Algirdas Paliokas SJ
Prieš 10 metų pradėjo trūkinėti Lietuvos nelaisvės grandinės ir tuo pačiu atėjo religijos, žodžio ir spaudos laisvė. Išeivių širdyse gijo Tėvynės netekties žaizdos, Lietuva tapo artima, prieinama ir sava. Įsižiebė gausybės šviesių lūkesčių. Išeivija kūrė planus, kaip padėti Tėvynei trumpiausiu keliu pereiti į naują santrvarką, kurti idealią demokratiją.
Tačiau entuziazmas blėso, susidūręs su šaltumu, neįsiklausymu ir aiškiu nenoru ką nors priimti ar pakeisti. Dar juose neišblėso dešimtmečiais kaltas ir, kaip matome, gerai įkaltas į žmogaus sąmonę nugalėjusio socializmo teiginys: “Kas tarybiška, tai geriausia!” Tiktai dolerių neatsisakė ir neatsisakys.
Drąsiesiems nusivylus, kitiems pradingo ūpas ką nors daryti. Beliko stebėti gimstančius milijonierius ir vis labiau skurstančią tautą. Dauguma didelių ir mažų valdžios žmonių, materialistinio ateizmo rauge augę ir brendę, ir toliau taip pat gyvena ir taip pat valdo. Neaišku, ar jie kada nors išmoks tarnauti žmogui ar tautai? Prie visų negerovių prisidėjo pro laisvės vartus atplūsta Vakarų kanalizacija. Todėl mes vis matome nė kiek negražėjantį Lietuvos veidą. Žiniasklaida pastebi kiekvieną blogį ir, jei reikia, dar su “pagražinimais” pateikia tautai. Nusikaltimus aprašo taip smulkmeniškai, kad nusikaltėliai nė neieškos tobulesnio vadovėlio. Tuo tarpu pasaulietinėje žiniasklaidoje gėris neturi jokios paklausos. Apie jį nekalba, nerašo ir jo nefilmuoja. Taip mes matome vienpusiškai iškreiptą Lietuvos vaizdą. Atrodo, jog buvo blogai ir darosi dar blogiau.
Tačiau taip nėra. Gėris gimsta, auga ir plečiasi. Tiktai jis pats nesireklamuoja, o suinteresuotieji blogu Lietuvos vaizdu, jo ir matyti nenori.
Norėdami pamatyti tikresnį Lietuvos veidą ir nors apytikriai nuspėti ateitį, išsamiau susipažinkime su gėrio veiksniais ir pasiekimais. Beje, smerkdami Vakarų kanalizaciją, pamiršome Vakarų “vandentiekį”, kurio dėka Lietuvą pasiekia gėrio laimėjimai, naujos katechizacijos metodikos, evangelizacijos naujovės, radikaliai pasikeitusi povatikaninė pastoracija bei kiti Vakarų pasiekimai.
Tikrajam gėriui atstovauja Bažnyčia su visomis savo institucijomis, gamtinėmis ir antgamtinėmis priemonėmis. Nėra Lietuvoje kitos jėgos, nors dalinai prilygstančios šiai didžiajai Dievo karalystės žemėje išsiskleidimo apraiškai ir žmogų bei tautą perkeičiamai galiai.
Gėrį nešantys veiksmai
Bažnyčia. 688 Lietuvos bažnyčias aptarnauja 657 kunigai. Tikslaus įšventintų kunigų skaičiaus nepavyko sužinoti. Sprendžiant pagal paskutinio kurso klierikų skaičių, praėjusiais metais turėjo būtį įšventinti 25 klierikai ir šiais metais - 32. Prieš karą kunigų Lietuvoje buvo apie 1600. Čikagos arkivyskupija, tikinčiųjų skaičiumi prilygstanti Lietuvai, praėjusiais metais gavo 12, o šiais tik 8 naujus kunigus.
Bažnyčios prestižas, lyginant su buvusiu atgimimo metu, yra žymiai sumažėjęs. Tai dėl dviejų priežasčių.
Pirma. Lietuvos žiniasklaida, matydama Bažnyčios įtaką į tautą, stengiasi ją mažinti. Ji nori likti vienintele ne tik žmones informuojančia, bet ir norima kryptimi juos kreipiančia jėga. Todėl net negarbingomis priemonėmis stengiasi kur tik galėdama mažinti Bažnyčios autoritetą. Palaipsniui išeina į areną sovietinės melo ir šmeižto priemonės. Praėjusių metų pabaigoje televizijos laidoje Krantas buvo puolama Bažnyčios hierarchija. Ten buvo teigiama, jog Bažnyčios vadovai apmoka kunigų moterų abortus ir išlaiko kunigų vaikus, kad Bažnyčios vadovai ir dabar elgiasi kaip inkvizicijos laikais ir panašūs, jokio pagrindo neturį šmeižtai. Laida buvo dar du kartus pakartota.
