(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
Martynas Lukoševičius
Praeitais metais aš įstojau į Vilniaus jėzuitų gimnaziją. Vasarą išlaikęs stojamuosius egzaminus, iškart buvau priimtas, tad nuo pat pradžių labai norėjau sužinoti, su kokiais žmonėmis kasdien man teks bendrauti.
Gimnazija yra išskirtinė tiek savo vidumi, tiek ir išore. Tai turbūt vienas gražiausių pastatų Vilniaus senamiestyje: keturių aukštų namas, nudažytas šviesia spalva, kuri kiekvieną maloniai nuteikia, Įėjęs pro aukštus medinius vartus, kieme pamatai angelą, žvelgiantį į gimnaziją, susidomėjusį, kas ten vyksta. Ši skulptūra buvo pašventinta per 1977/1998 mokslo metų rugsėjo iškilmes. Įžengus į vidų, ir moksleivį, ir mokytoją pasitinka be galo įspūdinga dailininko A. Kmieliausko freska: centre stovi spinduliuojantis jaunuolis, kairiąja ranka atsivertęs didžiulę knygą, o dešiniąją pakėlęs, lyg aiškindamas dieviškąsias bei žemiškąsias tiesas, aplink jį žmonių minia, kurioje garsūs mokslo vyrai, įsteigę universitetą ir jame profesoriavę. Koridorių ir klasių sienos baltos, tik viduryje kryžius -visa tai kasdien primena, kokioje gimnazijoje esi ir ko iš tavęs čia reikalaujama.
Kiekvieną ketvirtadienį mano klasė eina į Mišiais Šv. Kazimiero bažnyčioje. Jas dažniausiai laiko kapelionas Algimantas Gudaitis, skaitinius skaito mokiniai, jie ir gieda, bet maloniausia -pasiklausyti gražaus istorijos mokytojos balso.
Pirmą kartą man nuėjus į tokias Mišias ir pamačius kapelioną, pasirodė, kad jis niekuo neišsiskiriantis iš kitų kunigų, kurių pareiga - tik atlikti apeigas bažnyčioje, bet vėliau mokykloje pamačiau dureles su užrašu “Kapelionas". Susidomėjau, ką jis čia dar gali veikti, o po kurio laiko supratau, kad jis yra vyresnysis moksleivių draugas, jiems padedantis, pagelbėjantis ir pamokantis.
Arčiau su juo susitikau visai netikėtai. Vieną dieną mes, berniukai, pavėlavome iš kūno kultūros pamokos į lietuvių kalbą. Mokytoja buvo nauja, todėl nedrįsome jos trukdyti. O pro šalį kaip tik ėjo kapelionas... Jis buvo paprašytas pakalbėti su mokytoja ir paaiškinti mūsų pavėlavimo priežastį. Įėjęs į klasę, jis atsiprašė kartu su mumis, o mokytoja iš nuostabos nepratarė nė žodžio. Nuo to karto mes, susitikę su kapelionu, ėmėme spausti vienas kitam ranką.
Man atmintin įstrigo praeito pavasario ekskursija per Žemaitiją iki Baltijos jūros. Keli mokytojai gavo autobusą ir tuojau ėmė rinkti norinčius keliauti. Aš su draugais, nieko nelaukdami, užsirašėme ir jau sutartą rytą anksčiausiai laukėme išvykos. Visi lyg jau ir susirinko, tik kažko trūksta. Ogi žiūrim - ateina vienas toks su kuprine ant pečių ir pintą skrybėlę užsidėjęs. Tai kapelionas. Visi nustebę spoksojome į jį, niekada nesitikėję jį tokį išvysti. Vėliau, jau važiuodami, kiekvienas norėjome užsidėti tą pintą skrybėlę, anot paties kapeliono, pirktą Jeruzalėje. Kas tik ją užsidėdavo, buvo didžiai gerbiamas, todėl aš, grįžęs namo, po savaitės panašią nusipirkau turguje.
