A. Saulaitis SJ
“Noriu, būk švarus!” - tarė Jėzus (Mt 8,3). “Pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą” (Lk 17,5).
Jėzaus laikais raupsuotieji buvo išskiriami nuo Dievo tautos ir atitolinami nuo gyvenviečių. Užkrečiamoji liga anksčiau gąsdino ir šio šimtmečio žmones panašiai kaip AIDS liga šiandienius. Išgydytajam Jėzus grąžino sveikatą ir savigarbą bei pagarbą žmonių visuomenėje.
Havajiečiai savo melodinga kalba raupsus vadina “atskiriančiąja liga”, nes prieš pusantro šimto metų pradėta Havajų karalystės raupsais sergančius gyventojus išplėšti iš mokyklos, darbo ar namų ir siųsti į Molokai salą. Toks atskyrimas nuo šeimos bei šeimynos dar skaudesnis Ramiojo vandenyno salynų kultūroje, kurioje net ir svetimas senelis, vaikas ar benamis be jokių klausimų ir abejonės nuo amžių priimamas į namus bei šeimą, kurion pro duris atėjo, o ligonys slaugyti pačioje šeimoje.
Molokai sala pereito šimtmečio paskutiniame ketvirtyje išgarsėjo, kai žurnalistai jautriai atsiliepė į laikinai talkinti atvykusio paprastą belgo kunigo ryžtą likti Kaluapapa slėnio tūkstantinėje raupsuotų kolonijoje. Joseph de Veuster (g, 1840), labiau pasauliui pažįstamas Tėvo Damijono vardu ir neseniai paskelbtas palaimintuoju, po 16 m. tarnybos mirė raupsais 1889 m. Kiek mažiau išgarsėjo 38 m. raupsuotų saloje dirbusi Sesuo Marianne Cope (arba Kopp), gimusi Vokietijos Heppenheime (6 km nuo Vasario 16 gimnazijos vietos), užaugusi JAV, 1918 m. mirusi 80-ties metų amžiaus. (Šių pavyzdžių įkvėptos į Havajus iš Lietuvos nukeliavo dvi vienuolės; viena mirusi, o Sesuo Seraphina Maziliauskaitė tebesisieloja ir tebedirba salyne),
Neseniai Molokai salos iškyšulyje arba tarpas tarp didžiulio ir mažesnio ugniakalnio tapo JAV parkų tarnybos globojama vietovė, kurią kasmet aplanko apie 10.000 svečių. Kai turistus, kuriuos tiksliau reikėtų pavadinti maldininkais, vedžioja vienas saloje likusių raupsuotųjų, pasakojimas apie Tėvą Damijoną ir Motiną Marijoną girdimas ne kaip senovinė istorija, o kaip žodis apie žmonių širdyse gyvus asmenis, kuriuos manytum už trobelės, bažnyčioje ar stovinčiųjų prie pajūrio sutiksiąs.
Atsisėdęs prie Tėvo Damijono statytos bažnytėlės laiptelių, atkeliavusių palydovas apie abu mylimus raupsuotųjų bičiulius pakartotinai tuos pačius sakinius kartoja, lyg norėdamas klausytojų širdyse įsėti (gal ir “įkalti”), ką tų dviejų gyvenimas moko ir ką jie tuomet nepagydomos ligos ištiktiesiems reiškia. “T. Damijonas jokio stebuklo nepadarė ir knygos neparašė, jis tik buvo šalia”. “Motina Marijona nei vieno Hanseno liga sergančio neišgydė; ji tik buvo šalia”. Aiškintojas įsakmiai prideda, “buvo šalia, kaip Jėzus”.
Labai įdomu, kad nuo septynerių metų amžiaus raupsais sergančių tėvų globoje gyvenęs senelis nesustojo ties Jėzaus stebuklingu raupsuotųjų išgydymu, o suvokė Jėzaus laikyseną ligonių (kaip ir nusidėjusiųjų) atžvilgiu kaip buvimą greta, šalia, su jais, jų pusėje. Kaip visiems žinoma, vieną šventadienį T. Damijonas į savo parapiją prabilo: “Mes, raupsuotieji...”.