Antra priežastis:dalies kunigų inercija neleidžia iškelti iš tikėjimo lobyno kitas, labiau demokratinei visuomenei tinkančias, dvasingumo vertybes. Vėluoja ir naujųjų pastoracijos metodų taikymas. Tačiau nemiegama, o einama pirmyn,
Lietuvoje apie 90 procentų gyventojų yra užsirašę katalikais. Tačiau praktikuojančių, t.y. kas sekmadienį dalyvaujančių šv. Mišių aukoje, yra tik apie 10 procentų. Vakarų valstybėse šis procentas dar mažesnis.
Parapijos. Visa Lietuva padalyta į dideles šeimas - parapijas. Nuo Lietuvos atgimimo prasidėjo ir parapijų atgimimas. Kaip labai jis priklauso nuo parapijos vadovo - kunigo. Grubiai galima būtų suskirstyti kunigus į 3 rūšis. Pirmiausia: tikri Kristaus apaštalai, heroizmo pilni kunigai. Jie nepabūgo jokių grasinimų, kalėjimų, rizikuodami gyvybe, sunkiausioje priespaudoje mokėjo panaudoti visus tuomet galimus pastoracijos metodus. Jų pavyzdžiu sekė ir seka kiti. Antra grupė: tikrieji ganytojai. Jiems avys savos. Vieni daugiau, kiti gal kiek mažiau joms tarnauja. Trečiai, mažiausiai grupei, priklauso samdiniai. Jie daro tik tai, už ką užmokama.
Parapijų atgimimui naudojamas užsienio parapijų modelis. Parapijiečiai palaipsniui įtraukiami ne tik į parapijos reikalus bei administravimą bet ir į socialinę, karitatyvinę ir kultūrinę veiklą. Parapijos buriamos į šeimas krikščioniškam bendravimui, pagalbai, pasidalinimui. Tam suteikia sąlygas nusavintų patalpų atgavimas.
Žmonės labai įvertina tikro ganytojo pastangas. Iš daugybės tai iliustruojančių atsitikimų paimsiu tik vieną. 1998 m. pabaigoje renkant populiariausią žmogų Biržuose, didelė dauguma žmonių pasisakė už parapijos kleboną Stasį Kazėną SJ. Nereikia pamiršti, kad Biržuose dalis žmonių yra kito tikėjimo.
Religijos studijos. Pavergtoje Lietuvoje aukštąjį teologinį išsilavinimą pasiekdavo vien tik kunigai. Dabar keturiose Lietuvos aukštosiose mokyklose yra teologijos fakultetai ar bent katedros. Tikybos mokytojų skaičius sparčiai didėja. Vien tik neakivaizdinė Kauno Aukštesnioji Katechetų mokykla šiais metais išleido 113 tikybos mokytojų. Vaikus tikėjimo dvasia auklėja 16 katalikiškos dvasios mokyklų ir 3 konfesinės.
Prievartinio ateizmo laikais mokytoją išmesdavo iš darbo, jeigu pamatydavo bažnyčioje. Apie didžiulius pokyčius kalba kad ir šis atsitikimas. Vienoje Kauno vidurinėje mokykloje buvo nutarta vežti mokinius į Šiluvą. Tuomet tikybos mokytoja seselė vienuolė paragino pirmiau mokytojams aplankyti šią stebuklingą vietą, nes juk mokiniai negali būti gudresni už mokytojus. Autobuse per garsiakalbius mokytojai išgirdo Šiluvos istoriją ir kai ką iš tikėjimo pagrindų. Švč. M. Marijos pasirodymo koplyčioje buvo neskubama su Mišiomis, mokyklos kapelionas paragino šventoje vietoje šventai švęsti šv. Mišias. O tam reikia prieiti išpažinties. Drąsiausias buvo mokyklos direktorius. Juo pasekė kiti. Dešimtmečiais tęsęsis atitrūkimas nuo Bažnyčios baigėsi susitaikinimo sakramentu. Grįžtant visi giedojo, meldėsi ir išsiskirdami kalbėjo, jog neprisimena savo gyvenime kitos tokios laimingos dienos.
Vienuolynai. Nereikia nė aiškinti apie vienuolynų darbus tautos dvasingumo ir moralės srityse. Vyrų vienuolynų Lietuvoje yra 11 ir moterų 32. Kasmet jie pasipildo naujais kandidatais. Dvasinį luomą pasirenkantis jaunimas liudija nemąžtantį tautos dvasingumą net ir šiais įvairių pasiūlymų ir galimybių laikais.