Prisimenu tos kelionės rytą Šiauliuose, kada kapelionas laikė šv. Mišias mažoje jėzuitų bažnytėlėje. Visi po kelionės alpstame miegu, bet keliamės, nes žinome, kad Mišių praleisti negalima. O mūsų kapelionas kaip visada žvalus, švelniai žvelgiantis į mus. Pasimeldę lyg viena šeima sėdame prie pusryčių stalo.
Mūsų mokykloje leidžiamas toks žurnaliukas Quo vadis? (“Kur eini?”). Pačiame pirmajame numeryje kapelionas buvo paklaustas, ko šių dienų jaunimas galėtų pasimokyti iš šv. Kazimiero. Jis atsakė: “Aš manyčiau, kad dauguma jaunų žmonių vadovaujasi minios įstatymu - daryti, ką ir visi daro. Šv. Kazimieras nesielgė pagal minios įstatymą. Jauni žmonės turi atsiminti, kad jie gyvena ne tam, kad šį pasaulį nuniokotų, bet kad jį papuoštų. Jaunimas turi atsiminti, kad šv. Kazimieras, nepaisydamas kitų priešiškumo, lankė ir mylėjo apleistuosius, vargšus, našlaičius ir senelius”. Tai pagrindinė mūsų kapeliono nuostata, kuria jis vadovaujasi ir mus skatina panašiai elgtis. Užtat mes kiekvieną savaitę nešame seneliams ir ligotiems maistą bei vaistus, padedame mažesniesiems, ypač mūsų mokyklos mokiniams. Tai ne tik pagalba silpnesniesiems, bet ir mūsų dvasinis tobulėjimas. Tą pačią mintį paryškina jau minėtame mūsų žurnale Ieva ir Jonas Mitašiūnai: “Seneliai visuomet laukia ateinančių mokinių, kurie į jų pilką kasdienybę atneša truputėlį džiaugsmo. Su kokia meile jie atidaro duris, palydi mokinius į savo vargingą virtuvėlę, su kokia šiluma jie padėkoja už puodelį karštos sriubos ir juodos duonos gabalėlį. Dažnas turbūt net nesupranta, kokį didelį darbą atlieka”. Tai mūsų kapeliono ir mokyklos direktoriaus - kunigo Antano Gražulio SJ idėja.
Tą patį kilnų darbą skatino ir kunigas Andrius Bobola, kuris 1938 metais Bažnyčios paskelbtas šventuoju. Šis kunigas kelis dešimtmečius gyveno Vilniuje, toje vietoje, kur dabar stovi mūsų gimnazija. Jis, kaip ir mes dabar, lankė senelius ir vargšus, užmiršdamas pasirūpinti savimi. Štai kodėl gegužės 16 d. mūsų mokyklos vestibiulyje išvydome gėles ir degančiomis žvakėmis papuoštą kunigo Andriaus Bobolos portretą. Taigi idėja -rūpintis vargstančiais - ne nauja, bet taip jautriai atgaivinta mūsų tarpe.
* * * *
1991-ųjų metų vasarą netoli mano namų pašventinta naujai pastatyta koplyčia. Buvo nuspręsta statyti bažnyčią naujuosiuose Vilniaus miesto rajonuose, bet supratus, kad tai truks gana ilgai, iš pradžių pastatyta koplyčia, nes norėta, kad žmonės kuo greičiau turėtų maldos namus. Per 1996-ųjų šv. Kalėdas buvo pašventinta pati bažnyčia, kaip ir visa parapija pavadinta palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu.
Ši bažnyčia labai moderni, todėl kai kam ji nepatinka. Jiems neįprasta, kad altorius yra šone, o ne priekyje. Iš pradžių ir man buvo keista ir nepaprasta, nes anksčiau vaikščiojau j Katedrą, prie kurios nuo vaikystės pripratau.
