Stanislovas Giedra
Kaip atsiranda apkalbos
Nuo seno žmonėms reikėdavo atpirkimo ožio, ir tuomet atsirasdavo gandai, kad čigonai grobia vaikus, o nepažįstamas žmogus gali turėti blogą akį ir nužiūrėti kūdikį ar gyvulį. Atokiau nuo kitų gyvenusios vienišos moterys buvo apkalbamos raganavimu, o atsiskyrėlius ir klajoklius visada gaubė apkalbų šydas.
Stovinti mergaitė. Jonas Kelečius
Žmonių neišmanymas, įtarumas, proto ribotumas gimdė apkalbas. Ožiui būdavo priskiriamos demoniškos savybės, o juodas kates degindavo ant laužo, įtariant ryšiais su piktomis dvasiomis.
Apkalbų pavyzdžių randame ir mūsų tautosakoje. Ypač jų daug lietuvių liaudies pasakose. Taip pikta pamotė apkalba savo podukrą, pavyduolis prievaizdas apkalba pirklio žmoną, nedori vyresnieji broliai apkalba jaunesnįjį.
Daugiausiai apkalbos suklesti įvairių kataklizmų metu. Revoliucijos, perversmai, teroras -geriausia dirva joms suvešėti. Palankios sąlygos apkalboms plisti yra ten, kur žmonės jaučia diskomfortą, nepatvarumą. Iš tokios aplinkos atsiranda daugiausiai piktų, žmogaus orumą žeminančių apkalbų. Tačiau tai nereiškia, kad ir tvirtoje saugioje bendruomenėje joms nėra vietos. Keisčiausia, kad net solidūs, išsilavinę žmonės dažnai pasiduoda apkalbų įtakai ir įvairiais būdais skatina jų plitimą. Mažo intelekto žmonėms taip pat būdinga ši yda, tik jie apkalba ne žymias asmenybes, o savo bendradarbius, kaimynus, giminaičius.
Tikriausiai teko sutikti žmonių, kurie su pasimėgavimu skleidžia nepagrįstus gandus. Jeigu jų paklaustume, kodėl jie apkalba kitus, tie žmonės tikriausiai pasipiktintų, nes jiems atrodo, jog tai, ką jie yra iš kitų išgirdę arba patys savo vaizduote sukūrę, - gryna tiesa. Tokie žmonės, visai nesusimąstydami, platina apkalbas vien todėl, kad tai jiems malonu.
Zigmundas Froidas teigė, kad mūsų psichinis gyvenimas nuo pat kūdikystės vyksta pagal “malonumo principą” ir tik bręstant paklusta “realybės principui”. Jo manymu, augantis vaikas suvokia, jog ne visada atvirai galima domėtis svetimu gyvenimu, kad egzistuoja tam tikros uždraustos zonos - pavyzdžiui, tėvų intymus gyvenimas. Ten, kur nevalia patekti ir sužinoti (gauti informacijos), galima sukurti savo vaizduotėje, prisifantazuoti. Šitoks nuo vaikystės išlikęs realybės pakeitimo įprotis, gali tapti reikšmingu ir tolimesniame gyvenime. Todėl apkalbos pelnytai gali būti priskiriamos prie netiesos sakymo atmainų. Krikščionišku požiūriu jos yra didelė nuodėmė.
Apkalbų tikslas
Žmonijos istorijos raidoje žinoma daug faktų, atskleidžiančių apkalbų tikslus. Biblijoje minimas atsitikimas, kai stabmeldė Putifaro žmona nori sugundyti dievobaimingą Juozapą, o kai šis nepasiduoda jos kėslams, apkalba jį. Globalinės apkalbos skleidžiamos užkariaujant svetimas šalis. Visada buvo tvirtiname, kad jų gyventojai yra barbarai, nedori, klastingi. Baltieji, apkaltindami indėnus ir negrus žiaurumu, patys elgėsi labai žiauriai. Karo žygius į kitus kraštus visuomet lydėjo apgaulė, šmeižtas, apkalbos. Savo pačių nedorybėms pateisinti, buvo apkalbamos ištisos gentys, tautos. Hitleris ir Stalinas gudriai naudojo apkalbas savo siaubingų idėjų realizavimui. Visur, kur reiškėsi blogis, įsitvirtinti jam padėdavo apkalbos.