Mažą dalelę didžiulės vienuolynų veiklos Lietuvoje rodo kad ir Panevėžio Dieviškosios Apvaizdos seserų darbai. Jų įsteigtoje nemokamoje Nazareto valgyklėlėje valgo apie 70 ir daugiau tėvų apleistų vaikų, užsuka ir iš Panevėžio kalėjimo išėję bedaliai bei miesto varguoliai. Didelį dėmesį seserys skiria ir jų dvasiniam stoviui, nes daugelis nieko nežino nei apie Dievą, nei apie amžinybę ir savo nemirtingą sielą.
Organizacijos. Katalikiškų organizacijų centrų, sąjūdžių ir sąjungų dabar Lietuvoje yra 15. Savo gausumu išsiskiria ateitininkai ir skautai. Apie skautus nieko nesužinojęs, paminėsiu ateitininkus. Ateitininkiją sudaro apie 2000 narių su 90 padalinių.
Atskirai noriu paminėti ir parodyti, ką gali vienas užsidegęs žmogus. Tai mokytoja Dijana Kančienė. 1996 m. subūrė į ateitininkus 80 vaikų. Nei iš niekur nebuvo pagalbos ir pritarimo. Pradėjo veiklą savomis kišenėmis. Tiktai po kurio laiko tėvai, pamatę gerėjančius savo vaikus, pradėjo pagal nedideles savo išgales remti ateitininkus. Šiuo metu ateitininkų skaičius išaugo iki 200. Per metus atliekama apie 18 žygių, susitikimų, studijų dienų, parengimų. Kaip reikia Lietuvai didžiomis idėjomis degančių žmonių!
Žiniasklaida ir spauda. Sovietinio režimo metu informacijos priemonės buvo griežtai kontroliuojamos. Socializmas turėjo būti pavyzdingai “doras”, lyginant jį su “supuvusiu” kapitalizmu. Tik parinktieji ir stropiai patikrintieji galėdavo peržengti “geležinę sieną”. Grįždami į “sovietinį rojų”, turėjo užpildyti blanką, kuriame buvo ir toks klausimas: “Ar neturi porno, sekso, religinės, nacistinės ir pan. literatūros?” Dvasingumą ir moralę propaguojančios knygos buvo priskirtos pačių blogiausių ir pavojingiausių knygų kategorijai.
Papūtus laisvės vėjui, spaudoje ir žinia-sklaidoje tuojau atsirado purvasklaidos, kuri vis augo be jokios kontrolės ir priežiūros. Sunku įvertinti, kiek ji pakenkė žmonių dorai bei dvasingumui, o per tai ir Lietuvos ūkiui, ekonomikai, rinkimams ir t.t. Jei bent pusė Lietuvos būtų buvusi senosios Lietuvos savanorių dvasios, Lietuva nebūtų taip susmukusi. Doras žmogus doromis priemonėmis kuria savo ir tautos gyvenimą, nežiūrėdamas, kiek “prakaito” tai kainuos.
Paprastai spauda parodo, kuo žmonės gyvena. Pagal paklausą atsiranda ir pasiūla. Didžiausią paklausą turi bulvarinis laikraštis Akistata, einantis 71.000 tiražu. Skaitytojams jis pateikia ne tik kriminalus su žiaurumais ir žudynėmis, bet ir įvairių ydų pasireiškimo pasekmes, kurios visada yra blogos. Sakytum, jis sugestionuoja: “Visi žmonės ydingi, blogi, taigi ir tu gali būti toks pat”. Lietuvos rytas kasdien išeina 63.000 ir Respublika - 46.000 tiražu. Palyginkime su katalikišku laikraščiu XXI amžius, kuris trečiadieniais išeina 3.000 tiražu ir penktadieniais -beveik 6.000 tiražu.
Žurnalų pasaulyje tas pats. Moteris, Laima, Panelė eina 50.000 tiražu, Ji - 34.000 Vyras ir moteris 22.000. Palyginkime su vieninteliu šeimai skirtu katalikišku žurnalu Artuma, išeinančiu 6.000 tiražu. Dauguma didžiosios spaudos leidyklų turi milijoninius kapitalus, o katalikiški leidiniai dažnai balansuoja tarp “gyvybės ir mirties”.
