principą, į priekį išsiveržia pavydas, neapykanta, materialinė nauda tik sau, tuščia garbė. Pasaulis atsiduria tarp buržuazinio Vakarų ir teorinio Rytų materializmo. Tai žeidžia ir atskirų žmonių, ir ypač visuomenės moralę, užtat kyla gyvybinės svarbos reikalas tai keisti.
VILDA: Moralė niekada nesikeičia ta prasme, kad žmogus visada privalo siekti taurumo. Keičiasi tik žmonės: nusilpsta jų sąmoningumas, jie atbunka, pradeda neįsiklausyti ar negirdėti sąžinės balso ir nesugeba susikurti moralės. Taip yra buvę tiek atskirų individų, tiek ištisų kartų gyvenime. Tačiau tokia situacija jokiu būdu nėra beviltiška, nes joje kiekybinės proporcijos neturi jokios reikšmės, jeigu jas palyginsim su kokybinių proporcijų reikšmingumu.
NENDRE: Objektyviosios moralės esmė -meilė. Supratimas apie tai evoliucionuoja. Esmė nekinta, bet metodai, formos keičiasi. Besikeičiantieji papročiai neturėtų žadinti emocijų ar kelti nerimo. Juos reikia protu vertinti. Reikia stengtis blogus papročius išgyvendinti, juos kreipti į krikščioniškosios moralės pusę ir skatinti gerus papročius.
Pakitę papročiai rodo, kad reikia gyvenime ieškoti tvirtesnės pozicijos. Negalima ramiai žiūrėti į girtavimą ir ištvirkavimą. Bėda, kad tai tik mano žodžiai, o įsijausti į neigiamus gyvenimo reiškinius nesugebu. Bet džiugina krikščioniškos dvasios pagyvėjimas jaunimo tarpe.
RŪTA: Tiesa, kad pasaulis keičiasi. Tačiau moralės reikalavimai anaiptol nesikeičia. Manau, jog pasauliui evoliucionuojant įmanoma, kad moralės principai dar labiau galės atsiskleisti. Juk žmogaus pažinimas tobulėja, tad ir moralinio krikščionybės kodekso pažinimas turėtų būti labiau paplitęs. Bet tai priklauso nuo mūsų pačių - krikščionių. Būtent nuo to, kaip mes savąjį moralės kodeksą pasauliui pateiksime. Juk ne abstrakti tiesa, o pavyzdys patraukia.
Kad papročiai keičiasi, tai natūralu, nes priklauso nuo besivystančių mokslų pažangos ir nuo gyvenimo būdo. Vienur tie kintamieji papročiai kelia nerimą, kitur džiaugsmą. Štai kad ir įsisenėjusioji katalikiškojo gyvenimo rutina, kuri išsilikusi gal labiau tradicijų bei papročių rėmuose, naujoje kartoje stengiasi ištrūkti iš tų tradicijų bei papročių. Naujoji karta (nors ir apgraibomis ir pavieniui) ieškosi naujo kelio, kad įgyvendintų tas pažintas amžinąsias tiesas. Juk laiko tėkmėje tos pačios amžinosios tiesos jau yra tapusios “bendražmo-giškomis tiesomis”. Mano gyvenamoj aplinkoj jaunoji karta yra pasimetusi, nes jai sunku grįžti į amžiais įsitvirtinusius papročius bei tradicijas. O naujų susikurti nepajėgia.
Griežtai pasikeitė gyvenamasis metas bei sąlygos. Bet manau, kad įgyvendinant bendražmogiškąsias tiesas, ateinančios kartos atras ir amžinąsias.
Šiuo klausimu ypač didelę atsakomybę jaučiu už krikščioniškųjų tiesų atskleidimą, nes esu bažnytinės Bendrijos narė ir atsakiau už ateitį,
5. Ar moralė ir religija — tai tas pat? Ar egzistuoja ir krikščioniška moralė? kuo ji skiriasi nuo kitos, man žinomos, moralės?
VITAS: Moralė ir religija - ne tas pat. Religija gali būti tik moralės pagrindu. Bet pati moralė yra įrašyta objektyvioje tikrovėje, t.y. pačioje žmogaus prigimtyje su jos stimuliatoriumi - sąžinės balsu. O tikrai vienokia ar kitokia religija moralę “įrėmina”.