Net jei apkalbos atrodo beveik nekaltos, savo esme jos turi tam tikrą tikslą: pasipuikuoti savo pranašumu, pakenkti kieno nors prestižui, sužlugdyti kam nors karjerą. Viskas nukreipta į kitą žmogų: pajuokti, sumenkinti, pažeminti.
Ne veltui gyvūnams pasakose priskiriamos žmogiškos savybės. Jei jie mokėtų kalbėti, tikriausiai pateiktų nemažai apkalbų pavyzdžių. Dabar gi jų keistoje elgsenoje mes konstatuojame tik apgaulės elementus, tuo pačiu suvokdami, kad nuo apgaulės iki apkalbų - vienas žingsnis. Gegutė, padėjusi savo kiaušinį į svetimą lizdą, mokėdama kalbėti, rastų pasiteisinimą, kodėl ji taip daro, o lapė, ruošdamasi žygiui į vištidę, sugebėtų paaiškinti lapiukams, kokie nenaudėliai yra tie plunksnuotieji padarai.
Jei pabandytume detalizuoti dabartiniame gyvenime paplitusias apkalbas pagal tipus, tai jie būtų tokie - piktybiški ir lengvabūdiški. Prie pastarųjų galima priskirti tokias apkalbas, kurios platinamos įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis apie žinomų žmonių - dažniausiai tai būna artistai, menininkai - intymų gyvenimą, keistus pomėgius, šokiruojančias išdaigas. Ne visada tikėdami tuo, ką sužino, žmonės bendraminčių tarpe visgi nagrinėja paskelbtus gandus, tuo prisidėdami prie jų propagavimo. Kaip klasikinį pavyzdį čia galima pateikti princesės Dianos gyvenimo istoriją. Šiai apkalbų kategorijai priklauso ir buitinės apkalbos, kuriomis naudojasi draugai, pažįstami, kaimynai.
Tačiau nereikia manyti, kad tokios apkalbos yra visai nekaltos. Ir esmė ne tik ta, kad skleidžiama akivaizdi netiesa, bet kad apkalba žaloja patį jos skleidėją, skatindama egoistinius pranašumo jausmus, dorovinių principų praradimą. Iliuzinis pasitenkinimas savo paties išskirtinumu, stumia į neišspręstų problemų bedugnę, kur atpildas vienas - moralinis degradavimas.
Pačios žalingiausios ir pavojingiausios, kurios gali turėti labai neigiamas pasekmes, yra piktybiškos apkalbos. Į jų pinkles patenka aukšto rango valdininkai, politikai, visuomeniniai veikėjai. Apkalbos skleidžiamos norint pakenkti apkalbamajam - sumenkinti jo vaidmenį, pašalinti iš veiklos. Tuo užsiima įvairios grupuotės, atskiri žmonių sluoksniai, norėdami kažką laimėti, turėti sau naudos. Toks reiškinys ypač pastebimas per įvairius rinkimus, kada pretendentai į siekiamą postą naudoja šį metodą prieš savo varžovus. Tais pačiais būdais vadovaujamasi ir siauresniame rate, kai nepelnytai norima užimti aukštesnes pareigas.
Apibendrinant viską, kas buvo pasakyta, apkalbas, kokios jos bebūtų, verta priskirti prie pačių blogiausių žmogaus ydų, Apkalbėdami kitus, mes tarsi išaukštiname save, pasiduodame puikybės pagundai. Taip kaimyninių valstybių gyventojai dažnai nepalankiai atsiliepia vieni prieš kitus, priskirdami jiems savo pačių neigiamas savybes. Kalbėdami su panieka apie kaimynus ar kitataučius, jie jaučiasi už juos geresni, pranašesni. Visada lengviau išjuokti kitus, nei šaipytis iš savo ribotumo.
