Alytė Valentukevičiūtė
Kalbėsime apie sąžinę. Manau, jog sąžiningumo problemą ganėtinai sunku suspausti į siaurą referato formą. Trumpai išanalizavau ir susintetinau šį reiškinį.
Iš kur kyla sąžiningumas?
Štai keletas punktų: a) sąžinė kaip Dievo dovana; ji egzistuoja tik idealistiniame pasaulyje. b) sąžinė iš tradicijų, c) sąžinė ateina kartu su žmogumi, jam gimstant.
Studentė Adelė su tėvu Antanu tėviškėje.
Neginčijamai matome, jog daugelyje gyvenimo situacijų sąžinė tampa teisingumo budeliu. Išlikti ir palaikyti save tokį, koks buvai iki sąžinės nykrypimo kaltėn, yra nelengvas uždavinys. Galiu teigti, kad ne visada padaryta klaida ir graužatis dėl jos verčia apsvarstyti savo poelgius.
Tokio tipo troškimas būna valingas arba spontaniškas. Valingas pasireiškia tvirtu apsisprendimu tapti sąžiningu, o spontaniškas tai tolima svajonė, kurioje paskendęs žmogus užsimiršta ir praranda sąžinės tvykstelėjimus.
Nemaža dalis filosofijos istorijos šaltinių skelbia neva sąžiningumo ženklą ypač iškėlė XVIII a. nušvitusios humanizmo idėjos. Jas išplėtojo reformacija. Griežtai prieštaraučiau tam. Būtent Viduramžio laiku susiformavo ir įsirėmino bažnytinės tiesos. Jos išliko nepakitusios iki XIX a. pradžios. Viduramžiais nusistovėjo doros mokslas. Doroviniai kanonai tapo išaukštinti ir sergstimi. Jie - Bažnyčios Šventųjų idėjų pagrindas ir gruntinis akmuo visai teologijai. Nekintančios vienuolynų regulos buvo tobuliausias dorovės pavyzdys. Sąžiningumas lygiai taip pat, kaip ir padorumo supratimas, vystėsi tradiciškai. Įtaką sąžiningumui darė religija. O pats svarbiausias argumentas - sveikas ir teisingas auklėjimas šeimoje. Tėvų pareiga perduoti atžaloms gyvenimo išminties rinkinį. Paprasčiausia taisyklė tai būtų: nedaryk kitam to, ko pats sau nelinkėtum. Tai sąžinės balsas. Bet yra dar ir pasirinkimas, kurį atlikdamas žmogus vadovaujasi ne tiktai protu. Jam padeda dvasinė galia! Ji jį įpareigoja ir paskatina. Po tam tikro veiksmo ar sprendimo imama svarstyti apie galimas pasekmes. Taip pat apgalvojami ankstesni nusistatymai.
Evoliucinė teorija sako, esą sąžinė žmogiškojo išsivystymo apraiška. Bet psichoanalizė visgi pabrėžia sąžinę kaip užgniaužtų pasąmonės pergyvenimų išraišką.
Vincentas Žemaitis, žymus šių dienų etikos teoretikas, įžvelgia, jog sąžinei būdingiausia savybė - sielograuža. Jos galia įgauna liepiamąją formą ir nuolatos kontroliuoja mus.
Psichologiniu požiūriu sąžinės apibrėžimą suformuluoti lengva. Vienas taikliausių Benjamino Franklino - “Jeigu nori kietai miegoti, gulk į lovą su švaria sąžine”. Vadinasi, privalu klausytis vidinio balso. Tačiau jeigu jis klaidina, kaip tada...
Psichologija padeda žmogui susiprasti savyje. Ji stengiasi sudėti harmoningai jausmus, ugdyti dvasiškai suderintą asmenybę, naudingą visuomenei. Šiuo metu vyrauja klaidinga nuomonė, jog ankstesnės sąžiningumo teorijos -atgyvenos. Žmogus jomis atsidėdamas gali ir nukentėti, jis pasidarys tuščiu naivuoliu. XX a. mąstytojų nuomone, žmogui sąžinė nereikalinga. Jis tapo per daug pasitikintis savimi, negailestingas konkurentams, artimiesiems. Pripažinimą pelno tik tada, kai “eina per galvas”. Retas kuris žino, ką reiškia pasitikėjimas artimu, abipusis šiltas bendravimas. O jei žmogus tykus, ne toks kaip visi, nepraradęs nuoširdumo -tuomet jis niekinamas, žeminamas iš jo juokiamasi.
Sąžiningumo stoka apsivijusi pasaulį Ji liečia kiekvieną mūsų. Gyvenime juntamas slidumas. Ir jei pavyksta atsiriboti nuo kasdieninio absurdo, tai jau savotiškas pasiekimas. Minia negali turėti sąžiningumo, nes jis pasireiškia tik pavienėse grupėse. Arba asmenyse, ieškančiuose tobulumo, meno ir grožio.
Ne tik sąžinė žmogų saugo nuo paklydimo, bet ir saikas. Kai žmogus peržengia visas sąžiningumo ribas, jis virsta ligoniu. O ligonis miglotai tegali atsakingai atlikti gyvenimo misiją. Taip pat ir dvasios ubagas nesugebės palikti kartoms kažką nepakartojamo. Ir kaipgi būti atsakingu, jeigu tu negražus vidumi ir bjaurastys tavo geriausi draugai. Pravartu susidaryti dorovinių vertybių lentelę ir ją nešiotis galvoje. Atsakingumas - tai menas stebėti save ir kitus.