Krikščioniškoji moralė remiasi Apreiškimu ir skiriasi nuo man žinomos komunistinės moralės diametraliai priešingu dalyku, būtent meilės principu. Krikščioniškoji moralė reikalauja žmogų mylėti, nesvarbu, koks jis - geras ar blogas, draugas ar priešas. O komunistinė moralė aiškiai pasisako už priešo sunaikinimą. Amoralu yra viskas, kas pasaulyje griauna darnumą, harmoniją, sugyvenimą, nes tai stabdo pažangą šardeniškąja prasme.
RYTE: Mano atsakymas: moralė-žmogus-religija. Religija reikalauja būti atremta į moralę, o ne tik mechaniškai suprantama, kaip apeigų visuma.
Egzistuoja krikščioniška moralė, kurioje santykis su kitu žmogumi grindžiamas tarpusavio supratimu, nepakantumu blogiui, savitarpio meile. Krikščioniška moralė padeda žmogui suvokti save kaip kūrinį, kurį Dievas sukūrė panašiu į save ir tuo būdu būti tokiu, kaip Jis, įgyvendinant pagrindinį principą - meilę žmonėms. Krikščioniška moralė padeda suprasti save, kaip netobulą būtybę (kurią lydi gimtoji nuodėmė), tačiau kuriai duota laisva valia pasirinkti - ar su meile, ar be jos. Jei tu ne su meile, tai tave užpildo nemeilė - gėrio trūkumas, blogis. Juk gamta nemėgsta tuštumos! Tą tuštumą būtina kuo nors užpildyti. Juk blogis ir yra gėrio trūkumas.
Taigi žmogui ir tenka save kurti, vis veržiantis iš tos tuštumos, kad joje neįsikerotų aplaidumas, tingumas, egoizmas, kai imi tik apie save suktis. O paskui save jau trauki ir aplinkinį pasaulį - kitus sau pajungi.
Skaičiau apie hedoistinę moralę, kuri yra priešprieša krikščioniškajai. Ja siekiama patenkinti tik savo malonumus. Kai nevyksta, tada atsidengia gyvenimo beprasmybė.
Tokios moralė besilaikantis žmogus tik save vieną laiko stabu - tobulybe ir siekia viską tik sau palenkti. Tada jis ir kovoja su kitais, o ne su savimi, kai kiti nesileidžia būti pavergiami. Paprastai siekiama kitų sąskaita patenkinti savo norus bei malonumų geidulį. Hedonistinė moralė žmogų nuvertina ir jį paneigia kaip socialinę būtybę.
MIGLE: Moralė ir religija ne tas pat. Kiekviena religija formuoja moralės normas, išplaukiančias iš tos religijos skelbiamų tiesų. Krikščioniškoji moralė pagrindiniu moralės kriterijumi iškelia moralės principą: mylėti kitą, kaip save patį. Šis imperatyvas kyla iš žmogaus būties gelmių ir atspindi tą Dievo “paveikslą” žmonėse, žmogaus saviraiškoje. Tai vienintelė teisingiausia iš visų buvusių moralės sampratų, kuri formuoja bendrą, visa apimamčią žmonijos atsakomybę už kryptingą evoliucijos vyksmą.
Dvasinė vienybė, meilės ryšys tarp žmonių privalo būti sąmoningai ugdomas, kad virstų evoliucijos varomąja jėga. Krikščioniškoji moralė kaip tik ir yra tą evoliuciją aitinkanti terpė, kurioje žmonija bręsta galutiniam Omegos Tikslui pasiekti.
IEVA: Moralė ir religija - tai ne tas pat. Yra moralių ir be religijos. Krikščioniškoji moralė nukreipta į dvasinį asmens tobulinimą, o komunistinė moralė rūpinasi tik kolektyvo interesais (bent komunizmas taip skelbiasi), tam pavergdama asmeninius interesus, nes taip lengviau valdyti liaudį.
