(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)
Ona Balkevičienė
Rodos, nebėr kur pasislėpti nuo siaučiančių iki geliančio, nepakeliamo skausmo perpučiančių skersvėjų. O pačioj pagairėj, ant paties kelkraščio, - suluošinti, vilties netekę, atitolinti ar atsitolinę nuo dangiškosios šviesos. Kur bepasisuksi, ten žiauriausi nusikaltimai, prievarta, smurtas, ašaros. Jeigu ne man, ne su manimi, tai kažkam kitam. Niekur nuo to nebepabėgsi, nes dar matai, girdi, jauti. Vieni galybės viršūnėj, nes kažką nustūmė, kiti pačioj duobėj, nes per silpni grumtis ir atsilaikyti. Treti - šitos tragedijos stebėtojai, Jų dauguma. Jie stebi, stebisi, bet nieko nedaro. Yra ir ketvirti - nepasiduodantys, tamsos bedungėms nešantys šviesą. Jų mažai. Todėl jiems - sunkiausias kryžius.
O gyventi reikia tokiam pasauly, kokiam gimei, dabar esi. Niekur nedingsi, nepasislėpsi. Gyventi ... Kartais pamiršus savisaugos instinktą, nes viešpataujant abejingumui kariauja tautos, žūsta nekalti, verkia našlaičiai, klesti blogis. Ir negali būt man nesvarbu, kas dedasi mano kieme, mano Tėvynėje, pasaulyje. Pasyvi pozicija ne mažesnė blogybė už kitas. Jeigu nesulaikei iškeltos rankos prieš bejėgį, nepastojai vagiui kelio, neišplėšei kirvio, kertančio Lietuvos medį, tai ne tik nieko nepadarei, ne tik likai šaltas ir abejingas nusikaltimo akivaizdoje, bet ir esi bendrininkas. Taip, bendrininkas, nes matei ir stovėjai, nieko nedarydamas. Vadinasi, pritarei tam, kas savanaudiška, niekinga, nusikalstama, save ramindamas, jog tavęs tai neliečia.
O gal tau niekas nepasakė, jog visi mes -kretantys seneliai ir sveikata trykštantys jaunuoliai, laimingi ir nelaimingi - Dievo vaikai, susieti nematomos giminystės saitais, tik dažnai patogumo dėlei nenorim prisipažinti broliais ir seserims esą. Mus maitina ta pati motina žemė, apglėbia ir laimina tas pats dangus, ta pati saulė šildo, ir nieko čia nėra išimtinai tavo - visa ir mes visi čia Dievo valioje. Nepamiršk ir to, jog laikinas esi. Laikinesnis už akmenėlį pakelėj. O amžinystės nenusipirksi - ją privalai užsitarnauti: gerais darbais, geranoriškais palinkėjimais, šviesiomis mintimis. O kaip ją užsitarnausi, kapstydamasis tik savo sode ir nenorėdamas matyti, kas dedasi pas kaimyną. Veltui tada tikiesi, jog tavo pasaulis turtingas ir didelis - jis mažas, nors kupinai prikrautas daiktų, žėrinčių gėrybių. Mažas, nes niekuo nepasidalijai su vargšais, nepamaitinai alkano, nepaguodei bedalio. Buvai kurčias ir aklas, nes nematei našlaičio ašarotų akių, negirdėjai nusivylusio šauksmo. Nieko neapglėbei, nenuraminai, nepraturtinai: tai reiškia - nepraplėtei savosios būties į gylį ir aukštį. Tik užgriozdinai ją kažkuo nereikalingu, bet nepapuošei, tiesdamas takelį amžinybėn. Tavo puoselėjamam daržely neišsiskleidė gėlės užuojautos, gailesčio ir meilės žiedais.
Gyvena žmonės savo pasaulėliuose kaip katakombose. Atsiskyrę, keliais užraktais užsirakinę. Užsisklendę, užsimūriję, atskiri. Į jų būstus neturi teisės pasibelsti svetimas skausmas, kojos įkelti svetima neviltis. O filosofija paprasta, nesudėtinga - čia visa mano, ir niekas neprivalo drumsti ramybės. (Pakanka savų rūpesčių - daugiau nieko nenoriu girdėti, matyti, suprasti, nenoriu niekur kištis. O jei ir mačiau, ir girdėjau - tas pats, kaip būčiau nematęs, negirdėjęs). Šitaip saugiau, paprasčiau, sveikiau -su niekuo nereikės pyktis, nervintis: pasisveikinu ir praeinu, nei ko klausiu, nei teiraujuosi, nes man visiškai nesvarbu, kas kitiems svarbu, man neskauda, jei kitiems skauda. Svarbu - man sekasi, aš moku gyventi. Iš tiesų patogu - kaip su neperšaunama liemene, atsiribojus nuo visko, kas nenaudinga, svetima. Po manęs - nors ir tvanas. Tegul be garso klykia įsčiose žudomi kūdikiai, tegul kraujo klanuose tyso sprogdintojų aukos, tegul narkomanai paklaikusiomis akimis braido po aguonų jūrą...