Kaip apsisaugoti nuo apkalbų
Netgi jei apkalbos atrodo visai nekaltos, žmogui, kuriam jos taikomos, kartais būna labai nemalonios - traumuoja psichiką, žeidžia jausmus, trikdo normalų gyvenimo ritmą. Neatsakingai paskleista apkalba ardo žmogaus saugumo būseną. Žinodami apkalbų prigimtį ir tikslus, galime efektyviau atsiriboti nuo jų. Yra įvairių būdų, kaip sumažinti apkalbų poveikį ar net jų visai išvengti. Pats veiksmingiausias - nepaisyti apkalbų. Tačiau tai ne visada įmanoma. Daug kas priklauso nuo žmogaus savybių, charakterio. Kartais taip atkakliai ir brutaliai bandoma paveikti, jog visai nekreipti į tai dėmesio beveik nebegalima. Taip ir norisi deramai atsikirsti. Bet čia slypi pavojus, nes tokiu veiksmu jūs tik padidintumėte apkalbų šansą, paskatintumėte jų skleidėją suabejoti jūsų nepažeidžiamumu. Žinodami, kad apkalbėdami žmonės jaučia malonumą, reikia įsisąmoninti, jog jie turi tam tikrų psichologinių problemų. Žiūrėkite į juos atlaidžiai, su užuojauta. Nereikia iš visų jėgų bandyti paneigti tai, kuo nesate kalti. Neverta teisintis - būtų pirmoji taisyklė. Antroji taisyklė - nekalbėkite viešai to, kas nepriimtina, nerodykite pabrėžtinai savo išskirtinumo. Būkite pakankamai santūrus.
Yra kategorija žmonių, apie kuriuos sakoma, kad prie jų apkalbos nelimpa. Jeigu savęs nepriskiriate prie tokių, pabandykite išsiaiškinti, kas jums trukdo būti panašiais į juos. Gilinkitės į save, atpažinkite savo ydas. Suprasdami, kad apkalbos nepastebimai veikia sąmonę, visų pirma turite tvardyti savo emocijas. Žmonės, kurie negali atsispirti apkalboms, dažnai yra lengvai pažeidžiami.
Kai kuriems žmonėms spręsti apkalbų problemą padeda ironija. Yra net tokių, kurie patys sukuria apie savo gandus ir juos uoliai platina, suokalbiškai tardami: “Tu tik niekam nepasakok”. Šitokios apkalbos tampa magiškomis, ir po kurio laiko apaugusios naujomis interpretacijomis ir sugrįžusios pas autorių nauju pavidalu, suteikia jam daug smagaus juoko.
Kaip reaguoti į apkalbas ir kokį apsisaugojimo būdą pasirinkti, jūsų pačių valioje, bet geriau vadovaukitės pagrindine taisykle - manęs tai nedomina, aš turiu savo nuomonę. Jokiu būdu nereikia įsivelti į apkalbų sūkurį, leisti kitiems pajusti, kad jos jus intriguoja ar žeidžia. Geriausiai apkalbas praleisti pro ausis, nesuteikiant joms jokios reikšmės. Ir tik išskirtiniais atvejais, kada apkalbamas kitas žmogus, turite moralinę teisę apkalbų skleidėją sugėdinti, priminti jam padorumo ribas. Šiaip jau į apkalbas žiūrėkite kaip į savotišką žaidimą, kuriame visada atsiras nugalėtojas. Ir juo turite būti jūs.
Pavydus žmogus yra nedėkingas žmogus, jis net neapkenčia tos šviesos, kuri jam šviečia ir šildo. Kaip rūdys naikina geležį, taip pavydas žmogų.
Autisthenes