JULIUS: Moralė ir religija - ne tas pat. Moralės objektas - žmonių santykiai, o religijos -žmogaus santykiai su Dievu. Krikščioniškosios moralės esmė: elgtis su kitais žmonėmis taip (mylėti juos), kaip Jėzus Kristus mus myli. ir Dievą įžiūrėti kiekviename sutiktajame, net ir prieše.
Komunistinėje moralėje, kur formaliai propaguojama laisvė, lygybė, brolybė, atmetamas Dievas. Dėl to išnyksta pakankama paskata tą brolį mylėti. O ką bekalbėti apie priešą! Žalia šviesa egoizmui!
ŽIBUTĖ: Man atrodo, kad religija yra platesnė sąvoka už moralę. Egzistuoja krikščioniška moralė, kuri skiriasi nuo kitų man žinomų moralių artimo meilės ugdymu.
ANUPRAS: Religija ir moralė nėra tas pat. Religija yra tartum knyga, į kurią įeina ir moralės sritis. Religija - tai aktyvus objektas, kuris suformuoja moralę.
Taip, egzistuoja krikščioniška moralė. Kaip tik ji ir iškelia tą didįjį moralės principą - Meilės principą, kuris suformuluotas didžiuoju Dievo įsakymu. Taigi šiuo Meilės principu, kaip išeities, ataskaitos tašku, ir skiriasi krikščioniška moralė nuo tokios, kuri savo išeities, ataskaitos tašku laiko ekonominę lygybę, neklasinę visuomenę, neatsižvelgdama į patį žmogų.
VILDA: Religija ir moralė ne tas pat. Vienas iš religijos aspektų - tai įsiklausymas į sąžinės balsą. Kai žmogus sąmoningai į tą savo sąžinės balsą įsiklauso, tai jo pasąmonėje ir susiformuoja moralė. O tai jau ir yra vadovas jo santykiuose su kitais ir su savimi pačiu. Įsiklausydamas į sąžinės balsą, žmogus nuolat kontroliuoja ir tobulina savo moralę. Taigi moralė yra tartum religijos rezultatas. Žmogaus moralė atspindi, kokio laipsnio yra jo paties santykiai su žmogiškosios būties Pagrindėju, Palaikytoju ir Idealu.
NENDRĖ: Religija priklauso tikėjimo sričiai, o moralė - elgesio normų visuma. Tarp jų - artimas ryšys. Krikščionybe paremta moralė reiškiasi meilės principo įgyvendinimu.
Egzistuoja ir ateistinė moralė, susieta su ateistine ideologija. Materija - regimoji būties dalis.. Teisingai ją suvokus, turėtume ir šioje moralėje atrasti meilės principą. Tačiau praktikoje vyrauja diktatoriška moralė, nukreipta mažumos interesams tenkinti. Ji panaši į buržuazinę moralę, kuri nukreipta į save.
RŪTA: Ne, moralė ir religija tai ne tas pat. Žmogus gali nepraktikuoti jokios religijos, tačiau gali gyventi pagal savo susikurtą moralę, t.y. pagal savo sąžinės balsą arba pagal iš tėvų paveldėtus įpročius moralinėje srityje. O žmogus, kuris turi kokį nors tikėjimą ir praktikuoja religiją, paprastai derina savo gyvenimą pagal išpažįstamą tikėjimą.
Žmogaus tikėjimą stiprina, praplečia religiniai veiksmai. Tai padeda tikimas tiesas konkretizuoti savo gyvenime ir tarpusavio santykiuose. Moralės principai kuriasi tokiu būdu, kai žmogus ieško, kaip tobuliau atsiliepti į Kūrėjo kvietimą būti bendradarbiu, būti Kristaus broliu ir tuo pačiu visų žmonių broliu.
Jėzus Kristus savo įkurtoje Bendrijoje pasilieka visam laikui su mumis ir sakramentais mus skatina bei orientuoja, kad stengtumės pakilti į aukštesnę plotmę. Jis mus patraukia į dieviškąją sferą, mus į ją perkelia, ir tai mums ne vis tiek. Be šios antgamtinės pagalbos mes nesugebėtume dvasiškai evoliucionuoti ir nusmuktume į gyvulišką būtį. Krikščioniškoje moralėje nėra jokios prievartos, tik meilė, kuri visa palaiko.
(b.d.)