Kartą, Pelenų dieną, šv. Mišias laikė naujas kunigas. Tai buvo Jonas Vailionis, bestudijuojantis Romoje. Tuojau visi į jį atkreipė dėmesį. Jis kalbėjo tai garsiau, tai tyliau, lėčiau, o vėliau staiga pratrukdamas. Ši labai emocionali kalba darė žmonėms neišdildomą įspūdį. Per kitas Mišias jis, sakydamas pamokslą, ėmė vaikščioti po bažnyčią, rodydamas ranka į kryžiaus kelius ir aiškindamas jų tikrąją prasmę, kuri glūdi gilumoje ir kartais ne visiems suvokiama.
Paviešėjęs keletą savaičių mūsų parapijoje, jis važiuodavo atgal į Romą, vėliau, po kelių mėnesių, sugrįždavo. Jonui pasirodžius, parapijoje sustiprėjo ir pagyvėjo jaunimo veikla. Visi norintys aktyviau pasireikšti buvo suskirstyti į grupeles. Jų vis daugėjo, o dabar - per dešimt. Matydamas tokį energingą kunigą, kaip J. Vailionį, aš pats panorau nelikti nuošalyje. Man norėjosi pasiklausyti labai įdomių ir originalių pamokslų, pabūti su kitais žmonėmis bažnyčioje, nes per Mišias susidarydavo tarsi tokia aura, kuri apgaubdavo visus: dingdavo blogos mintys ir jausdavai Dievo buvimą čia, šalia savęs. Todėl prieš pusantrų metų nutariau įstoti į vieną grupelę. Paprašiau draugą, o tas supažindino mane su jos vadovu. Iš pradžių, būdamas grupelėje, nustebau, kad labai daug laiko skiriama maldai, asmeninei ar bendrai. Ypač per Gavėnią būdavo malonu susitikti penktadieniais, apmąstyti Kristaus kančią, pasitarti, kaip geriau pasiruošti šv. Velykoms. Prasidėjus vasarai, grupelių veikla pasibaigė, o apie rudenį nieko nesprendėme. Atsimenu, paskutinę dieną visiems buvo gaila skirtis: tiesiog sėdėjome, niekas nenorėjo eiti namo, sėdėjome ir tylėjome...
Dabar, kaip ir pernai, šeštadieniais vyksta jaunimo Mišios, kurias laiko kunigas J. Vailionis. Joms pasibaigus, kunigas ateina pasikalbėti su jaunimu, aptaria įvairius reikalus, kai ką pasiūlo grupelėms, ypač pabrėžia rūpestį seneliams ir vargstantiems. Visada smagu pabūti tame jaunimo šurmulyje, kurio lyg vadovas - J. Vailionis.
Šių metų birželio 28 dieną mūsų parapijoje pirmą kartą buvo švenčiama Jurgio Matulaičio šventė. Jau prieš kelias savaites kunigas J. Vailionis kvietė į iškilmes. Tą pavakarę lauke jaunimas pastatė stalus, vėliau apkrovė valgiais, o vyresniesiems net atsirado statinaitė alaus. Visiems be galo buvo linksma: svečiai vaišinosi, lyg artimi kaimynai dainavo, o už visus garsiausiai - tai, žinoma, kunigas J. Vailionis. Pradėti dainą - jam vienas malonumas. Iš pradžių žmonės jautėsi lyg ir sukaustyti, bet vėliau, garsėjant muzikai, visi labai mielai tarpusavyje bendravom, lyg būtų viena šeima. Pagaliau linksmasis kunigas solidžią parapijietę pakvietė šokiui...
Prisimindami tą vasaros dieną, dar ir dabar žmonės tebesaugo savo širdyse mažytę šios šventės kibirkštėlę, išlaikančią meilę ir šiltą tarpusavio bendravimą.
* * * * *
Taigi koks turėtų būti šių dienų kunigas? Aš manau, kad visais laikais, anksčiau ir dabar, koks bebūtų kunigas, jaunas ar senas, turėtų laikytis tų pačių prisakymų, kurie užrašyti Naujajame Testamente: “Dievo reikalų prievaizdas turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne pikčiurna, ne girtuoklis ir kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardęs, tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas" (Tit 1, 7-9).