Iš kur toks didžiosios spaudos pasisekimas? Kiekviename žmoguje yra didesnė ar mažesnė blogio dalelė. Tokia yra rojaus netekusio žmogaus dalia. Tačiau tas blogis nėra pasyvus. Jis nori augti, plėstis, apimti visą žmogų ir jį pavergti. Aišku, vis tai įkvepia ir padeda realizuoti piktoji dvasia. Jeigu žmogus maitintų savo dvasią vien tik gėriu, blogis būtų priverstas mažėti ir ilgainiui žmogaus pastangų ir Dievo pagalbos dėka jis sunyktų. Žmonių bandymas rojuje tęsėsi trumpai, žemėje tęsiasi visą gyvenimą. Spalvoti leidinių viršeliai ir iliustracijos, kūniškai žmogaus prigimčiai malonios mintys bei rašiniai, pikantiški įvykiai ir aibė nedorų dalykų gundo žemės keleivį. Jis nė nejaučia, kokia kova dėl jo vyksta tarp gėrio ir blogio. Taigi žmoguje esantys blogio pradai šaukiasi “juodos saulės, juodo lietaus, apnuodyto oro”, kad galėtų augti ir nugalėti gėrį.
Didžioji spauda patraukia, iškeldama ir liaupsindama nesvarbiausias, daugiau žmogaus iškreiptai prigimčiai reikalingas vertybes. Į sąvoką įeina ne tik 5-o ir 6-o Dievo įsakymų pažeidimai bet ir vertybių sumaišymas. Tikrasis gėris, turintis daugiau ar mažiau dvasinių vertybių, menkinamas. Net tikrasis gėris, atstovaujantis daugiau kūnui reikalingas vertybes ar net užmaskuotas ydas, yra iškeliamas į aukščiausią vietą. Spaudos liaupsinamieji stabai: turtas, garbė, malonumai, karjera, seksas tiesiogiai atliepia į nuklydusio žmogaus svajones bei troškimus. Kaip labai žmogui reikia palaikymo toje nesiliaujančioje jo kovoje su blogiu. Nereikia pamiršti ir tos spaudos dalies, kurią vadinti purvasklaida būtų dar per gražu. Taip užmaskuota nepadorioji ir atvirai nepadori spauda ne gelbsti, o skandina. Ačiū Dievui, kad, nors ir eidama per didžiausius sunkumus, gyvuoja ir geroji spauda.
Šiuo metu Lietuvoje yra leidžiama 17 katalikiškos pakraipos periodinių leidinių, tiktai, kaip keista, kuo leidinys katalikiškesnis, tuo labiau patiria finansinius sunkumus. Lietuvos katalikų laikraščio XXI amžius vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda tvirtina , kad be išeivijos pagalbos ir laikraščio nebūtų.
Žiniasklaidai ir spaudai kontroliuoti buvo sudaryta žurnalistų ir leidėjo etikos komisija, kuri, žiūrėdama savųjų interesų, purvasklaidos nekontroliavo. Tiktai šiais metais, po daugelio protestų, buvo įsteigta Informavimo Saugos inspekcija. Jeigu seimas priims visuomenės informavimo įstatymų papildymų projektą, turėtų būti tautos demoralizavimas sustabdytas. Tuomet Informavimo Saugos inspekcija galės kontroliuoti, ar “viešosios informacijos srityje nepažeidžiami įstatymai, saugantys žmogaus sveikatą, garbę, orumą, dorovę... ir draudžiantys nusikalstamus veiksmus tautinės, religinės arba socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymą...”
Iš kur Lietuvoje eina dvasingumas ir dora: ar iš “viršaus”, ar iš “apačios”, ar iš valdžios, ar iš tautos? Anksčiau minėti teiginiai jau atsakė į šį klausimą. Ne, tauta nėra mirusi! Visi geros valios žmonės pasinaudoja laisvės dovana ir, nebodami jokių nepriteklių bei sunkumų, eina pirmyn, kurdami tiek žemišką, tiek dvasinį gyvenimą.
Per visas minėtas ir nesuminėtas priemones dvasingumas ir moralė, kaip geroji sėkla, jau sėjama, ji auga ir tarpsta. Tiktai ryškių vaisių po 10 metų dar nematyt, nes gėris, juk “nebado akių”. Tikėjimo, moralės ir dvasingumo skleidimo darbą dirbantieji mato atsivertimus pasikeitimus ir vos ne visus vaikus, pradedančius tikėjimo kelionę nuo pat vaikystės. Dvasingumą keliančių veiksnių dėka ne tik stiprėja tikėjimas ir moralė, bet ir per tikinčiuosius didėja gėrio įtaka į tautos kultūrinį, socialinį, ūkinį, o gal kiek ir į politinį gyvenimą.