Motina Marijona niekad nesusirgo - ir jos vienuolijos pranciškietės per visus tuos dešimtmečius niekas neužsikrėtė (tai buvo Dievui jos prašymas). Prieš T. Damijoną kiti kunigai jau buvo po dvi savaites ar progai pasitaikius Molokai salos tikinčiuosius (katalikų būdavo mažuma) aptarnavę, jį sekė eilė kapelionų kaip ir kitų tikybų dvasininkų. Jie visi “buvo šalia”, o Motinos Marijonos įnašas turėjo dar išskirtinį atspalvį.
Kai Havajų karalystės, o prijungus salyną prie JAV, Sveikatos tarnybos griežti nuostatai ant susirgusio šeimos uždėjo dėmę, raupsuotąjį (tuometinės medicinos supratimu) kietai atskyrę nuo šeimos ir visuomenės, Motina Marijona žinojo tą patį, ką Jėzus, pažindamas žmogaus širdį. Jai rūpėjo su kiekvienu Kaluapapos gyvenotoju nuo mažiausio vaikelio ligi močiutės elgtis kaip su žmogumi, atstatyti savigarbą, savivertę ir pagarbą gyvenamojo aplinkoje; tai galima būtų pavadinti - gydyti širdis. Jos elgsena su mirštančiais buvo Motinos Teresės ir modernaus “hospice” sąjūdžio pradininkė: būti šalia, sudaryti kuo patogesnes sąlygas.
Prieš 1944 m. atrastus vaistus raupsai buvo kaip mirties bausmė - ligonio likimas aiškus ir neišvengiamas. Tiek Tėvas Damijonas, tiek Motina Marijona buvo šalia - per visą savo globotinių gyvenimą, šalia mirties valandą, kai pajūrio kapeliuose laidoja - šalia. Senosios nuotraukos mažajame muziejuje ir knygose rodo mokinių orkestrą, sporto būrelius, šventes, eisenas - ir visur Molokai salos gyventojai tvarkingai apsirengę (jaunesni - aprengti), užimti, susigyvenę. Tai buvo žmogaus vertės ir garbės Dievo bei žmonių akyse ženklas ir išraiška.
Išsamesni Molokai salos skaudūs (ir neretai nepateisinamai kieti) išgyvenimai, svarbiųjų veikėjų (buvusių raupsuotų pusėje ir jiems neteisingų) gyvenimai, pačios salos, Hanseno ligos ir kiti duomenys randami knygose arba matomi turistiniuose arba meniniuose filmuose. Kaip ir su kitomis žymiomis pasaulio vietomis ar svarbių asmenų gyvenvietėmis, žmonės ieško progų ir galimybių aplankyti ir iš arti pajusti vietos dvasią ir (šiuo atveju labai) gyvą istoriją -žmogaus patirtį.
Įspūdinga ir kiek gąsdinanti siauru takeliu stačia 800 metrų kalno atkriauše kelionė mulais ar pėsčiomis, žavingi havajietiški pajūriai, augmenija, istoriniai pastatai bei vietos (ugniakalnio dauboje ežerėlis, ilgas aplinkęs kapinynas, senosios havajiečių tikybos alkos bei gyvenvietės, aukščiausia pasaulyje pajūrio uola).
Maldininkui ne mažiau įspūdingas čia tarp raupsuotųjų dirbusių gyvasis palikimais, įgyvendinęs Jėzaus Kristaus Evangeliją labai skirtingose sąlygose, bet tuo pačiu būdu - būti šalia vargstančiųjų. Kai raupsuotasis taria žodį Tėvas (Damijonas) ar Motina (Marijona) ar Brolis (Joseph Dutton), girdimas ne įprastinis to luomo vienuolių ar dvasininko pavadinimas, bet tų žodžių prasmė.
Pavyduolis nuiiudęs arba dėl to, kad jį patį ištiko nelaimė, arba dėl to, kad kažkam kitam pavyko.
B. Bionas