Bet kodėl nepagalvoji, žmogau, kad neapsaugotas esi ir tu nuo nesėkmių, nelaimių. Vaikščioji žemėj, o ne rojaus soduos. Šiandien sveikas - rytoj invalidas, šiandien turtingas - rytoj... Liga, netektis, mirtis sulygina visus: ir karalius, ir elgetas. Nėra sienų, kurios nuo to apsaugotų. Ko tada šaukies? Ar tą, nuo kurio buvai nusigręžęs? Dabar už pinigus gali prisipirkti visko, tik nenusipirksi nei meilės, nei tikros užuojautos. Pinigai atidaro visas duris - tik ne į širdį. Gal ir gerai, kad ne viską pirksi? Gal tik šitaip sužinai, jog yra ir aukščiausias teisingumas, jog ne visad turtingiausias tas, kuris turtingas, o galingiausias tas, kuris galingas.
Kaip išmokt gyvent nuolatos jaučiant, jog yra kažkas šalia tavęs (esi ne vienas, esi ir su kitais, ir dėl kitų). Gera, kai tavy keli gyvenimai: ant kūno jauti nešvarius elgetos skarmalus, jauti atsivėrusias vėžininko opas, nešioji praradusios sūnų motinos skausmą. Tai reiškia, jog patiri kažką panašaus į prie kryžiaus kalamo Kristaus kančią, nes aimanuoji ir verki drauge su aimanuojamčiais ir verkiančiais.
Ko vertas gyvenimas, kai gyventi lengva, kai vien tik džiaugsmo upės teka. Praryja malonumai žmogų, lieka vien jo pavidalas, vien skeletas be turinio. Kur godulys, ten ir pavydas, tuštybė, nemeilė. Sunku tikėti, kad ten dvasia sparnus išskleis. Godulys - devyniagalvis slibinas, ėdantis žmoniją. Kada atjos drąsusis jaunikaitis ir nukapos visas šito žmogėdros galvas? Jo apsėstas darosi baisus žmogus - vis nėra galo, vis negana ir negana: drabužių, mašinos, namo, aukso. Reikia vis ir reikia, dar ir dar - viso, kas naujausia, gražiausia, patogiausia. Nesvarbu, kad jau užtektų, kad kitas duonos kąsnio neturi. Ir dažniausiai kitų sąskaita. Dėl savo gero brolis susimuša su broliu, nebaigia bylinėjęsi vyras su žmona. Tai artimi, o kas tarp tolimų? Šalia lūšnų dygsta ištaigingi rūmai, aptverti aukštom mūro sienom (nevalia nosies įkišti net uodui), visai nepažįstami apgauna senutę, pasisavina jos butą ir išveža į senelių namus. Kas per plotai, mauzoliejai kapuose! (Kas galingesnis, tas ir plačiau išsikerojęs). Ar reikalinga tai mirusiems? Šito reikia gyviesiems savo galybei ir puikybei paliudyti. Juk anksčiau užtekdavo mažyčio kauburėlio ir kuklaus kryželio.
Ne svetimi kirto ir tebekerta Lietuvos miškus (kad tik greičiau, kad tik daugiau, kad tik pirmi). Kerta ir širdies neskauda, ir rankos nenudžiūsta. Ir skuba, kad suspėtų ir laimėtų šitą žiaurų maratoną. Kerta ir išveža sunkvežimiais, ilgiausiais ešelonais. Išveža, parduoda, prisikemša kišenes ir nė kiek širdies neskauda. Nesvarbu, kad vaikai ir anūkai nebegalės džiaugtis siūruojančiomis eglėmis, paukščių giesmėmis. Kažkam tyliai pritariant, jie spjauna ant pačios Lietuvos širdies.
Ne svetimi teršia ežerus ir upes. Žino, kad mūsų ežerai ir upės, o teršia. Išveža šiukšles iš savo kiemo į miškus ir palieka. (Ta ne mano teritorija.) Betgi Lietuva tai tavo. Kitos Tėvynės, kaip ir motinos kitos, jau neturėsi. Savininkiška, vilkiška moralė - jai visai nesvarbu, kas už jos valdų. Tegul mušasi, pjaunasi, kariasi ... Tegu pūsta šiukšlės, skleidžia kvapą. Tegu... Jai kito žmogaus gyvenimas, Lietuva - svetimas laukas.