Svarbu įsiklausyti į save, tai tuomet bus lengviau suprasti kitus. Kitame žmoguje kartais išvysti savo Aš, kuris niekada taip arba kitaip nepasielgtų arba priešingai elgtųsi. Tada žmogus tampa tauresnis ir išmoksta vertinti savo poelgius, semiasi patirties iš aplinkos. Aišku, imituoti idealus geras bruožas, jei jie atitinka visuomenei priimtus dorovinius bruožus.
Kol gyvename, mumyse vyksta grumties procesai, iš sielos nori ištrūkti gėris ir blogis, dvi amžinosios priešės. Tai žmogiškoji šviesioji ir gyvuliškoji tamsioji. Nevalia, kad nesuturėtume antrosios, kuri yra nelabai aiški, mistikoje dar vadinama tamsiąja mėnulio puse. Ateitų galas ne tik sąžinei, bet ir atsakomybei bei meilei, pasiaukojimui dėl kito žmogaus. Pasaulį apimtų krachas. O nepraradusiems dvasinių vertybių žmonėms tektų pasitraukti užmarštin.
Panagrinėkime atsakomybę. Kas tai per reiškinys? Jei mėgintume jai sugalvoti apibrėžimą, jis, matyti, skambėtų gana sausai. Atsakomybė - pareiga ištesėti prisiimtus ir patikėtus uždavinius.
Atsakomybė siejama ir su kalte. Nusikaltus iškyla problema kaltę atlyginti, tai yra pasitaisyti. Žmogus turi laisvą valią, o kaip jau anksčiau sakiau, jis atsakingas pats už save. Aišku, jie žmogus dar vaikas, už jį atsako ir sprendimus dažnai priima tėvai. Man pradėjus vardinti žmones, kurie savyje neturi atsakomybės, turbūt per daug plačiai išsiplėsčiau. Paminėsiu tik keletą atvejų. Pirmasis jų ir yra vaiko atvejis. Jis - naujas žmogutis, stebintis aplinką ir jį globojančius artimuosius, mokančius vaiką suprasti pasaulyje vykstančius reiškinius. Už gerą elgesį vaikas giriamas, už blogą peikiamas. Jau ketverių būdamas, jis žino, kas užginta, kas galima. Tokio amžiaus mažylis gali netgi sudrausminti suaugusiuosius. Jis jaučia atsakomybę susidėti tvarkingai žaislus, prieš valgį plauti rankas. Jam gėda, jei pamiršta padėkoti už dovaną, o ypač kai tėvai apie tai primena.
Stasys, Adelės brolis, ji pati ir mama Agota Dirsienė: visi pasiruošę vykti į bažnyčią 1935.09.8.
Už jį atsakingi tėvai nusprendžia, ar teisinga atžalą leisti į darželį, o gal palaukti pirmosios klasės. Tuo metu žmogus nėra laisvas. Jam betarpiškai svarbi tėvų nuomonė. Kuomet jis jau sugeba sąmoningai ir apgalvotai vykdyti sau pačiam iškilusius reikalavimus, nuo tos akimirkos jis tampa atsakingas pats už save. Jis pagaliau pasiekia aukščiausią tašką - laisvę rinktis. Tačiau tikint kažkokio mokslininko teorija, kad žmogaus laisvė - tai utopija, jis negali likti laisvas tiek, kiek pats to nori. Laisvė egzistuoja tik filosofijoje. Bet sugrįžkime prie atsakomybės tematikos.
Paskalio nuomone, atsakomybė kyla iš papročio, arba pripratimo atsakingai atlikti pareigas. Paskalis nepripažįsta žmogaus teisingumo-sąžiningumo. Anot jo, reikia susipažinti su sąžine, kad taptum atsakingas. Žmogus, nesuprasdamas kito žmogaus gerumo, negali kliautis vien savimi. Sąžinė, jei ji apnuodyta, yra klaidinga.
Nebūtinai atsakingas esti sąžiningu, nors šios teorijos ir turi ryšį. Štai pavyzdys: aš esu atsakingas darbe, pro mano pirštus nepraslys nė mažiausia klaida, tačiau namuose aš linkęs nuslėpti tai, kas manyje netobula ir net gėdinga. Tada sąžinės ir atsakomybės problemos susilieja į vieną, išsirutulioja į neginčijamą sąžinės klaidingumą. Pavyzdžiui, aš despotas su pavaldiniais, arba darbe užsiplieskiu be reikalo, imu kištis į svetimus reikalus, o namie aš mylintis tėvas, aukojantis viską dėl artimųjų. Kaipgi tuomet mano sąžinė?
Kartais asmuo nežino, kad jis neteisingas arba neatsakingas kitiems. Jį klaidina kiti žmonės ir įsitikinimai, Jam sunku susivokti savy, net, jei jis bando kovoti su trūkumais. Nors, kaip daugelis sako, jog klysti žmogiška, tačiau sąžinės klaidos yra pačios pavojingiausios. Lengviausia gyventi tiems, kurie iš viso nieko nesupranta apie moralinius dalykus...