Ne svetimi turi ateiti į politiką, o pasišventėliai, sergantys gerumo liga, kuriems abejingumas - nepažįstamas svečias. Visiems blogai, kai į ją veržiasi žmonės, ištroškę sau garbės ir gerovės, garsiai ir daug šnekantys, kritikuojantys, o tai mažai tepadarantys. Lietuvai jau atsibodo garsūs šūkiai, deklaracijos, nesibaigianti kova dėl valdžios, rietenos, afišuojamas patriotizmas. Politikas turėtų būti panašus į riterį, narsiai kapojantį usnis ir dilgėles visur, kur tik jos auga. Jei negali dėl idėjos lipt ant kryžiaus, nepretenduok stovėti kitų priešaky. Ar ne taip Kristus mokė, ar ne taip uždegė savo pavyzdžiu? Jis ėjo, dovanodamas akims šviesą, kūnui sveikatą, širdžiai pasitikėjimą. Jis pasauliui parodė, kad aukojimasis - aukščiausioji laimė. Ir politiko asmeny esam išsiilgę aukos žmogaus.
Kol vaikščioju po šitą pakalnę, man ne vis tiek, kad neklaužados išdaužė vienišos senutės langą, o ta puldinėja į visas puses, aimanuoja, skundžiasi, ieško stiklo ir žmogaus, kuris įstiklintų. O vėžiu sergantis kaimynas Antanas guli vasarą pašalėj ir taip tyliai, graudžiai gęsta, nyksta, pasišalina. Bet vis dar žiūri į vėjo plevenamas žilvičių šakas, dangumi plaukiančius debesis. Aš niekuo negaliu padėt, niekuo, tačiau ir negalvot negaliu: miršta žmogus, nors keikūnas, girtuoklis. Nežmoniškai liūdna ir dėl to, kad taip nelauktai žemišką pastogę palikto kita kaimynė. Būdavo, sėdi ant suolelio, kojos ištinusios kaip pagalvės. Ir vis nesustoja kalbėjusi apie mirusį vyrą ir sūnų - taip jai ilgu. Buvo žmogus ir nebėr, ir kažko trūksta. Ir skauda.
Kai kenti kitą apsikabinęs, kaip viščiukas išsikali iš egoizmo lukšto, išsineri kaip gyvatė iš savo kailio, išsilaisvini iš prigimties kalėjimo. Tampi laisvas. Taip, laisvas, nesupančiotas godulio, puikybės. Nors retkarčiais tampi kitu žmogumi. Ir tada pamatai kažką svarbiau negu ligi šiolei. Jeigu plėšo dangų čečėnės motinos rauda, ji tada plėšo ir tavo širdį. Jeigu Afrikoj iš bado miršta vaikai, ir tu tarytum miršti. Jeigu skęstantys Moravijos žmonės ketvirtame aukšte mosuoja raudonomis vėliavomis, ir tu mosuoji.
Gražiausias dorumo pavyzdys - senovinis Lietuvos kaimas, kur savas buvo atklystantis elgeta, vargšas grytelninkas, beglobis našlaitis, suvargusi našlė. Visiems jiems reikėjo bent trupinio dėmesio. Tu esi sveikas, sotus, tai privalai pamatyti, sušelpt ir kitą, kuriam likimas kažko pagailėjo. Matyt, pats Dievas pirštu parodydavo tą, kuriam reikia pagalbos, taip išbandydamas. Pasirūpint vargstančiais buvo kaip nerašytas, nuo seno galiojantis įstatymas. Elgetai atpjauti duonos riekę, lašinių bryzą, našlei suvežti šieną, suarti lauką, našlaitį priglausti, neturtėlį palaidoti - taip buvo priimta, taip reikėjo.
Ką daryti šiandien, kai dažnai svarbiausias asmuo - aš (manęs, man, mane..., mes, mūsų, mums, mus...)? Gal vis dėlto per daug nusiminti neverta, nūdienos padangė nėra visa tamsi, nes dar po mūsų nuodėmingąją žemelę vaikšto meilės apaštalai. Yra, dar yra, kas pasirūpina šiukšlynų, stoties vaikais, kas nuprausia, pavalgydina valkatas. Paprasta kaimo moteris po savo meilės sparnu glaudžia, šildo dešimtis našlaičių. Ir džiaugiasi suradusi dar vieną pamestinuką, nes dar vienas turės namus, pastogę. Gražiai ją pavadino Lietuvos motinų Motina. Gal dėl jos, dėl kitų, besiaukojančių, artimą labiau mylinčių nei save, būtis darosi šviesenė, norisi bent kažką nuveikti gero dėl kitų ir tikėtis, jog kada nors Lietuva bus vienas laukas, o visi mes vienos, lietuvių, partijos nariai, apkabinę vieną Motiną - Tėvynę.
Išpuikimas susideda iš pernelyg aukštos nuomonės apie save ir pernelyg žemos apie kitus.
M. de Montenis